1.1
Tarp Mūšos ir Lielupės
Žiemgalių žemės apėmė dabartinę Šiaurės Lietuvą ir Vidurio Latviją. Šiandienos siena kerta seniau susijusį kraštą.
Marija Gimbutienė žiemgalius įkurdina Vidurio Latvijoje ir šiaurinėje Vidurio Lietuvos dalyje. Jos aprašytas Mūšos ir Lielupės baseinas jungia šiapus ir anapus dabartinės sienos likusias vietas. Čia kūrėsi bendruomenės, dirbusios žemę ir vėliau gynusios kronikose minimas pilis. S11
Gimbutienė Žiemgalos vardą sieja su 870 metų danų žygiu. Jos žinia remiasi ankstyvuoju tekstu, kuris šiam straipsniui atskirai netikrintas. S11
Kapinynai ir piliakalniai Gimbutienės knygoje leidžia sekti krašto gyvenimą dar iki tol, kol rašytiniuose šaltiniuose pasirodo genties vardas. Radinių seka sieja ankstyvus amžius su viduramžiais. Kaip per tą ilgą laiką save vadino čia gyvenę žmonės, vien iš daiktų nenustatysime. S11
Remiamasi: S11
1.2
Krašto ribos kapinynų žemėlapyje
Kapų įranga ir papuošalai išryškina regioną. Jo pakraščius tyrinėtojai dar tikslina.
Lielupės ir Mūšos baseino bendruomenes Gimbutienė sieja su ankstesne pilkapių tradicija. Mirusiuosius guldydavo ant žemės, virš jų supildavo sampilą, o papėdę apjuosdavo akmenimis. Viename pilkapyje randami keli palaidojimai, autorės manymu, gali rodyti šeimos laidojimo vietą. S11
2000 metų tyrime Ilona Vaškevičiūtė vakarines ribas siūlo vesti pagal Virvytę ir Ventą, pietines — į šiaurę nuo Šiaulių bei Kuršėnų. Rytinei ribai nustatyti trūksta archeologinių duomenų. Kapinynai čia padeda apibrėžti kultūrinį regioną, ne valstybinę sieną. S143
Platesnėje ankstyvųjų kapinynų apžvalgoje Gimbutienė perėjimo prie plokštinių kapų pradžią sieja su III amžiumi. Aptardama žiemgalių V–X amžių kultūrą, ji nurodo V–VI amžius. Šiuose fragmentuose ji nepateikia aiškaus šių datų skirtumo paaiškinimo. S11
1.3
Mežuotnė ir Tervetė: statyta ir atstatyta
Piliakalnio sluoksniuose išliko kelių šimtmečių statybų pėdsakų. Medines pilis žmonės nuolat keitė ir atstatė.
1938–1942 metais Mežuotnėje tirti piliakalnis, gretima gyvenvietė ir kapinynai. Gimbutienės knygoje aprašyta dešimt IX–XIV amžių įtvirtinimų ir pastatų statybos laikotarpių. Daugkartinį atstatymą ji sieja su puolimais: po sugriovimų gyventojai vėl statė ir stiprino gynybą. S11
Prie Mežuotnės vartų ir pylimo stovėjo mediniai pastatai. Gimbutienės aprašyti XI–XII amžių namai buvo maždaug 4 × 4 m, vėlesni — kiek didesni. Tai vieno tirto centro duomenys: šie matmenys leidžia įvertinti jo pastatų dydį, nors kitur namai galėjo skirtis. S11
Tervetėje Gimbutienė seka ilgą gyvenimo ir statybų istoriją nuo žalvario amžiaus pabaigos. Mūšos upyne ji mini daugiau kaip trisdešimt tirtų piliakalnių, Lietuvos pusėje — Žagarę, Raktuvę ir Sidabrę. Šių vietų sluoksniai aprėpia daugiau gyvenimo, negu telpa viename kronikos karo epizode. S11
Remiamasi: S11
1.4
Sandėlyje — javai, indai ir audiniai
Mežuotnės sandėlyje išliko grūdų, indų ir audinių. Greta gynybinių sienų atsiveria pilies kasdienybė.
XIII amžiaus pradžios Mežuotnės pastate Gimbutienė aprašo rūsį su atsargomis. Rasta puodų, medinių indų, virvių, lininių ir vilnonių audinių. Kampe stovėjusiuose induose išliko rugių, kviečių bei žirnių. Šio konkretaus sandėlio radiniai papildo tai, ką žinome apie aplinkinius gynybinius statinius. S11
Tame pačiame sandėlyje rastos sukamosios akmeninės girnos buvo skirtos grūdams malti. Audiniai ir virvės rodo, kad sandėliuotos ne vien maisto atsargos. Iš daiktų visumos ryškėja pilis, kurioje ne tik kovota, bet ir gyventa. S11
Žiemgalių srityje iki X amžiaus naudotus mažus pjautuvus Gimbutienė aprašo kaip peilius lenktu galu. Ji spėja, kad tokia forma tiko dirvoninei žemdirbystei. Tervetės XIII amžiaus sluoksnyje rastos ropės sėklos papildo žinias apie čia naudotus maistinius augalus. S11
Remiamasi: S11
1.5
Daiktai jungė tolimus kraštus
Papuošalų metalas, svareliai ir įvežtinės medžiagos sieja šį kraštą su platesniu baltų mainų pasauliu.
Apyrankes, smeigtukus rateline galvute ir plačius kovos peilius Gimbutienė išskiria tarp žiemgalių materialinės kultūros radinių. Archeologė lygina skirtingų regionų ir laikotarpių dirbinių formas. Daugelis daiktų išliko kapuose, kur juos parinko laidojusieji, todėl matome ir pačius dirbinius, ir laidojimo papročio paliktą atranką. S11
Žiemgalių ir latgalių srityse autorė aptaria plačius kovos peilius. Jų geležtės siekė iki 40 cm, kartu su įkote — iki 50 cm. Šie matmenys apibūdina regione rastus ginklus. Konkretaus radinio priskirti Nameisiui ar kitam vardu žinomam vadui pagrindo nėra. S11
Gimbutienės pasakojime apie baltų prekybą iškyla Dauguvos ir Volgos kelias, įvežtiniai metalai ir Šiaurės Lietuvą pasiekusios tolimų jūrų kriauklelės. Biržų XI amžiaus svarstyklės papildo šį regiono vaizdą. Dirbiniai galėjo keliauti per daugelį rankų; visi tarpininkai ir jų kalbos liko nežinomi. S11
Remiamasi: S11
1.6
Kapai ir paribio bendruomenės
Laidojimo papročiai keitėsi, o krašto paribyje susitiko kaimynų tradicijos. Tai matyti ir Pavirvytės tyrime.
Gimbutienė žiemgalių V–X amžių radinius aptaria kalbėdama apie plokštinius nedegintų mirusiųjų kapus. Pietinėje srityje apie 1000 metus ji mini ir degintinius kapus. Autorė juos sieja su lituanizacija. Tai jos aiškinimas: laidojimo būdas tiesiogiai nepasako, kokia kalba žmogus kalbėjo ar iš kur buvo kilęs. S11
2004 metais Vaškevičiūtė Pavirvytę laikė žiemgalių kapinynu, kuriame matyti kuršių įtaka. Deginti ir nedeginti mirusieji laidoti pramaišiui; degintinius kapus ji priskyrė atvykusiems kuršiams. Daug kapų suardyta, todėl išvados ribotos. S144
Gimbutienės aprašytame krašte laidojimo būdai įvairavo, vietos tradicijos keitėsi. Todėl papročio negalima paversti visiems laikams nekintama genties savybe. Kapai išsaugojo daiktus ir mirusiųjų palaikus, tačiau iš jų savaime neatkursime nei maldų, nei dievų vardų, nei mirusiųjų žodžių. S11
1.7
Keli valdžios centrai
Vadai telkė žmones prie pilių, o sąjungos su kaimynais keitėsi. Iš šių ryšių šaltiniuose ryškėja žiemgalių politinis gyvenimas.
Gimbutienė gretina XIII amžiaus žiemgalių, latgalių, žemaičių ir lietuvių sričių sandarą. Šaltiniai vietos vadams taikė skirtingus titulus. Šis palyginimas leidžia kalbėti apie panašius centrus ir jų vyresniuosius, tačiau vienos visą Žiemgalą vienodai valdžiusios administracijos nepatvirtina. S11
Adolfo Šapokos redaguotoje istorijoje žiemgaliai po Durbės mūšio atsiskiria nuo Ordino ir prisideda prie Lietuvos. Traidenis siejamas su Žiemgalos dalies pajungimu. Eiliuotoji Livonijos kronika atskirai iškelia Nameisį, kuris telkia žmones ir vadovauja veiksmams prie Tervetės: vietos vadų vaidmuo pasakojime išlieka. S6 S146
Į Žiemgalą pagalba ateidavo ir iš žemaičių — apie jų patirtą pralaimėjimą pasakoja Vijūkas-Kojelavičius. XVII amžiaus istorikas šią žinią priskiria Livonijos kronikai ir įterpia tarp Mindaugo bei Tautvilo kovų. Kaimynų pagalbos epizodą čia išsaugojo vėlesnio istoriko pasakojimas, ne pačių žiemgalių tekstas. S7
1.8
Sąjunga ir konfliktas
Sąjungą su Ryga keitė konfliktas.
Zemītis 2026 metų apžvalgoje nurodo Viestarto sąjungą su Rygos vokiečiais 1205 metais ir Mežuotnės krikštą bei įgulos priėmimą 1219 metais. Pastarasis sprendimas sukėlė konfliktą su Tervetės žiemgaliais. S142
Gimbutienė Mežuotnės pilies užėmimą sieja su 1220 metais: jos pasakojime tvirtovę paima Rygos vyskupas Albertas. S11
Mežuotnė liko kovų vieta ir vėlesniais amžiais. Gimbutienė rašo, kad 1321 metais Ordino magistras stiprino pilį prieš lietuvius, o 1346 metais lietuviai ją sunaikino. Toje pačioje vietoje keitėsi pilies valdžia — Mežuotnės vardas jungia kelias skirtingas jos istorijos atkarpas. S11
1.9
Nameisis telkia Tervetės puolėjus
Prie Tervetės Eiliuotoji Livonijos kronika išskiria žiemgalių vadą Nameisį. Jis sušaukia pajėgas ir vadovauja puolimui.
Kronikos Tervetės epizode pirmiausia puolamas krikščionių užimtas papilys. Dalis žmonių žūsta ar patenka į nelaisvę, o Ordino broliai dar laikosi vidinėje pilyje. Puolėjams pasiekus vieną įtvirtinimo dalį, kitos gynėjai tebesipriešina. S146
Papilyje randama arbaletų. Pasak kronikininko, žiemgalių pusėn perėjęs šaulys moko kitus jais naudotis, o Nameisis sušaukia pajėgas ir liepia apšaudyti gynėjus. Užimti ginklai ir gebėjimas jais naudotis pasakojime tampa tokie pat svarbūs kaip pilies sienos. S146
Ordino brolius kronikininkas giria, jų priešininkus kaltina neištikimybe. Taip jis kalba ir apie Nameisio vadovavimą. Įvykių seka leidžia sekti puolimą, o pagyros bei kaltinimai išsaugo Ordino pusę palaikančio pasakotojo požiūrį. S146
Remiamasi: S146
1.10
Atsitraukimas, virtęs maršalo nelaisve
Ordino pajėgos vejasi Rygos link žygiavusius žiemgalius. Kronikos pasakojime persekiojimas išsklaido patį persekiotojų būrį.
Rygos užklupti netikėtai nepavyksta: žinia apie Nameisio žygį atkeliauja per Mintaują, ir maršalas surenka pajėgas. Kronikoje žiemgaliai, pamatę priešininkų vėliavas ir skydus, traukiasi dviem būriais. Vieni joja sausuma, kiti pasuka ant tekste Aa vadinamos upės ledo. S146
Dalis žiemgalių įlūžta, palieka arklius ir išsikapsto į krantą. Kai kurie persekiotojai sustoja rinkti arklius bei grobį; maršalas nujoja toliau su sumažėjusiu būriu. Kronikininkas įvykių posūkį aiškina šiuo išsisklaidymu. Iš anksto suplanuotos Nameisio pasalos jis nepatvirtina. S146
Prie ledo vėl pasirodęs Nameisis užpuola atitrūkusius persekiotojus. Dalis Ordino brolių žūsta, du išgabenami į Tervetę. Vienas belaisvių — krašto maršalas. Skubiai prasidėjęs žiemgalių atsitraukimas taip baigiasi netikėta persekiotojų nesėkme. S146
Remiamasi: S146
1.11
Nameisis Traidenio kare
Lietuvos ryšį su Žiemgala išryškina ir Traidenio siekiai, ir kronikoje papasakotas Nameisio žygis.
1936 metų istorijoje Traidenis pajungia Žiemgalos dalį, tačiau galutinai Ordino neįveikia. Lauke laimėtas mūšis šiame pasakojime dar nereiškia užimtos pilies. Lietuvos valdovo galia šiame pasakojime siejama su žiemgalių kova, nors tikslios jo valdytos teritorijos ribos knygoje nenubrėžtos. S6
Po kovų prie Tervetės Eiliuotoji kronika pasakoja apie sudarytą taiką ir pažadą mokėti duoklę. Vėliau Nameisis dalyvauja Traidenio į Prūsiją pasiųstoje kariuomenėje. Kronikininkas tai laiko taikos sulaužymu. Kartu šis epizodas konkrečiai susieja žiemgalių vadą su Lietuvos valdovo karu. S146
Toliau Nameisio biografija kronikoje nutrūksta: pasakotojas tik praneša, kad jis nebegrįžo į Žiemgalą. Kur, kada ir kaip mirė vadas, ši kronikos vieta nepasako. Vėlesnė žiedo istorija ar išgalvota paskutinė kova šios spragos neužpildo. S146
1.12
Pilys degė skirtingomis aplinkybėmis
Kronika pasakoja skirtingas Tervetės ir kitų pilių baigtis. Tai kelių pilių istorijos, o ne vienos kautynės.
Kronikoje Ordinas pasistato Heiligenbergo pilį, o vėliau Tervetės gyventojai sudegina savąją. Pasakotojas tai vertina kaip didelę žiemgalių netektį. Tervetės sienas šiuo atveju sunaikina patys gyventojai — pilies baigtis nėra vien puolėjų šturmo padarinys. S146
Toliau kronikininkas kartu išvardija tris pilis: Racken, Doblen ir Sydobren. Jų sudeginimą pasakojimo pabaigoje jis sieja su 1290 metais. Tai skirtingų pilių baigčių santrauka; ji nenustato vienos dienos ar vienodo puolimo visoms trims. S146
Sidabrės papilys kronikoje niokojamas ne kartą. Priešai išsiveda žmones, išgabena turtą, gyventojus ima spausti badas. Reikia išsaugoti šeimyną ir atsargas, kol dar laikosi pilis. Šio spaudimo akivaizdoje bendruomenė pasidalija dėl tolesnio kelio. S146
Remiamasi: S146
1.13
Vieni išvyko, kiti tarėsi su Ordinu
Sidabrės gyventojai kronikoje pasidalija: vieni traukiasi į Lietuvą, kiti ieško susitarimo su Ordinu.
Viena grupė, pasak kronikininko, įsikuria pilyje su šeimyna ir turtu. Ji kviečia prisidėti norinčius taikos su Ordino broliais. Papilyje likę žmonės kenčia alkį ir gyvena pavojuje. Bendruomenės keliai pradeda skirtis dar jos žmonėms nepalikus Sidabrės. S146
Dalis gyventojų palieka paveldėtą žemę ir patraukia Lietuvos link. Kiti siunčia pasiuntinius Mintaujos komtūrui, prašydami pagalbos. Ordino pusę palaikantis kronikininkas skirtingai vertina abu pasirinkimus, tačiau jo tekste aiškiai išlieka ir išvykusieji, ir likusieji derėtis. S146
Susitarus likę žmonės išvedami iš pilies, išvaromi gyvuliai ir išgabenamas turtas. Tada pilis sudeginama. Kronikoje gyventojai su daiktais nuvedami į Mintaują. Gyventojų iškėlimas ir pilies sunaikinimas užbaigia epizodą, kuriame ne visi žūsta ir ne visi pasitraukia į Lietuvą. S146
Remiamasi: S146
1.14
1290 metai ir migracijos pėdsakai
Kronika paliko metų formulę, archeologai seka išvykimo pėdsakus daiktuose.
Kronikininkas sudeda tūkstantį, du šimtus penkiasdešimt ir dar keturiasdešimt metų — taip pasakojimo pabaigoje įrašomi 1290 metai. Lietuvos link išvykę Sidabrės žmonės jo tekste sudaro vieną suskilusios bendruomenės dalį. Viena metų formule čia neaprėpiamas visų krašto gyventojų likimas. S146
Zemītis Sidabrės gyventojų išvykimą datuoja 1289 metų pabaiga arba 1290 metų pradžia. S142
Vasiliauskas 2005 metų santraukoje Jakštaičių–Meškių, Kuršėnų ir Paprūdžių žiemgališkas antkakles bei kitus papuošalus sieja su XIII amžiaus pabaigos migracija į Lietuvą. Jis taip pat svarsto, ar atvykėliai į Žemaitiją atnešė spiralių, stiklo karolių ir kriauklelių apvarų madą. Tai radinių aiškinimas, ne kiekvieno palaidoto žmogaus kilmės įrodymas. S145
1.15
Kova dėl krašto tęsėsi
Kronika užbaigia pilių istoriją, o Šapokos redaguotas veikalas toliau seka kovą dėl valdžios Žiemgaloje.
Apie Žiemgalos priklausomybę Šapokos redaguota istorija pasakoja ir aptardama Vytenio bei Gedimino laikus. Dar Vyteniui valdant, pasak jos, nebuvo aišku, kam kraštas atiteks. Ordino įsitvirtinimas nukeliamas į Gedimino laikotarpį. Šis teritorijos valdymo pasakojimas tęsiasi po kronikos 1290 metų pilių baigties. S6 S146
Veikale minimos keturios naujos Ordino pilys, Gedimino laikais pastatytos Žiemgaloje. Pasakojimas apie šias statybas apima valdžios įtvirtinimą ir pasienį. Kronikos pabaigos jos neatšaukia: ten sekami konkrečių pilių gyventojų likimai, čia — vėlesnis teritorijos valdymas. S6 S146
Žiemgalos vardas vėliau atsiduria kitame politiniame darinyje. Pasakodama apie 1561 metų susitarimą, Šapokos redaguota istorija mini Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę su sostine Jelgavoje. Ketleriui tekusį kunigaikščio titulą aprašo ir Kojelavičius. Vardas išliko, nors XIII amžiaus genčių santvarka jau buvo pasikeitusi. S6 S7
1.16
Žiedo legenda
Su Nameisiu siejamo žiedo legenda susiklostė vėliau.
Jelgavos muziejus žiedo legendą sieja su Aleksandro Gryno kūriniu „Nameja gredzens“: fragmentai spaudoje pasirodė 1928 metais, romanas — 1931 metais. Tai neįrodo, kad žiedas priklausė XIII amžiaus vadui. S141
Pintą žiedą muziejus aprašo kaip vėlesnį latvių tapatybės ir vienybės ženklą. Ši papuošalo reikšmė pasakoja apie atmintį; žiedo priklausymo Nameisiui nepatvirtina. S141
Remiamasi: S141
1.17
Prūdas, kuris išėjo per miestą
1936 metais užrašytas Žagarės pasakojimas apie vandenį išsaugo vėlesnę vietos atmintį.
Vėliaus sudarytame rinkinyje Žagarės padavimas prasideda prie Švitės. Vienas žmogus prie prūdo įsirengia malūną, o kitas pasistato savąjį priešingoje pusėje. Po kurio laiko visas vanduo per miestą nueina į kitą Žagarės pusę. Žuvys lieka ten, kur buvusios. S13
Pasakotojas šią istoriją girdėjęs dar vaikystėje. Prūdo išėjimą žmonės aiškinę įpiltu gyvsidabriu. Taip neįprastam įvykiui priežastį suteikia pats padavimas — tai išlikusi pasakojimo logika, o ne patikrintas vandens telkinio kaitos ar gamtos reiškinio paaiškinimas. S13
Rinkinio metrikoje nurodyta, kad pasakojimas užrašytas 1936 metais Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Archyve jis žymimas LTR 1020(2). Padavimas nenurodo nei žiemgalių vado, nei viduramžių datos, nei genties vardo. Tai vėlesnis Žagarės vietos pasakojimas, iš kurio senosios žiemgalių religijos neatkursime. S13
Remiamasi: S13
1.18
Kraštas po kronikos pabaigos
Piliakalniai ir kapinynai saugo materialius pėdsakus. Kitus Žiemgalos istorijos sluoksnius paliko kronikos, istorikai ir vietos pasakotojai.
Mežuotnės sandėlio grūdai, Tervetės ropės sėklos ir kapuose likę papuošalai grąžina prie gyvenimo iki paskutinių pilių kovų. Gimbutienės aprašyti radiniai išsaugojo darbų ir kasdienių reikmenų pėdsakus. S11
Kronikos pabaigoje lieka ir išvykę, ir su Ordinu susitarę Sidabrės žmonės. Sunaikinta pilis nėra viso krašto žmonių istorijos pabaiga. Jos sienos sudega, o gyventojai su daiktais juda toliau — skirtingomis kryptimis, priėmę nevienodus sprendimus ir paklusę skirtingoms sąlygoms. S146
Istorikai Žiemgalą jungė su Lietuvos valdovų karais. Žagarės padavime išliko kitoks vietos pasakojimas apie vandenį ir žmones. Tame pačiame krašte susitinka skirtingu laiku ir iš skirtingų šaltinių atėjusios istorijos. Greta materialių pėdsakų jose išlieka saviti pasakotojų balsai. S6 S7 S13