Žemaičiai. Kraštas, kuris pasakoja.

2.1

Žemaičiai: vardas, žemė ir bendruomenė.

Žemaitijos istorija apima ir besikeičiančias ribas, ir žmonių ryšį su savo kraštu.

Istorinė Žemaitija, dabartinis etnografinis regionas ir žemaičių tarmės plotas turi skirtingas ribas. Vėlyvaisiais viduramžiais Žemaitijai priklausė ir aukštaičių gyvenamos žemės. Šiandienos žemėlapis todėl netinka visiems ankstesniems amžiams. S38

1420 metų laiške imperatoriui Zigmantui Vytautas Žemaičių vardą aiškino žemesne krašto padėtimi ir pabrėžė jo ryšį su Lietuva. Šapokos rinkinyje perteiktas laiškas buvo ginčo su Vokiečių ordinu dalis. Valdovas gynė savo teises į paveldėtą žemę ir kalbėjo apie jos gyventojus. Šis argumentas padeda suprasti to meto konfliktą, bet neatsako į visus vėlesnius tapatybės klausimus. S6

Remiamasi: S38 S6

2.2

Ką išsaugojo žemė.

Apie laikus iki vardais žinomų kunigaikščių pasakoja kapinynai, papuošalai ir gyvenviečių liekanos.

Marija Gimbutienė Vidurio Žemaitijos plokštinius kapinynus siejo su žemaičių protėviais. Jos apžvalgoje pilkapius IV amžiaus antrojoje pusėje keičia plokštiniai kapai, o nedeginti mirusieji šiame areale laidojami iki X–XI amžiaus. Laidojimo papročiai keitėsi. Ši seka dar nereiškia, kad visame krašte gyvavo viena nekintama religija. S11

Gimbutienės aprašytuose kapuose rasta ginklų, žirgo aprangos ir žalvarinių papuošalų — kaklo apvarų, smeigtukų, galvos apdangalų puošmenų. Jie pasakoja ne tik apie karius, bet ir apie metalo apdirbėjus, drabužių kūrėjus bei jų bendruomenes. Radiniai leidžia lyginti papročius, tačiau neatskleidžia, kaip kiekvienas palaidotas žmogus pats vadino savo tautinę priklausomybę. S11

Remiamasi: S11

2.3

Žemaičių kunigaikščiai ir Mindaugo valdžia.

1219 metų sutarties pasakojime minimi žemaičių kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas.

Žemaičių kunigaikščiai prisidėjo prie Lietuvos valdovų susitarimo su Haličo–Voluinės kunigaikščiais. Artūro Dubonio aptariamame 1219 metų sąraše matyti kelios kartu veikiančios valdovų grupės. Jis dar nerodo nusistovėjusios vieno karaliaus monarchijos. Žemaičių vadovai sąraše turėjo atskirą vietą — jie nebuvo bevardis pakraštys. S28

Mindaugui stiprinant valdžią, vietos kunigaikščiai ne visada pritarė jo politikai. Šapokos rinkinio pasakojime Vykintas stoja į Mindaugo priešininkų koaliciją. Lietuvos viduje vyko kova dėl valdžios, o tuo pat metu spaudė išoriniai priešai. Abi kovos veikė ankstyvąją valstybę. S6

Mindaugas pasirinko krikštą 1251 metais ir karūną 1253 metais kaip savo diplomatinio kurso dalį. Tačiau jo susitarimai su Livonijos ordinu ir žemių užrašymai nereiškė, kad žemaičių bendruomenės priėmė Ordino valdžią. Skirtumas tarp valdovo pažado ir tikros krašto kontrolės vėliau kartojosi. S6

Remiamasi: S28 S6

2.4

Pergalės ir ilgo karo kaina.

Saulė ir Durbė išgarsino žemaičių kovas, bet pasienio gyvenimą sudarė ne vien didieji mūšiai.

1236 metų rugsėjo 22 dieną prie Saulės buvo sutriuškinta Kalavijuočių ordino kariuomenė. Mūšis siejamas su Vykintu, tačiau Artūras Dubonis primena, kad nei lietuvių vadas, nei tiksli kovos vieta nėra patikimai nustatyti. Pasakojimas apie vieną didvyrį šios šaltinių spragos neužpildo. S6 S37

1260 metų liepos 13 dieną žemaičiai laimėjo prie Durbės Kurše. Šapokos rinkinys su šia pergale sieja sukilimus Ordino užvaldytose žemėse ir Mindaugo politikos posūkį. Mūšis buvo svarbus visam regionui — jo padariniai peržengė Žemaitijos ribas. Tačiau karai tuo nesibaigė. S6 S35

Pasienio karas reiškė pasikartojančius žygius, pilių puolimus, nelaisvę ir niokojamus ūkius. Šapokos aprašytame Lietuvos ir Ordino konflikte pilys teikė prieglobstį ir padėjo rengti karinius veiksmus. Gyventojai turėjo jas išlaikyti, aprūpinti žmones ir po antpuolių atkurti kasdienį gyvenimą. Viena mūšio data mažai tepasako apie tą darbą ir nuostolius. S6

Remiamasi: S6 S37 S35

2.5

Valdovai derasi, žemaičiai priešinasi.

Sutarties įrašas ir vietos gyventojų paklusimas buvo skirtingi dalykai.

Šapokos pasakojime apie XIV amžiaus pabaigą ir XV amžiaus pradžią Žemaitija nuolat grįžta į Jogailos, Vytauto ir Ordino derybas. Valdovai ieškojo paramos ir mainėsi įsipareigojimais. Tačiau žemaičiai priešinosi, todėl krašto nebuvo galima tiesiog perduoti kaip turto. 1409 metų sukilimas prisidėjo prie didžiojo karo pradžios. S6

Po Žalgirio pergalės 1410 metais Torunės taika 1411 metais pripažino Žemaitiją Lietuvai Jogailos ir Vytauto gyvenimo laikui. Ginčas dar nebuvo baigtas. Ginčą dėl Lietuvos valdomos Žemaitijos užbaigė 1422 metų rugsėjo 27 dienos Melno taika, tačiau Klaipėda ir dalis pajūrio liko Ordinui. Nuo pergalės iki susitarimo reikėjo kelių atskirų žingsnių. S6

Remiamasi: S6

2.6

Žemaičių balsas pasiekia Konstancą.

Šapokos redaguota istorija krikšto pradžią sieja su 1413 metais, vyskupijos įkūrimą — su 1417 metais. Tarp jų vyko diplomatinė kova Konstancoje.

1413 metais į Žemaitiją atvyko Jogaila ir Vytautas. Šapokos rinkinys pabrėžia, kad pirmasis valdovų krikšto žygis buvo trumpas. Nuoseklesnį religinį gyvenimą turėjo kurti vėliau organizuojama Bažnyčia. Vien ši data dar nereiškia, kad visos šeimos iš karto pakeitė papročius, perprato naują mokymą ar atsisakė ankstesnių pasakojimų. S6

Jonas Dlugošas pasakoja, kad 1413 metais Jogaila Nemunu ir Dubysa plaukė į Žemaitiją. Karalius gesino šventąją ugnį, naikino giraites ir pats aiškino tikėjimą, nes atvykę dvasininkai nemokėjo vietos kalbos. Šioje vėliau užrašytoje krikšto scenoje ryškiausias valdovo darbas. Ji lieka atskira nuo vyskupijos įkūrimo 1417 metais. S140

Šapokos redaguota istorija žemaičių atstovų skundą prieš Ordiną Konstancos bažnytiniame susirinkime datuoja 1415 metais. Šapokos perteiktame tekste jie kalba apie atimamą žemę, laisvę ir sunkias prievoles. Skundas buvo konkrečios diplomatinės kovos dalis. Tačiau jame žemaičiai ir patys kalba bei kelia reikalavimus — jie nėra vien kitų valdovų derybų objektas. S6

Baronas skiria delegacijos atvykimą 1415 metais nuo skundo pateikimo 1416 metų vasarį. S80

1417 metais įkurta Žemaičių vyskupija su centru Medininkuose, dabartiniuose Varniuose. Šapokos pasakojime jos kūrimas ir aprūpinimas žemėmis tęsiasi iki 1421 metų. Ilgam liko klausimų, kaip plėsti bažnyčių tinklą, rengti dvasininkus ir kokia kalba mokyti tikėjimo. Iš šios pradžios vėliau išaugo stipri katalikiška krašto tradicija. S6

Remiamasi: S6 S140 S80

2.7

Savitas statusas nereiškė vienodų teisių.

Žemaitijos seniūnija išsaugojo savitą vietą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santvarkoje.

Kitur kūrėsi vaivadijos, o Žemaitija liko seniūnija. Valdovų privilegijos gynė vietos bajorų teises. Tokį statusą lėmė krašto istorija ir derybos dėl valdžios; jis nereiškė, kad Žemaitija buvo atskira šiuolaikinio tipo valstybė. S38

Rašydamas apie XIX amžiaus pradžios Žemaičių sąjūdį, Šapoka išskiria gausius neturtingus bajorus, kalba ir gyvenimo būdu artimus kaimo žmonėms. Vis dėlto ir neturtingas bajoras turėjo politinių teisių, kurių neturėjo valstietis. Žodžiai „laisvi žemaičiai“ paslepia šiuos luomo, žemės valdymo ir prievolių skirtumus. S6

Remiamasi: S38 S6

2.8

Krašto gyvenimas už mūšio lauko.

Darbai, pastatai ir bendras giedojimas parodo kitą Žemaitijos veidą.

Etninės kultūros globos taryba aprašo erdvias, netaisyklingo plano kalvotosios Žemaitijos sodybas. Ubladėje kepta duona, lininėje apdoroti linai. Tai vėlesnė kaimo kultūra — jos vaizdas savaime neparodo, kaip gyventa XIII amžiuje. S39

Taryba taip pat išskiria Kalnų giedojimą per laidotuves. Ši tradicija pasakoja apie vėlesnį katalikišką Žemaitijos gyvenimą, kuris dažnai lieka už pasipriešinimo krikštui istorijos. S39

Remiamasi: S39

2.9

Vienas vardas, keli kalbėjimo būdai.

Lietuvių kalbos institutas žemaičių tarmę priskiria vienai iš dviejų pagrindinių lietuvių tarmių grupių.

Žemaičių patarmės skirstomos į vakarų, šiaurės ir pietų. Donininkų, dounininkų ir dūnininkų vardai primena skirtingą žodžio „duona“ tarimą. Šiaurės žemaičiams priklauso kretingiškiai ir telšiškiai, pietų — raseiniškiai ir varniškiai. Visa ši įvairovė netelpa vienos vietovės šnektoje. S40

Daukanto 1845 metų „Būde“ kalba padeda išlikti. Autorius rašo apie motinas, namuose perduodančias vaikams savąjį žodį, nors aukštesnieji sluoksniai renkasi svetimas kalbas. Tai galima skaityti kaip XIX amžiaus kultūrinę programą: krašto atmintis gyvena ir valdovų raštuose, ir šeimos kasdienybėje. S20

Remiamasi: S40 S20

2.10

Nuo praeities aprašymo iki slapto skaitymo.

XIX amžiaus Žemaičių kultūrinis sąjūdis jungė istorijos rašymą, vietos kalbą ir švietimą.

Šapokos rinkinys šį sąjūdį sieja su vietos smulkbajorija, plintančiu išsilavinimu ir Vilniaus universitetu. Simonas Daukantas rašė istoriją lietuviškai, Motiejus Valančius 1848 metais išleido „Žemaičių vyskupystę“. Šiais darbais jie rodė, kad namuose vartojama kalba tinka ir ilgam pasakojimui apie visuomenės praeitį. S6

Vėliau XIX amžiuje Valančiaus aplinka siejama su slaptu lietuviškos spaudos leidimu ir gabenimu iš Mažosios Lietuvos. Šapoka rašo apie namuose bei slaptose mokyklose mokomus vaikus, elementorius, religines ir pasaulietines knygas. Tinklas veikė plačiau nei Žemaitijoje. Regiono veikėjai buvo bendros Lietuvos skaitymo ir pasipriešinimo rusinimui istorijos dalis. S6

Daukanto vertinimai, meilė kalbai ir idealizuojami senovės bruožai primena, kad praeities pasakojimas turi autorių. Tai 1845 metų žvilgsnis. Jis daug davė kultūrinei atminčiai, tačiau neapibūdina vieno nekintamo visų ankstesnių amžių žemaičių charakterio. S20

Remiamasi: S6 S20

2.11

Ką pasakoja meška ir Palemonas.

Heraldinis ženklas ir kilmės legenda yra du skirtingi būdai kalbėti apie krašto praeitį.

Žemaitijos heraldikoje matome juodą mešką raudoname lauke. Tarybos aprašytame projekte ji turi sidabrinę grandinę. Šis ženklas savaime neliudija žmonių kilmės iš gyvūno. S39

Dlugošas lietuvius, žemaičius ir jotvingius kildina iš Italijos žmonių, pasitraukusių nuo Romos pilietinių karų. Giminystės ženklus jis įžvelgia kalboje ir papročiuose. Taip autorius grindžia savą kilmės pasakojimą. Jis skiriasi nuo Bychovco kronikos Palemono ir Meškos herbo siužeto. S140 S19

XVI amžiaus Bychovco kronikos legendoje romėnų didikas Palemonas su palydovais atplaukia į Baltijos kraštą ir įsikuria upių žemėse. Vienas iš keturių palydos giminių herbų — Meška, priskirta Julijonui. Taip kronika suteikia didikams garbingus senovės protėvius. Tai kilmės legenda, o ne paliudyta romėnų migracija į Žemaitiją. S19

Ši kronikos redakcija kelionę pradeda istorija apie Atilą ir Akvilėją. Kitos populiarios Palemono pasakojimo versijos turi savų detalių, kurių šioje nėra. Kilmės mitas pasakoja ir apie jo užrašytojus — kokį kilmingumo ar bendrumo vaizdinį jie norėjo sukurti. S19

Remiamasi: S39 S19 S140

2.12

Birutės pažadas ir atsisakymas.

Bychovco kronika Birutės istoriją užrašė XVI amžiuje, gerokai po Kęstučio laikų.

Kronikos pasakojime Kęstutis išgirsta apie Palangoje gyvenančią Birutę — gražią, protingą merginą, pažadėjusią dievams išsaugoti skaistybę. Jis pasiūlo tuoktis, bet Birutė atsisako. Jos pažadas ir atsakymas šioje istorijoje pasakyti aiškiai. S19

Toliau kronika pasakoja, kad Kęstutis paima Birutę prievarta ir išsiveža į Trakus, kur iškeliamos vestuvės. Tai nėra vien abipusio romantiško susitikimo istorija. Tačiau vėlyvas pasakojimas taip pat nepatvirtina visų XIV amžiaus biografijos detalių ir neleidžia tiksliai atkurti pajūrio religinių apeigų. S19

Remiamasi: S19

2.13

Kalnas iš klumpės, ežeras iš ašarų.

Norberto Vėliaus sudarytame rinkinyje tas pats Girnikų kalnas turi kelias skirtingas padavimo versijas.

Viename padavime milžinas Anžulis supila Girnikų kalną dviem bato sėmimais žemės. Greta pasakojama, kaip Alcis trimis sėmimais supila Šatriją žmonai Jauterytei atminti. Ji ne tik graži, bet ir nepaprastai stipri. Kalnas šiame pasakojime saugo artimo žmogaus atminimą. S13

1930 metais užrašytoje Girnikų istorijoje milžinas eina laidoti motinos. Jis iškrato klumpių žemes ir supila kalną, o iš ašarų atsiranda Bulėnų ežeras. 1932 metais užrašytame variante tėvas ieško dingusio sūnaus. Kalnas ir čia atsiranda iš klumpių smėlio, bet ašaros virsta Raizgių ežeru. Skiriasi ir netektis, ir ežeras — tai du variantai. S13

Šių padavimų milžinai myli, netenka artimųjų, pavargsta ir verkia. Jų jėga didžiulė, bet jausmai žmogiški, o kalnai ir ežerai juos išsaugo pasakojime. Tai vaizduotės pasaulis: rinkinio išleidimo data nėra milžino gyvenimo data, o kalno forma neįrodo jo buvimo. S13

Remiamasi: S13

2.14

Didvyris, kurio draugai buvo velniai.

Vėliaus rinkinio padavimas „Džiugo kalnas“ pasakoja apie didvyrį, kuris bičiuliaujasi su velniais.

Padavime Džiugas vadinamas Žemaičių riteriu. Dar gyvas jis susipila būsimą kapą, o mirusiojo kūną saugo jo bičiuliai velniai. Jie padeda Džiugui įgyti stebuklingą jėgą. Geležine kuoka jis kaunasi su kryžiuočiais, laužo ąžuolus ir verčia kalnus. S13

Tas pats padavimas sako, kad Džiugas iškasė Telšių ežerą ir įkūrė pirmąsias sodybas prie jo. Vienas veikėjas gina kraštą, kuria vietą ir draugauja su antgamtinėmis būtybėmis. Tai rinkinyje išsaugotas pasakojimas, turintis savą siužetą. Jo neatstoja šiandieninė reklaminė istorija, ir jis nėra dokumentuota Telšių įkūrėjo biografija. S13

Remiamasi: S13

2.15

„Mudvi galim“: kitoks drąsos pasakojimas.

Vėliaus rinkinio Medvėgalio padavime veikti ryžtasi dvi merginos.

Padavimas nukelia į karus su švedais. Užpulti žmonės pasislepia kalno urvuose už didelių geležinių durų ir bijo išeiti pažiūrėti, ar priešai dar tebėra. Tuomet dvi merginos pasisiūlo tai padaryti. Jų žodžiais „mudvi galim“ pasakojimas aiškina Medvėgalio vardą. S13

Žodžiai aiškina vietovardį liaudiškai. Jie nėra kalbininkų nustatyta etimologija, o pasakojimas nepatvirtina urvų su geležinėmis durimis. Tai ir ne konkretaus kryžiuočių puolimo ataskaita: priešai šioje versijoje — švedai. Padavimo centre paprastas sprendimas: kol visi laukia, dvi merginos eina pačios patikrinti, kas vyksta. S13

Remiamasi: S13