2.1
Žalgiris, Griunvaldas, Tanenbergas.
1410 m. liepos 15 d. susidūrusios kariuomenės dalyvavo tame pačiame mūšyje, kurį skirtingos tradicijos pavadino savaip.
Žalgiriu lietuviškai vadinama Jogailos ir Vytauto sąjungininkų pergalė prieš Vokiečių ordiną Prūsijoje. Vokiškojoje tradicijoje įsitvirtino Tanenbergas, lenkiškojoje — Griunvaldas. Šapokos redaguota Lietuvos istorija vartoja abu pastaruosius vardus tam pačiam mūšiui pavadinti. S6
Bychovco kronikoje tai Dubrovnos mūšis. Jos 1971 metų leidimo komentatorius Rimantas Jasas paaiškina vietovardžių skirtumą: Dubrovna, arba Gilgenburgas, buvo užimta prieš mūšį, o kariuomenės susitiko kitur, ties Griunvaldu, tarp Liudvigsdorfo ir Tanenbergo. Kronikos pavadinimas išsaugo žygio vietą, bet tiksliai nenubrėžia kovos lauko. S19
Teodoras Narbutas sąmoningai rinkosi Griunvaldo vardą, priešindamas jį vokiškam Tanenbergui. Jo manymu, būtent ten buvo užbaigta pergalė. Šiuo XIX amžiaus pasirinkimu istorikas iškėlė vieną kovos etapą ir savo įvykio aiškinimą. S8
Į Prūsiją sąjungininkus atvedė ginčas dėl Žemaitijos, valdovų susitarimai ir ilgas pasirengimas: reikėjo sukaupti maisto, perkelti kariuomenes per Vyslą. Po pergalės dar laukė Ordino sostinė. Žalgirio diena buvo 1409–1411 metų karo dalis. S6
2.2
Žemaitija tarp sutarčių ir pasipriešinimo.
Ginčas dėl Žemaitijos sujungė Lietuvos ir Lenkijos konfliktus su Ordinu.
Iki 1409 metų Vytautas ne kartą buvo sutikęs užleisti Žemaitiją Ordinui. Šapokos redaguota sintezė primena 1404 metų Racionžo sutartį, vėl pripažinusią šią teisę. Tačiau gyventojai priešinosi, ir valdovo pažadas neužtikrino jų paklusnumo. Ordinas dar turėjo įtvirtinti valdžią pilimis ir įgulomis. S6
Ordinas gyventojus mėgino patraukti ir maistu bei gyvuliais — tokias priemones aprašo ta pati istorija. Žemaičiams priklausomybė reiškė konkrečius klausimus: kam atiduoti duokles, kieno įgula valdys apylinkę ir kas juos apgins. Sutartimis dalytame krašte žmonės turėjo savų rūpesčių. S6
Vytauto laikysena keitėsi kartu su jo platesniais tikslais. 1936 metų sintezės pasakojime susitarimai su Ordinu derinami su vėlesne parama pasipriešinimui. Lietuvos valdovas naudojosi laikinais susitarimais, bet Žemaitijos klausimas dėl to neišnyko ir galėjo vėl sugriauti santykius. S6
Lenkija taip pat turėjo savų ginčų su Ordinu. Kai Jogaila pažadėjo padėti Vytautui, Ordinas turėjo skaičiuoti jau ne vien Lietuvos pajėgas. 1409 metais jis puolė Lenkiją, ir regioninis konfliktas išsiplėtė. Europos valdovams abi pusės aiškino savo teisumą: vieni kalbėjo apie apkrikštytos Lietuvos gynimą, kiti kaltino priešininkus remiant pagonis. S6
Remiamasi: S6
2.3
1409 metais pažadai virto atvira kova.
Įkaitai, prievolės ir pagalba iš Lietuvos susipynė su vietos gyventojų pasipriešinimu.
Šapokos redaguota istorija sukilimo rengimą sieja su Vytauto žmonėmis. Pasipriešinimą skatino Ordino reikalavimai, įkaitų ėmimas ir prievolės. Be vietos gyventojų nepasitenkinimo sukilimas nebūtų turėjęs pagrindo. Vytauto parama suteikė jam platesnę karinę ir politinę reikšmę, nors pats valdovas dar vengė atvirai įsitraukti. S6
Narbutas, aptardamas Memelio užpuolimą, abejoja tiesiogine Vytauto kalte. Paskui pateikia Ordino pranešimus apie Rumbaudą pasienyje ir lietuvių veiklą Žemaitijoje. Jo pasakojime valdovas viešai neigia įsitraukęs, nors parama darosi vis akivaizdesnė. Vientiso, visus įvykius iš anksto numačiusio plano Narbutas neparodo. S8
Dar vienu konflikto židiniu tapo Jogailos siunčiami javai. Šapokos redaguota istorija pasakoja, kad siunta Lietuvai sulaikyta Ragainėje. Narbutas šį įvykį susieja su ankstesnio nederliaus sukeltu maisto stygiumi ir aprašo ilgesnį gabenimą iš Vyslos per jūrą į Nemuną. Jo istorijoje sulaikyti grūdai tampa ir ūkiniu smūgiu, ir dviejų valdovų įžeidimu. S6 S8
Ordinas, pasak Narbuto, kaltino siuntėjus kartu vežus ginklus. Ginklų gabenimą istorikas aiškina būtinybe apsisaugoti nuo plėšikų. Tačiau pastaboje pripažįsta, kad Johannesas Voigtas javų istoriją praleido, neradęs archyvinio patvirtinimo. Dėl siuntos laiko ir paskirties pasakojimai nesutaria. S8
2.4
Jogaila ir Vytautas suvienijo pajėgas bendram žygiui.
Bendra kariuomenė turėjo pakeisti karą, kuriame Ordinas galėjo laukti atskirų puolimų.
Jogaila buvo Lenkijos karalius, Vytautas — Lietuvos didysis kunigaikštis. Jų valdžios ir kariuomenės nesutapo, todėl sąjunga reikalavo susitarti dėl bendro veiksmo. 1936 metų sintezė svarbiausiu sprendimu laiko pajėgų sujungimą prie Vyslos: užuot puolusios atskirai iš Lietuvos ir Lenkijos, jos turėjo vienu žygiu įsiveržti į Prūsiją ir priversti Ordiną susitelkti. S6
Narbutas pasirengimą pradeda slaptu pasitarimu Brastoje. Planą žino tik siauras žmonių ratas, tarp jų — Mikalojus Tromba. Jo pasakojime tariamasi dėl puolimo krypties, maisto gabenimo ir tiltų: žmones bei arklius reikės išmaitinti ir perkelti per upes. S8
Kojelavičius Brastos pasitarime mini ir totorių valdovą, kurį vadina skitų chanu. Taip autorius vadina totorius — senovės skitų kariuomenės XV amžiuje šis vardas neliudija. Jo pasakojime Jogaila ir Vytautas buria skirtingos kilmės karius bei vadus. S7
Narbuto aprašytose Belovežo medžioklėse mėsa sūdoma ir upėmis siunčiama kariuomenei. Taip kaupiamos atsargos ilgam žygiui. Paskui karius turės judėti vežimai su maistu ir kitais reikmenimis. Slaptą valdovų susitarimą lydi darbai, be kurių pulti nebūtų galima. S8
2.5
Paliaubos suteikė laiko, bet neatnešė taikos.
Derybos, tarpininkavimas ir kariuomenių telkimas vyko vienu metu.
Paliaubos nutraukė 1409 metų kovas. Šapokos redaguotoje istorijoje abi pusės per jas ieško paramos ir ruošiasi naujam susidūrimui. Tarpininkui perduotas ginčas liko neišspręstas: Ordino ir sąjungininkų tikslus dėl Žemaitijos bei tarpusavio santykių buvo sunku suderinti. S6
Šapokos redaguota istorija mini Čekijos karaliaus Vaclovo tarpininkavimą ir sąjungininkų atmestą sprendimą. Tuo pat metu mėginta atskirti pusbrolius: Zigmantas siūlęs Vytautui karūną. Sintezė pasiūlymą aiškina kaip būdą susilpninti sąjungą dar prieš kariuomenėms susitinkant lauke. S6
Narbutas pasakoja, kad paliaubų terminas buvo pratęstas iki 1410 metų liepos 8 dienos. Per paliaubas telkti žmonės ir atsargos buvo skirti naujam žygiui. Sutartas terminas artėjo, o dviejų valdovų planas rėmėsi bendru kariuomenių veiksmu. S8
Ordinas turėjo apsispręsti, kur laukti puolimo. 1936 metų sintezė pabrėžia, kad sąjungininkų susitelkimas suklaidino priešininką, saugojusį kelias kryptis. Lietuvos kariuomenei atėjus prie Vyslos, Ordino vadovybei teko pasitikti sujungtas pajėgas. Atskirai atremti puolimų nuo abiejų valstybių sienų nebepakako. S6
2.6
Prie Červinsko žygio planas tapo bendra kolona.
Persikėlimas per Vyslą leido sujungti kariuomenes ir kartu žengti į Prūsiją.
Prie Červinsko pajėgos susijungė, kaip ir buvo numatyta Šapokos redaguotoje istorijoje iškeltame plane. Persikėlus per Vyslą, abi kariuomenės galėjo žygiuoti kartu. Bendras 1410 metų puolimas atėmė iš Ordino galimybę priešus atremti atskirai pasienio pilimis ir išskirstytomis pajėgomis. S6
Narbutas aprašo ant valčių laikomą tiltą, kuriuo keliasi kariai, artilerija ir gurguolė. Prie Kozenicių atliktas darbas leidžia per upę pervesti raitelius ir pergabenti krovinius. Kartu keliaujantys vežimai turės aprūpinti toliau žygiuojančią kariuomenę. S8
Pasak Narbuto, po persikėlimo tiltas išardytas ir nuplukdytas į Plocką. Taip pasakojime upė tampa ir kliūtimi, ir susisiekimo keliu. S8
Narbuto perteiktame pokalbyje didysis magistras netiki sėkmingu persikėlimu ir menkina Lietuvos kariuomenę. Šiuo epizodu istorikas vaizduoja Ordino pasitikėjimą savimi ir priešo nuvertinimą. Tai literatūrinis pasakojimas, ne pažodinis pokalbio įrašas. Netrukus magistrui teks susidurti su jau per Vyslą perėjusia bendra kariuomene. S8
2.7
Ties ginama upe teko keisti kelią.
Narbuto žygio pasakojimas veda prie Dravantos ir toliau link Donbruvno.
Narbutas veda kariuomenę per Prūsijos miestus, pilių kraštą ir vandens kliūtis, kur Ordinas galėjo stabdyti žygį. Soldau, Neidenburgo ir kitus jo vartojamus senuosius vietovardžius su dabartinėmis vietomis padeda susieti 2019 metų leidimo paaiškinimai. S8
Prie Dravantos, dabartinės Drvencos, sąjungininkai susidūrė su ginamo persikėlimo problema. Narbutas pasakoja, kad ties Kauerniku upės forsavimo atsisakyta. Užuot puolus per kliūtį ten, kur laukė priešas, pasirinktas aplinkkelis aukštupio link. Šis sprendimas jo istorijoje išlaiko žygio iniciatyvą, bet pakeičia abiejų kariuomenių judėjimo kryptį ir būsimo susitikimo vietą. S8
Toliau Narbutas veda kariuomenę į Donbruvną, vokiškai vadintą Gilgenburgu. Miesto užėmimą jis datuoja liepos 13 diena ir aprašo smurtą bei sunaikinimą. Jo pasakojime kenčia ir gyventojai. Tačiau dramatiški aukų aprašymai neleidžia tiksliai suskaičiuoti nuostolių ar nepriklausomai patvirtinti visos įvykių sekos. S8
Bychovco kronika visą susidūrimą vadina Dubrovnos mūšiu. Jasas paaiškina, kad miestą kariuomenė užėmė dviem dienomis anksčiau, o kovėsi kitur. Užimtas Donbruvnas ir pagrindinių kariuomenių susitikimo laukas buvo skirtingos žygio vietos. S8 S19
2.8
Po bendromis vėliavomis žygiavo įvairios pajėgos.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos pajėgas papildė totoriai bei samdyti kariai.
Bychovco kronika sąjungininkų kariuomenėje mini lietuvius, rusėnus, lenkus ir kitus karius. Narbutas išskiria žemių bei kunigaikščių dalinius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skirtingų kalbų, tikėjimų ir vietinės priklausomybės žmones siejo valdovas bei karo įsipareigojimai. Jų ryšiai skyrėsi nuo dabartinės pilietybės. S19 S8
Kojelavičius Lietuvos pajėgas stato dešiniajame sparne ir pasakoja apie keturiasdešimt vėliavų. Kiek karių joms priklausė, iš šio skaičiaus nenustatysime. Vėliavos galėjo turėti nevienodai raitelių ir palydos. S7 S8
Narbutas mini ir Lietuvos tarnyboje buvusius totorius, ir iš platesnio stepių pasaulio atėjusias pajėgas. Jo skirstymas bei dideli skaičiai priklauso jo paties rekonstrukcijai. Vis dėlto totorių buvimas svarbus visam pasakojimui: vėlesni autoriai su jais siejo judrų karo būdą, o Ordinas priešininkų tikėjimą naudojo kaip politinį kaltinimą. S8 S6
Sąjungoje tarnavo ir čekų bei moravų samdiniai. Juos mini kronika, nors Jasas taiso jos vadams priskirtas pareigas ir chronologiją. Viename žygyje dalyvavusius karius siejo skirtingos žemės, valdovai ir tarnybos ryšiai — pagal dabartines tautybes jų suskirstyti nepavyktų. S19
2.9
Ordino kariuomenė buvo platesnė už brolių riterių būrį.
Broliai, krašto pajėgos, svečiai ir samdiniai sudarė nevienalytę kariuomenę.
Vokiečių ordino kariuomenėje skirtingos padėties ir priklausomybės žmonės kovėsi paklusdami bendrai vadovybei. Narbuto vėliavų sąraše yra miestų, vyskupijų ir žemių ženklų. Broliai baltais apsiaustais sudarė tik dalį šių pajėgų. S8
Šapokos redaguota istorija pabrėžia Ordino sunkiąją raitiją ir sąjungininkų ginkluotės skirtumus, Kojelavičius — arbaletų ugnį. Vis dėlto sąjungininkai taip pat turėjo gerai ginkluotų raitelių, o Ordino kariams teko skirtingos užduotys. Šie autorių akcentai neapibūdina kiekvieno kario aprangos ir ginklų. S6 S7 S8
Jerzy Rajmanas Ordino kariuomenėje skiria brolius, svečius, samdinius, vietos riterius ir miestiečius. Jis pabrėžia nepatikimus bendrus karių skaičius bei nevienodą vėliavų dydį. S90
Narbuto didysis magistras Ulrichas von Jungingenas laukia, telkia pajėgas ir galiausiai pasirenka kovoti su jau susijungusiu priešu. Autorius pabrėžia jo pasitikėjimą Ordino jėga. Tačiau šarvai baigties neužtikrina: toliau ją keičia puolimai, atsitraukimai, persekiojimas ir vadų sprendimai, skirtingose knygose aprašyti nevienodai. S8
2.10
Tarp miško, atviros žemės ir ginčijamų padėčių.
Senesnės knygos pateikia ryškų lauko vaizdą, o naujesnių tyrimų autoriai dėl jo dar ginčijasi.
1936 metų sintezėje sąjungininkai naudojasi miško priedanga, o Ordinas laukia atviresnėje vietoje. Lietuvos pajėgos stovi dešinėje, Lenkijos — kairėje. Autoriai nurodo bendrą sparnų išdėstymą, bet ne tikslią kiekvienos vėliavos vietą ar atstumą tarp kariuomenių. S6
Narbutas aprašo kelius, aukštumas, pelkes ir ežerą, aiškindamas, kaip reljefas galėjo pridengti sparnus ir riboti judėjimą. Jo planas remiasi per Voigtą perimta Fischerio rekonstrukcija. Tai XIX amžiaus aiškinimas, ne išlikęs 1410 metų kariuomenių išdėstymo brėžinys. S8
Narbutas pasakoja apie nakties audrą, priešaušrio lietų ir vėluojantį koplyčios įrengimą. Mėnulyje regima karaliaus ir vienuolio kova pranašauja būsimą susidūrimą. Šis religinis ženklas priklauso jo pasakojimui; nei tikslių orų abiejose stovyklose, nei valandinės mūšio eigos iš jo neatkursime. S8
Svenas Ekdahlis pagal 2014–2017 metų radinių pasiskirstymą siūlo kovų vietą toliau į pietvakarius. Georadaro anomalijų jis nelaiko jau nustatytais kapais. S93
Piotras Strzyżas ir Jakubas Wrzosekas kritikuoja radinių datavimą bei tyrimų fiksavimą. Jų vertinimu, neištirti plotai neleidžia naujos lokalizacijos laikyti galutine. S94
2.11
Pasiuntiniai atnešė iššūkį.
Dviejų kalavijų įteikimas tapo vienu ryškiausių mūšio pasakojimo epizodų.
Prieš susidūrimą pasirodo pasiuntiniai su apnuogintais kalavijais. Šapokos redaguotoje istorijoje jie išdidžiai ragina sąjungininkus išeiti iš miško ir kautis. Iššūkis laukimą paverčia priekaištu: viena pusė esą delsia, kita pasitiki savo galia. S6
Kojelavičiaus pasiuntinys atneša po kalaviją Jogailai ir Vytautui, pašaipiai klausdamas, ar jiems trūksta ginklų. Karalius išklauso jį ramiai ir priima iššūkį. Atleidęs pasiuntinį bei trumpai pasimeldęs, Jogaila įsako trimituoti mūšiui. S7
Narbutas palieka daugiau negu vieną reikšmę. Viena vertus, kalavijai gali būti formalus kvietimas kautis, kai laukimas vargina išrikiuotą kariuomenę. Kita vertus, jis perteikia Jogailos pusės supratimą, kad tai įžeidus provokavimas. Net klausimas, kieno iniciatyva pasiuntiniai išsiųsti ir kiek apie ją žinojo didysis magistras, jo šaltiniuose sprendžiamas nevienodai. S8
Narbutas krauju suteptų kalavijų detalę atmeta kaip kronikininkų pridėtą pagražinimą. Jo pasakojime pasiuntiniai atneša apnuogintus ginklus, kurių reikšmę patys autoriai aiškina skirtingai. S8
2.12
Prasidėjo susidūrimas, kurio eiga greitai pasikeitė.
Knygose pradinis puolimas siejamas su Vytauto vedamu sparnu ir stipriu Ordino atsaku.
Kojelavičiaus pasakojime Vytauto pajėgos puola pirmos, bet susiduria su arbaletų ugnimi ir stipriu spaudimu. Autorius gretina judresnius raitelius su sunkiau ginkluotu priešininku, taip aiškindamas vėlesnį atsitraukimą. Jo pasirinktas vaizdas neapibūdina vienodai visų sparno karių. S7
Narbuto pasakojime prieš susiduriant raiteliams šaudo artilerija, tačiau jos poveikis menkas. Pabūklų skaičių pats autorius nurodo nevienodai ir mėgina rinktis tarpinį dydį. Nei jų, nei šūvių tiksliai suskaičiuoti ši rekonstrukcija neleidžia. S8
Šapokos redaguota istorija aprašo atkaklią kovą prieš Lietuvos pajėgų pasitraukimą. Jos seka aiški: sparnas atsitraukia jau susidūręs su priešininku ir kurį laiką atlaikęs jo spaudimą. S6
Narbuto rikiuočių priešakyje kovoja geriau ginkluoti raiteliai. Jo sąjungininkai nėra vien beveik neginkluoti žmonės prieš šarvuotus riterius. Vis dėlto autorius aprašo pasirinktus būrius ir jų patiriamą spaudimą, nepateikdamas visos kariuomenės ginkluotės sąrašo. S8
2.13
Vieno sparno kova virto pasitraukimu.
Lietuvos pajėgų atsitraukimą autoriai pasakoja skirtingai, ypač nesutardami dėl tvarkos ir ketinimo.
Jonas Dlugošas atsitraukimą vadina bėgimu. Vytautas mėgina sulaikyti karius, tačiau dalis bėglių pasiekia Lietuvą ir paskleidžia klaidingą žinią apie abiejų valdovų žūtį. Autorius išskiria tris Smolensko vėliavas: dauguma vienos vėliavos karių žūva, o kitos dvi pasiekia lenkų pajėgas. Šiuos dalinius jis giria, kitus smerkia. Toks pasakojimas pats savaime neišsprendžia sąmoningo manevro klausimo. S140
Kojelavičiaus pasakojime dalinis traukimasis virsta bėgimu. Vytautas mėgina atkurti tvarką, bet tuo metu nesėkmingai — kovos spaudimas pasirodo stipresnis už jo įsakymus. Vėliau autorius šią nelaimę aiškina ir religine kalte. S7
Narbuto pasakojime viena po kitos neatlaiko karių eilės, kyla netvarka, o kai kurie bėgliai pasiekia Lietuvą su nelaimės žinia. Tai skiriasi nuo sklandaus visos kariuomenės manevro. Vėliau to paties autoriaus pasakojime surinkti kariai ir rezervas vėl įsitraukia į kovą. S8
Šapokos redaguota istorija atsitraukimą sieja su sugrįžusiais kariais ir išsklidusiais persekiotojais. Sąmoningą veiksmą ji laiko tikėtinu. Autoriai sutaria dėl pasitraukimo, tačiau skirtingai aiškina karių ketinimus, manevro sėkmę ir vadų galimybes tuo metu juos valdyti. S6
Kojelavičius greta pasitraukimo aprašo išsilaikiusius Smolensko karius: ne visas sparnas vienu metu elgiasi vienodai. Vieni pasiekia lenkų pajėgas, kiti traukiasi toliau. Narbuto pasakojime dalis išblaškytų karių vėliau vėl surenkama. Šioms grupėms kova klostosi skirtingai. S7 S8
2.14
Ar pasitraukimas buvo numatytas?
Sugrįžimas į kovą ir iš anksto suderintas visų pajėgų manevras yra skirtingi teiginiai.
1936 metų sintezės aiškinimu, pasitraukimas greičiausiai buvo tyčinis. Autoriai jį sieja su pažintu totorių karo būdu: persekiotojai atitrūksta ir išsisklaido, o sugrįžę kariai smogia iš kitos pusės. Toks yra tikėtinas jų aiškinimas; išlikusio Vytauto įsakymo visam sparnui jis neatstoja. S6
Narbutas po sumaišties vėl sujungia Vytautą, išsilaikiusius Smolensko karius, rezervą ir dalį išblaškytų žmonių. Jo pasakojime grįžimas gali reikšti įveiktą sutrikimą. Autorius nevaizduoja visų ankstesnių bėglių kaip slapta bendrą planą vykdžiusių karių. S8
Ekdahlio nagrinėtas nedatuotas laiškas įspėja nesivaikyti vienos ar dviejų besitraukiančių vėliavų. Jis priskirtas prie 1413 metų dokumentų; autorius nežinomas. Tai ne visos Lietuvos kariuomenės plano įrodymas. S64
Nedidelis būrys galėjo trauktis tyčia, kiti kariai — bėgti ar vėliau grįžti į kovą. Tačiau pasakojimai neleidžia tiksliai nustatyti, kiek buvo vienų ir kitų. Atsitraukimas nekelia abejonių; vienas jį visą paaiškinantis ketinimas lieka konkretaus autoriaus interpretacija. S6 S8
2.15
Išsilaikę daliniai ir judrūs sąjungininkai.
Smolensko kariai ir totoriai priklausė platesnei Vytauto sutelktų pajėgų istorijai.
Kojelavičiaus Smolensko kariai atlaiko smūgius ir pasiekia lenkų pajėgas. Narbutas juos stato tarp Lietuvos ir Lenkijos dalinių, kur jie tęsia kovą. Abiejų autorių pasakojimuose šie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai išsilaiko kitiems traukiantis. S7 S8
Rajmanas pažymi, kad trijų Smolensko vėliavų epizodą pateikia Dlugošas, o netrukus po mūšio sukurtas anoniminis pasakojimas Cronica conflictus jo nemini. Pastarasis išliko vėlesniu sutrumpintu nuorašu. Smolensko daliniai nebuvo atskira šiuolaikinės Rusijos kariuomenė. S90
Narbutas totorių vadą vadina Saladinu. Reda Griškaitė 2019 metų leidimo paaiškinimuose jį tapatina su Dželal Edinu, atskirdama nuo XII amžiaus Saladino. XIX amžiaus pasakojimą čia patikslina vėlesnis komentaras. Vien vardo patikslinimas nenustato visos totorių dalinių sandaros ar dydžio. S8
Vėliau Narbuto totoriai puola priešo užnugarį ir stiprina spaudimą Ordinui iš kelių pusių. Šis epizodas nereiškia, kad jų vadas sukūrė visos sąjungininkų kariuomenės planą. Totorių veiksmai, Smolensko pasipriešinimas ir Vytauto surinkti kariai jo istorijoje turi atskirus vaidmenis. S8
2.16
Lenkų gretose kova turėjo savas krizes.
Narbuto pasakojime karaliaus vėliava ir paties Jogailos saugumas tampa kovos įtampos židiniais.
Lietuvos sparnui traukiantis, kitur kova tęsėsi. Narbutas vaizduoja atkaklų lenkų susidūrimą su Ordinu. Jo pasakojime didžioji baltojo erelio vėliava patenka į priešo rankas, o atnaujinus puolimą susigrąžinama. Jis aprašo vėliavos praradimą ir atgavimą, ne vien nukritimą ant žemės. S8
Vėliava telkė karius, todėl Narbuto pasakojime jos netektis atrodo kaip pergalės ženklas priešui. Ordino pusėje pradedama pergalės giesmė. Tačiau susigrąžinę vėliavą lenkai tęsia kovą — džiaugsmas vienoje pusėje ir krizė kitoje dar nelemia baigties. S8
Dlugošo pasakojime didžioji karaliaus vėliava nukrinta ant žemės, bet kariai tuoj pat ją pakelia ir apgina. Jos pagrobimo, apie kurį vėliau pasakoja Narbutas, šioje versijoje nėra. Zbignevas Olesnickis sulaužytu ieties kotu nubloškia Jogailą puolantį riterį nuo žirgo. Karalius smogia jam į kaktą, o sargyba jį nužudo. Šį Olesnickio poelgį Dlugošas iškelia aukščiau kitų didvyriškų žygių. S140 S8
Narbuto pasakojime vokiečių riteris Diapoldas Kiokericas atstatęs ietį puola Jogailą. Zbignevas Olesnickis sviedžia sulaužytą ragotinę ir nubloškia užpuoliką nuo žirgo; tada jį puola karaliaus sargyba. S8
Kojelavičius kovos pabaigoje pabrėžia lenkų narsą. Bychovco kronikos pasakojime dauguma lenkų kariuomenės tik stebi kovą. Šie autoriai skirtingai dalija pergalės nuopelnus, todėl jų pasakojimai nesutampa ir dėl pačių kovos dalyvių. S7 S19
2.17
Vytautas tarp puolančių, traukiančiųsi ir vėl telkiamų karių.
Visos šios veiklos nesudaro vieno neginčijamo vyriausiojo vado portreto.
Šapokos redaguota istorija aukščiausią valdžią priskiria Jogailai, o tikrąjį vadovavimą mūšiui — Vytautui. Šis keičia žirgus, prižiūri kovą ir įveda rezervą. 1936 metų sintezėje jo veikla sujungia atskirus kovos etapus į bendrą pergalę. S6
Kojelavičiaus Vytautas veikia tarp karių, tačiau pasitraukimo sustabdyti nepajėgia. Vado pastangas riboja kovos aplinkybės. Šis nesėkmingas mėginimas skiriasi nuo 1936 metų sintezėje iškelto gebėjimo valdyti mūšį. S7 S6
Dlugošo pasakojime Vytautas juda tarp lietuvių ir lenkų gretų, keičia žirgus ir pavargusius dalinius stiprina naujomis pajėgomis. Jogailą saugo atskira palyda. Tačiau karalius šiame pasakojime ir pats ragina karius kautis — po mūšio jo balsas užkimęs. Pasakotojas skiria valdovams skirtingus vaidmenis, tačiau vienos neginčijamos vadovavimo tvarkos šis pasakojimas neatskleidžia. S140
Narbutas bendrą vadovavimą mūšio lauke iš pradžių priskiria Zindramui ir aprašo tarybą, kurioje dalyvauja Vytautas. Vėliau Vytautas renka karius ir sudaro naują būrį. Šis pareigų padalijimas skiriasi nuo 1936 metų sintezės — bendros vadovavimo schemos iš abiejų pasakojimų nesudarysime. S8 S6
Bychovco kronika pateikia kitokį etmonų sąrašą. Jasas pažymi, kad pareigos anachronistinės, o įvardytas Spytka 1410 metais būtų buvęs vaikas. Kronikos vardai todėl patikimai neatskleidžia, kas ir kokiu mastu mūšyje dalijo įsakymus. S19
2.18
Ulrichas pats vedė paskutinį puolimą.
Narbuto pasakojime Ordino rezervas įtraukiamas mėginant pakeisti dar nepasibaigusią kovą.
Narbutas didįjį magistrą veda į kovą su šešiolika nedidelių rezervinių vėliavų. Kiek karių joms priklausė, šis skaičius patikimai nepasako. Ordino vadovybė dar turi pajėgų smūgiui svarbiausioje vietoje, tačiau puolimas baigsis nesėkme ir paties magistro žūtimi. S8
Narbuto pasakojime Ordino rezervą spaudžia priešai iš kelių krypčių. Kartu veikia ir tebekovoję, ir iš naujo susitelkę daliniai. Rezervui patekus į apsupimą, nauju smūgiu atkurti palankią padėtį darosi vis sunkiau. S8
Šapokos redaguota istorija baigtį sieja ir su Vytauto rezervu bei sugrįžusiomis Lietuvos pajėgomis. Abu veikalai pabrėžia vėliau į kovą stojusius karius, tačiau skirtingai aiškina jų išdėstymą ir vadovavimą. Ordino galimybės persverti kovą senka, nors bendros, minutėmis išmatuotos puolimų sekos šie pasakojimai nepateikia. S6 S8
Ulrichas von Jungingenas mūšyje žuvo. 1936 metų sintezė jo mirtį priskiria lietuvio iečiai. Narbutas aprašo mirtinus smūgius ir skirtingus aiškinimus, Kojelavičius žudiko neįvardija. Veikalai sutaria dėl magistro žūties, tačiau patikimai nustatytos žudiko tapatybės neturime. S6 S8 S7
2.19
Vadovybės žūtį sekė kova prie gurguolės.
Ordino kariuomenei yrant, ne visi jos žmonės iš karto nustojo priešintis.
Žuvus didžiajam magistrui ir kitiems vadams, Ordino žmonės dar priešinosi tarp vežimų — taip pasakoja Šapokos redaguota istorija ir Narbutas. Gurguolė galėjo sutelkti išblaškytus karius paskutinei gynybai. Norėdami užimti stovyklą, sąjungininkai turėjo įveikti ir juos. S6 S8
Narbuto laimėtojai pasiima žirgus, ginklus, maisto atsargas, vežimus ir brangius daiktus. Jis mini belaisviams paruoštus pančius: kitiems rengtas likimas atsigręžia prieš jų rengėjus. Gausus grobis perteikia pergalės mastą autoriaus akimis, bet neleidžia patikrinti, kiek turto teko kiekvienam kariui. S8
Narbutas pasakoja apie toli vejamas bėglių grupes. Šapokos redaguotoje istorijoje nuovargis ir poilsio poreikis neleidžia tą pačią dieną toli vytis. Šių dienos pabaigos versijų nesujungsime: net Narbuto aprašytas persekiojimas nereiškia, kad visa kariuomenė be sustojimo žygiavo į Ordino sostinę. S8 S6
Kojelavičius laimėjimą susieja su lenkų narsumu ir sunkiais Lietuvos bei rusėnų nuostoliais. Bychovco kronika, priešingai, pagrindinį vaidmenį atiduoda lietuviams ir karaliaus sargybai. Jau pergalės pasakojime prasideda ginčas dėl nuopelno: žuvęs magistras ir paimtos vėliavos autoriams tampa skirtingos bendros kovos atminties dalimi. S7 S19
2.20
Už pergalės liko žuvusieji ir belaisviai.
Narbuto pasakojime po mūšio susitinka gedulas, nelaisvė, atlygis ir kerštas.
Narbutas tarp žuvusiųjų mini didįjį komtūrą, maršalą, kitus Ordino pareigūnus ir jų vadovaujamus žmones. Pralaimėjimas pakirto kelias vadovybės grandis. Tačiau bendrus aukų ir belaisvių skaičius autorius pateikia itin didelius ir nevienodai pagrįstus — tiksliai palyginti abiejų kariuomenių nuostolių jie neleidžia. S8
Narbutas pasakoja, kaip prie Jogailos palapinės atnešamas sužeistas švabų vėliavnešys paprašo dar kartą pamatyti savo vėliavą. Karaliui leidus ją atnešti, belaisvis paima vėliavą, prispaudžia prie krūtinės ir miršta. S8
Narbutas pasakoja apie Markvardo Zalcbacho suėmimą ir nužudymą Vytauto įsakymu. Kerštą jis sieja su ankstesniais įžeidimais. Tačiau čia pat minimą valdovo sūnų nunuodijimą Rimvydas Petrauskas 2019 metų įvade vadina išgalvota tradicija — ši istorija nėra patikimas šeimos biografijos faktas. S8
Narbuto pasakojime didžiojo magistro kūnas paguldomas prie Jogailos palapinės, o karalius susigraudina. Paskui kūnas siunčiamas laidoti į Marienburgą. Karas tuo nesibaigia: Ordino sostinėje likę gyvi kariai rengia naują gynybą. S8
Remiamasi: S8
2.21
Pergalę dar reikėjo paversti pilių valdymu.
Henrikas von Plauenas telkė gynėjus, kol sąjungininkai judėjo per Prūsiją.
Po mūšio Narbuto kariuomenė dvi dienas ilsisi. Toliau žygiuojant pasiduoda miestai ir pilys, siunčiami atsišaukimai, reikalaujantys paklusnumo. Ordino valdžia svyruoja platesniame krašte, bet sostinė dar neužimta. Sąjungininkams tenka skirti karių naujoms įguloms ir kitoms užduotims. S8
Tuo metu Švietės komtūras Henrikas von Plauenas pasiekia Marienburgą ir organizuoja gynybą. Narbutas aprašo telkiamus išlikusius karius, papildymus ir iždo išteklius. Neginamas miestas sudeginamas, ruošiamasi laikytis pilyje. Jo istorijoje pirmiausia gelbstima svarbiausia tvirtovė, palikus platesnės valdžios Prūsijoje atkūrimą ateičiai. S8
Narbutas kaltina Jogailą delsimu ir praleista proga. Šapokos redaguota istorija taip pat pabrėžia uždelstą žygį ir Plaueno pasirengimą. Greitesnis atvykimas būtų pakeitęs aplinkybes. Tačiau autorių svarstymas, kad jis būtinai būtų užbaigęs Ordino istoriją, neįrodo tokios baigties. S8 S6
Liepos 22 dienos Ordino laiškas jau mini apgultį. Biskupas tai skiria nuo įprastai liepos 25 diena datuojamo pagrindinių vadų atvykimo ir siūlo paaiškinimą, kad dalis dalinių atvyko anksčiau. S91
2.22
Marienburgo pilis išsilaikė.
Apgulties sunkumai ir Vytauto pasitraukimas skirtingose knygose aiškinami nevienodai.
Narbuto apgultis užtrunka: maistas prastėja, žmones ir arklius kamuoja ligos. Prie tvirtovės lauko pergalės nepakanka. Reikia išlaikyti susisiekimą ir aplinkinių pilių įgulas, sekti žinias apie Ordinui ateinančią paramą. S8
Kojelavičius nesėkmę sieja su Livonijos maršalo Berno gudrybe: tariami taikos tarpininkai patenka į pilį ir sustiprina gynėjus. Narbutas šią tradiciją atmeta kaip išmonę. Vieno autoriaus aiškinimą kitas tiesiogiai ginčija. S7 S8
Narbuto Vytautas išvyksta rūpintis sergančiais žmonėmis ir Lietuvos gynyba, palikdamas dalį karių prie karaliaus bei pilių įgulose. Autorius remiasi ir minimu valdovo aplinkraščiu, kuriame žadama grįžti su naujais žmonėmis. Tai skiriasi nuo Šapokos redaguotos istorijos spėjimo, kad Vytautas galbūt nenorėjo pernelyg didelio Lenkijos laimėjimo; pati sintezė pripažįsta jo motyvus neaiškiais. S8 S6
Galiausiai atsitraukia ir Jogaila. Narbutas apgulties nutraukimą datuoja rugsėjo 19 diena; prieš išvykstant sudeginama stovykla. Sąjungininkai laimėjo pagrindinį mūšį, bet Marienburgas liko Ordino rankose. Išlaikę sostinę ir atkūrę veikiančią vadovybę, gynėjai galėjo tęsti karą. S8 S6
2.23
1411 metų taika nepatvirtino visų pergalės lūkesčių.
Žemaitijos priklausomybė buvo susieta su dviejų valdovų gyvenimu.
Po atsitraukimo karas dar tęsėsi. Šapokos redaguota istorija jo pabaigą aprašo kaip palyginti lengvą Ordinui taiką: teko atsisakyti kai kurių žemių ir prisiimti mokėjimus, bet valstybės branduolys išliko. Laimėtas mūšis suteikė sąjungininkams galią derėtis, tačiau sutarties apimtį ribojo ir nepavykęs mėginimas užimti Marienburgą. S6
Torunės taika sudaryta 1411 m. vasario 1 d. Adamas Szweda skiria ją nuo pagrindinių dokumentų apsikeitimo gegužės 10 dieną ir nagrinėja vėliau kilusius vykdymo ginčus. S92
Žemaitija palikta Jogailai ir Vytautui iki jų gyvos galvos, Ordinui neatsisakius pretenzijų visam laikui. Šapokos redaguota istorija pabrėžia, kad abu valdovai neketino krašto atiduoti. Todėl ginčas tęsėsi ir po 1410 metų pergalės. S6
Narbutas pasakoja apie su belaisviais susijusius mokėjimus ir užtrukusį jų paleidimą. Sutarties dieną karas jiems dar nesibaigė — namo jie galėjo grįžti tik vykdant susitarimus. S8
2.24
Ordinas išliko, tačiau jėgų santykis pasikeitė.
Žalgirio pergalė ir 1422 metų Melno sutartis žymi skirtingus ilgesnio konflikto etapus.
Šapokos redaguota istorija Žalgirį laiko dideliu Ordino galios lūžiu, nors pripažįsta jį dar buvus stiprų Vytauto laikais. Lauko kariuomenė pralaimėjo, tačiau valstybė išliko. Sostinė, pajamos ir naujai telkiami žmonės leido tęsti politiką po didelės vadovybės netekties. S6
Biskupo paskelbti Ordino laiškai po pralaimėjimo telkia pagalbą. Jų religiniai kaltinimai lietuviams bei totoriams yra mobilizavimo retorika. S91
Žemaitijos ginčas vedė į naujas kovas ir derybas. Šapokos redaguotoje istorijoje ilgalaikį sprendimą atneša 1422 m. rugsėjo 27 d. Melno sutartis: didžioji Žemaitijos dalis pripažįstama Lietuvai, Klaipėda lieka už jos ribų. Nuo 1411 metų Torunės taikos iki šio susitarimo praėjo vienuolika metų. S6
1936 metų sintezė aprašo sustabdytą germaniškojo pasaulio bangą ir pergalės nuopelnus daugiausia skiria lietuviams. Konkrečiau veikalas aprašo susilpnėjusias Ordino galimybes priešintis sujungtoms pajėgoms. Tai svarbus pokytis, nors vėlesni karai tęsėsi ir pati organizacija išliko. S6
2.25
Vėliavos, knygos ir pats mūšio vardas.
Kiekviena pasakojimo epocha pasirinko, ką iš Žalgirio iškelti.
Bychovco kronika dalija trofėjus tarp Vilniaus ir Krokuvos katedrų, pasakodama ir apie nuo žuvusių Ordino vadų nuplėštas barzdas. Tai jos pergalės atmintis. Jasas svarsto, ar už neįprastos detalės galėtų slypėti bunčiukai, bet tokia pastaba nėra patvirtinimas, kad pažodžiui aprašytas veiksmas tikrai įvyko. Narbutas šį kronikos motyvą perima savo istorijon. S19 S8
Šapokos redaguotos istorijos priede išvardytos Ordino vėliavos paimtos ne vien liepos 15 dieną — dalis jų įgyta vėliau. Rinkinys pasakoja ilgesnę pergalių istoriją ir tiksliai neatkuria vien šio mūšio kariuomenės. S6
Tomas Baranauskas lietuviško vardo raidą seka nuo Vileišio „Žalkrūmio“ 1885 metais ir „Žaliagirio“ 1887 metais iki Maironio „Žalgirio“ 1891 metais. Jo tyrimas parodo, kaip XIX amžiaus raštijoje įsitvirtino šiandien vartojamas pavadinimas. S95
1936 metų sintezė prisimena 1914 metų Tanenbergo vardą ir Hindenburgo minėjimus. Jos žodis „dabar“ reiškia tarpukarį. Kronikos katedrų trofėjai, Narbuto pasirinktas Griunvaldas ir šis politinis skaitymas saugo tos pačios pergalės atmintį, tačiau kiekvienas autorius iškelia savus veikėjus ir tikslus. S6 S8 S19