2.1
Gediminaičių sūnus iš Trakų.
Vytautas gimė apie 1350 metus pasaulyje, kuriame giminystė suteikė teisių į valdžią, bet neužtikrino saugumo.
Vytautas, Kęstučio ir Birutės sūnus, siejamas su Senaisiais Trakais. Tiksli jo gimimo diena nežinoma; apie 1350 metus — apytikslė data. Jis augo Gediminaičių giminėje, kurios nariai valdė skirtingas žemes, o teises į jas grindė kilme, susitarimais ir karine jėga. S6 S62
Jo tėvas Kęstutis valdė Trakus ir kartu su broliu Algirdu gynė bei plėtė valstybę. Algirdo sūnus Jogaila buvo Vytauto pusbrolis. Kol vyresnieji broliai bendradarbiavo, jų sūnų ateitis galėjo atrodyti susieta su tokios partnerystės tąsa; tačiau kiekviena šeimos šaka turėjo savų rėmėjų ir paveldėjimo lūkesčių. S6
Trakų žemė buvo arti pasienio su Vokiečių ordinu, su kuriuo vyko karas. Žygiai, pilių gynyba, belaisviai ir derybos priklausė tam pačiam politiniam gyvenimui. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau apėmė ir stačiatikiškas Rusios žemes. Vytauto kartai teko spręsti, kaip išlaikyti šią valdžią ir pakeisti santykius su krikščioniškais kaimynais. S6
Vėlesnė Bychovco kronika Birutę vaizduoja Palangoje ir pasakoja apie Kęstučio primestas vedybas. Šis pasakojimas apie dinastijos kilmę tapo svarbia Vytauto atminties dalimi. Apie jo vaikystės mokslus, kasdienybę ar būdą vėlesni pasakojimai mažai tepasako. S19
2.2
Pusbroliai tarp dviejų valdovų.
Po Algirdo mirties 1377 metais senoji brolių partnerystė nebuvo paprastai perduota jų sūnums.
Jogailai perėmus didžiojo kunigaikščio valdžią, Kęstutis iš pradžių jį pripažino. 1936 metų Šapokos redaguota istorija šį pasirinkimą sieja ir su Vytauto bei Jogailos artumu. Tačiau naujajam valdovui reikėjo savos politikos, o nuolatinis karas su Ordinu vertė ieškoti taikos kelių, kurie vyresniajai šeimos kartai galėjo atrodyti pavojingi. S6
1380 metų Dovydiškių susitarimu Jogaila slapta tarėsi su Ordinu, palikdamas Kęstutį pažeidžiamą. Medžioklėje dalyvavo ir Vytautas. Tačiau tarpukario sintezės autoriaus manymu, apie slaptą sutartį jis veikiausiai nežinojo ir pusbroliu tebepasitikėjo. S6
1381 metais Kęstutis užėmė Vilnių, rado susitarimo įrodymų ir pašalino Jogailą iš valdžios. Vytautas tarp tėvo ir pusbrolio atsidūrė ne vien kaip karys: jis užtarė Jogailą. Giminės ginčas dar galėjo būti sprendžiamas paliekant varžovui žemių bei galimybę sugrįžti, todėl perversmas neužbaigė kovos dėl Vilniaus. S6
1382 metais Jogaila susigrąžino Vilnių. Vytautas traukėsi Gardino link, o Kęstutis grįžo tęsti kovos. Abi pusės vėl rinko pajėgas, bet lemiamas buvo susitikimas deryboms. Jis turėjo sustabdyti vidaus karą, tačiau netrukus Vytautas liko nelaisvėje, netekęs tėvo ir jo teiktos politinės atramos. S6
Remiamasi: S6
2.3
Po derybų — užrakintos durys.
1382 metais Kęstutis ir Vytautas buvo suimti; Krėvoje tėvas mirė, o sūnus ištrūko.
Kęstutis ir Vytautas atvyko tartis gavę saugumo pažadą, bet buvo suimti Vilniuje. Kęstutį išvežė į Krėvą, kur jis netrukus mirė; Vytautas ten buvo perkeltas jau po tėvo mirties. Kęstučio žūtis pakeitė kovos pobūdį: nebeliko senojo Trakų valdovo, kurio autoritetu rėmėsi pasipriešinimas, o Vytauto galimybė tęsti tėvo politiką priklausė pirmiausia nuo to, ar jis pats liks gyvas ir laisvas. S6 S19
Bychovco kronika tiesiogiai kaltina Jogailos aplinką ir įvardija smaugėjus. Šapokos redaguota istorija taip pat kalba apie nužudymą, tačiau Jogailos asmeninės atsakomybės nelaiko nustatyta ir labiau įtaria Skirgailą. Kas davė įsakymą, vien iš politinės naudos, kurią atnešė varžovo mirtis, nustatyti negalima. S6 S19
Pasakojimuose apie pabėgimą svarbiausias vaidmuo tenka Onai ir moteriškiems drabužiams. 1936 metų istorijoje persirengęs Vytautas išeina su žmona. Bychovco kronikoje Ona sugalvoja planą, viena tarnaitė lieka jo vietoje, o kita išveda persirengusį kalinį. Tarnaitės vardo šiose ištraukose nėra. Ta pati išsigelbėjimo tradicija perduodama su skirtingais palydovais. S6 S19
1971 metų leidėjas Rimantas Jasas aiškina ir kronikoje sutrumpintą kelią: per Naugarduką bei Mozūriją į Prūsiją. Pabėgėliui reikėjo artimųjų užuovėjos, bet norint susigrąžinti žemes jos nepakako. Šalia pateikta iliustracija vaizduoja legendinį pabėgimo motyvą; žmonių išvaizda, apranga ir patalpa yra šiuolaikinės meninės vaizduotės kūriniai. S19
2.4
Pagalbos kaina Ordino žemėse.
1382–1384 metais Vytautas rėmėsi ta pačia karine jėga, su kuria ilgai kariavo jo tėvas.
Pasitraukęs pas Ordiną Vytautas gavo galimybę grįžti į kovą dėl Trakų. Ordinui jis buvo naudingas pretendentas, galintis pratęsti Lietuvos vidaus karą ir atverti pilis. Sąjunga gimė iš abipusio poreikio: be svetimos paramos Vytautas buvo silpnas, o be lietuvių sąjungininko Ordino žygiai sunkiau virsdavo ilgalaike politine nauda. S6
1383 metais jis buvo pakrikštytas Vygando vardu. Krikštas keitė viešąją jo padėtį ir santykius su globėjais, tačiau karo dėl Lietuvos sostų neužbaigė. Tais pačiais metais bendromis pajėgomis pavyko užimti Trakus, bet Vilniaus paimti nepasisekė. Kariniai laimėjimai dar nesuteikė Vytautui savarankiškos valdžios tėvonijoje. S6 S62
1384 metais Vytautas pažadėjo Ordinui teritorinių nuolaidų ir būsimą vasalinę priklausomybę — aukštesnio globėjo valdžios pripažinimą. Už pagalbą grįžtant jis siūlė kitų žemių ir dalį savo būsimos politinės laisvės. Ordinas siekė, kad šie pažadai virstų tikra jo valdžia. S6
Susitarimas su Jogaila pasiūlė kitą kelią. Vytautas sudegino Ordino pilis ir grįžo, gavęs dalį tėvo žemių, Gardiną bei kitų valdų. Trakai liko Skirgailai. 1384 metų susitaikymas nutraukė pirmąją sąjungą su Ordinu, bet paliko neįvykdytą svarbiausią reikalavimą — valdyti tėvonijos centrą, dėl kurio netrukus vėl prasidės konfliktas. S6
2.5
Aleksandras naujoje sąjungoje.
Jogailos vedybos ir Lietuvos krikštas pakeitė Vytauto politinę aplinką, bet neišsprendė Trakų klausimo.
1385 metų Krėvos susitarimas susiejo Jogailos vedybas su Jadvyga, Lenkijos sostą ir Lietuvos valdovo įsipareigojimą priimti katalikybę. Lietuvos valdantieji užmezgė naują dinastinį ryšį. Kare su Ordinu vis svarbiau darėsi ir tai, kas turi teisę kalbėti krikščioniško krašto vardu. S6
1386 metais Krokuvoje Vytautas gavo katalikišką Aleksandro krikšto vardą. Ankstesnis Vygando vardas ir vėlesni pasakojimai apie jo tikėjimą kartais sudedami į nuoseklią kelių krikštų istoriją. Šie du vardai aiškiai paliudyti konkrečiomis politinėmis aplinkybėmis, o tarpinių apeigų liudijimai nėra tokie tvirti. S6 S62
1387 metais Jogaila Lietuvos branduolyje kūrė katalikų Bažnyčios institucijas ir teikė privilegijas katalikams bajorams. Rusėniškose žemėse stačiatikių Bažnyčia jau veikė. Taigi keitėsi valdovo bei dalies diduomenės tikėjimas ir teisinė padėtis, o skirtingų valstybės kraštų religinė istorija klostėsi savais keliais. S6
Jogailai gyvenant Krokuvoje, jo vietininku Lietuvoje tapo Skirgaila. Vytautas iš pradžių rėmė suartėjimą su Lenkija, bet Trakų negavo net tuomet, kai Skirgailai atsirado kitų valdų. Dėl tėvonijos ginčijosi ne vien du pusbroliai: buvo sprendžiama, kuris Gediminaitis turės pakankamai žemių ir rėmėjų veikti visos Lietuvos mastu. S6
2.6
Vėl pas Ordiną, vėl prieš Vilnių.
1389–1390 metais atsinaujino vidaus karas, o Vytauto artimieji savo laisve turėjo laiduoti jo sąjungą.
Nepavykus sumanymui netikėtai užimti Vilnių, Vytautas nebegalėjo pasikliauti vien turimomis valdomis. Jis vėl susitarė su Ordinu. Šį kartą ankstesnio pažado neužteko: kartą jau paliktas sąjungininkas pareikalavo įkaitų. Vytauto brolis Žygimantas, kiti artimieji ir bajorai savo laisve turėjo užtikrinti, kad naujoji sutartis nebus sulaužyta. S6
Tuo metu dukters Sofijos santuoka su Maskvos valdovu Vasilijumi sustiprino Vytauto dinastinius ryšius rytuose. Nors ji neužtikrino karinės paramos kiekvienam jo sumanymui, tremtyje gyvenantį kunigaikštį susiejo su galingu Jogailos varžovu. Ir šeimos derybomis, ir karine sąjunga Vytautas siekė grįžti į valdžią. S6
1390–1391 metais Vilnius ir jo apylinkės vėl patyrė Vytauto bei Ordino puolimus. Kova dėl pilių kartu reiškė grėsmę gyvenvietėms ir jų žmonėms. Pretendentą rėmė dalis vietinių didikų, tačiau jo sugrįžimas su kryžiuočiais nebuvo taikus krašto išvadavimas: valdžios klausimas buvo sprendžiamas deginant ir alinant tą pačią šalį. S6 S62
1392 metais slaptos Jogailos ir Vytauto derybos atvėrė kelią susitaikyti. Vytautas sudegino Ritersverderį bei kitas Ordino atramas ir pasitraukė. Šis posūkis sustiprino jo derybinę padėtį, tačiau brolis Žygimantas liko nelaisvėje iki 1398 metų. Įkaitų likimas priminė, kad valdovo sąjungų kaita kainavo ir jo artimiesiems. S6
2.7
Trakai sugrąžinti, Vilnius patikėtas.
1392 metų susitarimas užbaigė vieną vidaus karo etapą ir pradėjo ilgą Vytauto valdžią.
Astravoje, prie Lydos, Vytautas susitaikė su Jogaila. Jis atgavo tėvo žemes su Trakais, išlaikė Lucką ir gavo valdyti Vilnių. Tai buvo daug daugiau negu pirmojo sugrįžimo sąlygos. Vilniaus valdymas suteikė atramą kreiptis į kitus kunigaikščius ir bajorus jau kaip visos valstybės reikalus tvarkančiam valdovui. S6 S62
Mainais Vytautas pripažino aukščiausią Jogailos valdžią ir pažadėjo jį remti. Vilnius liko siejamas su Jogailos teisėmis, nors kasdienį valdymą perėmė pusbrolis. Susitarimas veikė todėl, kad abiem buvo naudingas: Jogaila atsikratė nuolatinės karinės krizės, o Vytautas gavo galimybę kurti realią valdžią neišsižadėdamas dinastinio ryšio. S6
Susitarimą atskirai patvirtino ir valdovų žmonos Jadvyga bei Ona. Išliko Onos garantinis dokumentas. Jų pažadai turėjo padėti atkurti abiejų pusbrolių aplinkos pasitikėjimą po pakartotinių išdavysčių ir pilietinio karo. S6
1936 metų istorija Vytauto kelią aprašo kaip virsmą iš vietininko tikruoju Lietuvos valdovu. Tai vyko valdant žemes, telkiant pajamas ir keičiant vietinius valdytojus, o ne vien paskelbus naują titulą. 1392 metai yra jo ilgo valdymo pradžia, tačiau vėlesni 1401 metų aktai turės atskirai apibrėžti jo padėtį. S6
2.8
Kunigaikščiai, vietininkai ir bajorai.
Vytautas stiprino savo valdžią keisdamas žmones, per kuriuos buvo valdomos valstybės žemės.
Didžiosiose srityse sėdėję Gediminaičiai turėjo savų karių, pajamų ir kilmės suteiktų pretenzijų. Vytautui neužteko valdyti Vilnių, jei jie vykdė atskirą politiką. Švitrigailos, Kaributo ir kitų kunigaikščių pašalinimas iš jų valdų mažino savarankiškų dinastinių centrų skaičių ir leido svarbiausias atramas perduoti valdovui patikimiems vietininkams. S6
Vietininkas valdė valdovo vardu, tad mokesčiai ir karinė parama tiesiogiau pasiekdavo Vytautą. Tačiau daug kur liko galioti vietinė santvarka. Kijeve, Voluinėje ir Podolėje pokyčiai vyko skirtingu metu. Į dalį žemių pretendavo kiti, o Podolės ryšiai su Lenkija ribojo Vytauto galimybes perimti ją į savo rankas. S6
Rimvydas Petrauskas pabrėžia, kad svarbiausi Vytauto didikai kilo iš jau kilmingų šeimų. Valdovas rėmėsi jų ryšiais ir parama, o jie tarnyboje stiprino savo padėtį. Didžiojo kunigaikščio valdžia augo bendradarbiaujant su diduomene, kurios savarankiškos šaknys buvo senesnės už jo valdymą. S70
Tarpukario sintezė šiuos pokyčius vadina valstybės suvienijimu ir pabrėžia valdovui atitekusias pajamas bei kariuomenę. Vis dėlto tai dar nebuvo šiuolaikinė vienoda administracija. Bajorų tarnybą ir žemių valdymą išlaikė žmonių darbas bei prievolės; valstiečiui valdovo sustiprėjimas savaime nesuteikė nei politinio balso, nei bajoro privilegijų. S6
2.9
Valdžia keliavo kartu su dvaru.
Vytauto valdžią palaikė ne tik žygiai, bet ir pasiuntiniai, raštai bei nuolat judanti valdovo aplinka.
Plačią valstybę valdęs Vytautas turėjo tartis su vietininkais, priimti svetimų valdovų pasiuntinius ir tvirtinti toli nuo jo vykdomus susitarimus. Šiam darbui reikėjo tarpininkų ir dvaro. Keliaudamas valdovas asmeniškai pasirodydavo skirtingose valdose. Vilnius ir Trakai liko svarbios atramos, tačiau valstybės reikalai buvo tvarkomi ir kitur. S6
Dovilė Keršienė aprašo Vytauto raštinėje dirbusius atvykėlius iš Lenkijos, Ordino, Voluinės ir kitų Rusios žemių. Jie atsinešė skirtingas rašto ir diplomatijos tradicijas. Tad laiške nebūtinai girdėti vien valdovo balsas: literatūrinis tekstas galėjo remtis senesniais pavyzdžiais, o jo autorystė ir perdavimas lieka atskiri tyrimo klausimai. S71
Susirašinėjimas jungė derybas su praktiniais sprendimais: reikėjo ne tik susitarti dėl sąjungos, bet ir pranešti apie ją kitiems, gauti garantijas, išsiųsti įsakymus. Antspaudas patvirtino dokumento autoritetą. Iš tokio darbo matyti daugiakalbės valstybės poreikiai, tačiau vien kanceliarijos veikla neleidžia sudaryti patikimo visų Vytauto asmeniškai mokėtų kalbų sąrašo. S6
Raimonda Ragauskienė keliaujantį dvarą aprašo per Birštoną, kur stovėjo medinė pilis ir medžioklės rezidencija. Per 1413–1414 metų kelionę čia Vytautą su šeima sutiko riteris Ghillebert’as de Lannoy. Svetimšalį valdovas galėjo priimti ir kelioms savaitėms apsistojęs rezidencijoje, toli nuo sostinės pilies. S67
2.10
Giminystė ir skirtingos atmintys.
Vytauto šeimos ryšiai veikė politiką, o jo, kaip globėjo, vardas išliko skirtingų bendruomenių pasakojimuose.
Ona laidavo politinius susitarimus, o Sofijos santuoka siejo jos tėvo dvarą su Maskva. Po Onos mirties 1418 metais Vytauto žmona tapo Julijona. Šeimos ryšiai kūrė diplomatines jungtis, viešus įsipareigojimus ir paveldėjimo lūkesčius. Tačiau sūnaus, galinčio savaime perimti jo valdžią, Vytautas nepaliko. S6 S8
Valstybės gyventojai skyrėsi kilme, tikėjimu ir teisine padėtimi. Totoriai, karaimai ir žydai nebuvo viena persikėlėlių grupė. Jų istorijų negalima sutalpinti į vieną žygį ar vienodą privilegiją. Net ir garsus valdovo, kaip globėjo, vardas dar nepasako, kada konkreti bendruomenė įsikūrė ir kaip keitėsi jos teisės. S6 S8
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė skiria totorių „baltojo chano“ ir karaimų globėjo atmintis. Vėliau užrašyti pasakojimai mini atgabenimą iš žygių ir pasilikusius sąjungininkus; kai kurie motyvai keliavo tarp tradicijų. Taip bendruomenių pradžia sieta su galingu valdovu. Tačiau šie pasakojimai nėra to meto atvykėlių surašymas, tad iš jų negalima gauti patikrinto šeimų skaičiaus. S73
Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pasakojime Vytautas vadinamas Vatat Bij — „priešus triuškinančiu karaliumi“. Taip karaimai išreiškia savo ryšį su Lietuva ir pagarbą globėjui. Ši bendruomenės atmintis svarbi, tačiau ne kiekvieną perkėlimo detalę galima laikyti tiesioginiu XIV amžiaus pabaigos įvykio liudijimu. S66
2.11
Taika Vakaruose kitų sąskaita.
1398 metais Vytautas susitarė su Ordinu, už ramybę pažadėdamas Žemaitiją.
Po 1392 metų Ordino puolimai nesiliovė. Buvo niokojamos Gardino, Merkinės ir Lydos apylinkės, grėsmė vėl pasiekė Vilnių. Lietuvos krikštas suteikė Jogailai ir Vytautui naują diplomatinį argumentą, tačiau savaime nesustabdė karinių žygių. Norint ilgesnės ramybės teko derėtis dėl to, ko Ordinas siekė labiausiai — Žemaitijos. S6
Salyno sutartimi 1398 metais Vytautas sutiko užleisti Žemaitiją iki Nevėžio ir kitas vakarines teritorijas. Ordinas turėjo nutraukti puolimus ir padėti rytuose. Tarpukario istorijos autoriaus aiškinimu, Vytautas tikėjosi išplėsti galią Rusioje, o sustiprėjęs susigrąžinti užleistas žemes. Taip autorius aiškina valdovo prisiimtą riziką. S6
Dėl žemaičių krašto buvo deramasi be lygiaverčio jų balso. Pažadas sutartyje neužtikrino ramaus ir visuotinio paklusimo naujai valdžiai. Ordino mėginimai įsitvirtinti susidūrė su vietos pasipriešinimu, tad Žemaitijos klausimas liko atviras ir po Salyno puotos bei sutarčių antspaudavimo. S6
Per Salyno susitikimą bajorai Vytautą paskelbė savo karaliumi. 1936 metų istorija pabrėžia, kad po šio iškilmingo pareiškimo neįvyko nei karūnacija, nei teisinis valdovo padėties pakeitimas. 1398 metų pareiškimas liudija jo aplinkos ambicijas ir paties Vytauto autoritetą. S6
Remiamasi: S6
2.12
Žygis, kuris baigėsi pralaimėjimu.
1399 metais sąjunga su nuverstu chanu Tochtamyšu nuvedė Vytautą į vieną skaudžiausių jo valdymo nesėkmių.
Tochtamyšas ieškojo paramos susigrąžinti valdžią Aukso ordoje. Vytautui jo padėtis atrodė galimybė: padėjęs chanui grįžti, Lietuvos valdovas tikėjosi palankesnių sąlygų savo politikai Rusioje. Tai buvo įsitraukimas į pačios Ordos vidaus kovą, kurioje vienas pretendentas negalėjo pažadėti, kad kiti vadai ir jų pajėgos paklus naujam susitarimui. S6
Prie žygio prisidėjo Lietuvos bei Rusios kunigaikščių pajėgos, Lenkijos didikai ir Ordino kariai. Popiežiaus suteiktas religinis pritarimas leido kampaniją pristatyti kaip kryžiaus žygį. Dar neseniai tokie žygiai buvo rengiami prieš Lietuvą; dabar jos valdovas vadovavo koalicijai, kurioje dalyvavo ir buvę pagrindiniai jo priešai. S6
1399 metais prie Vorsklos upės Vytauto koalicija buvo sutriuškinta. Žuvo daug jos vadų ir karių, pats valdovas išsigelbėjo. Tarpukario knyga pateikia praradimų įverčius, ne tikslų patikrintų aukų sąrašą. Kariuomenė nesugrąžino sąjungininko į valdžią, o Vytauto planai patyrė didelį smūgį. S6
Pralaimėjimas paskatino nepaklusnumą ir kitose jo valdose, ypač Smolenske. Po tokio nuostolio reikėjo saugoti jau turimą valdžią ir iš naujo derinti santykius su Jogaila. Vis dėlto Vorskla neužbaigė visos rytų politikos. Vytautas ir vėliau veikė Rusios bei totorių valdovų aplinkoje, tik nepasiekė to, ko tikėjosi iš 1399 metų koalicijos. S6
Remiamasi: S6
2.13
Po pralaimėjimo — nauji susitarimai.
1401 metų aktai ir vėlesnės kovos parodė, kad Vytauto padėtį reikėjo nuolat iš naujo užtikrinti.
Vilniaus ir Radomo aktuose 1401 metais Vytautui pripažintas valdymas iki gyvos galvos. Kartu liko Jogailos aukščiausios teisės ir numatytas žemių grįžimas jam ar jo įpėdiniams po Vytauto mirties. Susitarimai reguliavo ir politinių bendruomenių dalyvavimą: valdovų ateities negalėjo spręsti vien asmeninis dviejų pusbrolių pažadas. S6
1936 metų sintezė šiuose aktuose įžvelgia pavojų atskiram Lietuvos valstybingumui po Vytauto mirties. Toks vertinimas susijęs su knygos dėmesiu kovai dėl savarankiškumo. Aktai stiprino Vytauto padėties pripažinimą jo gyvenimo laikui, bet skirtingas teises derinanti valdžios sandara nepašalino būsimų paveldėjimo ginčų. S6
Smolenske valdžią teko įtvirtinti iš naujo. Po pirmojo pajungimo ir sukilimo Vytautas susigrąžino miestą; enciklopedinė biografija tai datuoja 1404 metais, o 1936 metų istorija — 1405-aisiais. Ankstesnė pergalė neprivertė vietinių kunigaikščių ir jų rėmėjų atsisakyti savų teisių. S6 S62
Konfliktai su Maskva taip pat nesibaigė dėl Sofijos santuokos. 1408 metais susitarimas prie Ugros leido sumažinti karo rytuose grėsmę. Artėjant naujai kovai su Ordinu, tai turėjo praktinę reikšmę: Vakaruose veikiančiam Vytautui reikėjo žinoti, kad tuo pat metu neatsivers dar vienas didelis frontas prie jo rytinių valdų. S6 S62
2.14
Žemaitijos sukilimas ir bendra kariuomenė.
1409 metais vietos pasipriešinimas išaugo į karą, kuriam Jogaila ir Vytautas rengėsi kartu.
Žemaitija po ankstesnių nuolaidų nebuvo nurimęs Ordino kraštas. 1404 metų susitarimu Vytautas vėl buvo pripažinęs jos atidavimą, bet vėliau rėmė augantį pasipriešinimą. 1409 metų sukilime veikė ir jo žmonės. Žemaičių sprendimas priešintis bei valdovo politika susitiko, tačiau jų interesai ne visais ankstesniais metais buvo sutapę. S6
Jogailos parama Vytautui pavertė konfliktą abiejų valstybių karu su Ordinu. Reikėjo tartis dėl bendro veikimo, telkti kariuomenes ir įtikinti kitų kraštų valdovus, kad puolama ne krikščionybė. Diplomatinė kova vyko greta karinės: kiekviena pusė mėgino paaiškinti, kodėl teisė ir tikėjimo gynimas esą yra jos pusėje. S6
1410 metų kampanijai surinktos pajėgos buvo įvairios. Greta Lenkijos karaliaus kariuomenės žygiavo Lietuvos ir Rusios žemių pulkai, buvo totorių sąjungininkų bei kitų talkininkų. Tai nebuvo dvi šiuolaikinės tautinės kariuomenės. Jų dalinius siejo skirtingos tarnybos prievolės, valdovų ryšiai ir bendras konkretaus karo tikslas. S6
Susitelkę ir persikėlę per Vyslą sąjungininkai galėjo žygiuoti į Ordino valdų gilumą. Skirtingos pajėgos turėjo atvykti, pereiti upę ir toliau judėti drauge. 1410 metų liepos 15 dieną jos susitiko su pagrindine Ordino kariuomene Žalgirio, dar vadinamo Griunvaldo ar Tanenbergo, lauke. S6
Remiamasi: S6
2.15
Bendra pergalė, ginčijamas atsitraukimas.
1410 metų liepos 15 dienos pergalę iškovojo Jogailos ir Vytauto sąjungininkai, o jos eiga iki šiol kelia klausimų.
Vytautas aktyviai vadovavo kovojantiems daliniams, o Jogaila buvo bendros sąjungos karalius ir kariuomenės vadovybės centras. Pateiktų knygų autoriai jų indėlį sveria nevienodai, tačiau pergalė neatsiejama nuo abiejų telktų pajėgų. Ordino kariuomenė buvo sumušta, žuvo didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, o karo pusiausvyra pasikeitė sąjungininkų naudai. S6 S8
Vienas sunkiausiai paaiškinamų mūšio epizodų — dalies Vytauto kariuomenės atsitraukimas ir vėlesnis sugrįžimas. 1936 metų istorijos manymu, trauktasi veikiausiai tyčia, kad persekiojantys priešai išardytų rikiuotę. Tai tikėtino manevro aiškinimas: išlikusio Vytauto įsakymo, leidžiančio atkurti visų dalinių judėjimą, knyga nepateikia. S6
Narbutas pasakoja kitaip: eilės pramušamos, kyla panika, o Vytautui iš pradžių nepavyksta sustabdyti bėgančiųjų. Toliau autorius pabrėžia Smolensko pulkų, atsarginių jėgų ir vėl susitelkusių karių vaidmenį. Jo pasakojime pergalė pasiekiama įveikus krizę, o ne nuo pradžios iki galo sklandžiai įvykdžius bendrą sumanymą. S8
Svenas Ekdahlis aptarė nedatuotą laišką Ordino magistrui, perspėjantį nepersekioti vienos ar dviejų atsitraukiančių vėliavų ir neišardyti rikiuotės kaip „didžiajame mūšyje“. Tai svarbi atrama apgaulingo atsitraukimo aiškinimui, tačiau laiškas neįrodo, kad taip veikė visa kariuomenė. Nežinomi tikslūs jo metai ir autorius; tvirto pagrindo būtent totoriams priskirti manevrą taip pat nėra. S64
Bychovco kronika mūšio garbę dar ryškiau priskiria lietuviams ir rusėnams, o Lenkijos kariuomenei palieka menką vaidmenį. Jasas tai aiškina kaip polemiką su tradicija, pabrėžusia Lietuvos karių pabėgimą. Vėlyvas ir šališkas kronikos pasakojimas liudija ginčą dėl pergalės atminties, tačiau pagal jį visų mūšio dalinių judėjimo atkurti negalima. S19
2.16
Laimėtas mūšis neužbaigė karo.
Malborko pilis išliko nepaimta, o 1411 metų taika Žemaitijos klausimą išsprendė tik laikinai.
Po pergalės sąjungininkai pasiekė Malborką, Ordino valdžios centrą. Tačiau lauko kariuomenės sutriuškinimas dar nereiškė, kad kris pagrindinė pilis. Apgultis nepavyko, Ordinas išsaugojo svarbiausią atramą ir galėjo atkurti savo politinę padėtį. Karinę pergalę teko įtvirtinti sutartimis, o jų sąlygos buvo siauresnės už pergalės sukeltus lūkesčius. S6 S8
1936 metų istorijoje Vytauto pasitraukimo iš apgulties priežastys laikomos neaiškiomis. Ji svarsto, kad jis galėjo nenorėti pernelyg didelio Lenkijos sustiprėjimo. Tai autoriaus hipotezė, ne dokumentais pagrįstas slapto ketinimo įrodymas. Iš apgulties baigties tiksliai atkurti jo minčių negalima. S6
1411 metų Torunės taika Žemaitiją paliko Jogailai ir Vytautui jų gyvenimo laikui. Formuluotė leido sustabdyti karą, bet jos terminas paliko Ordinui ateities pretenziją. Teritorijos gyventojams buvo svarbu ne vien tai, kas šiandien valdo kraštą: po valdovų mirties galėjo vėl kilti klausimas, kam jis turi atitekti. S6 S8
Po taikos liko sienų, prievolių ir ankstesnių susitarimų aiškinimo ginčai. Vytautas bei Jogaila toliau veikė kartu ir ginklu, ir pasiuntinybėmis. Žalgiris sumažino Ordino galimybes primesti savo valią, tačiau galutinei Žemaitijos priklausomybei įtvirtinti dar prireiks naujų susidūrimų ir kito susitarimo — 1422 metų Melno taikos. S6
2.17
Sąjungą įtvirtina ir bajorai.
1413 metų Horodlės aktai reguliavo valdovų ateitį ir kūrė naujus ryšius tarp katalikų bajorų.
Horodlėje buvo numatyta, kad po Vytauto Lietuva turės atskirą valdovą, parenkamą tariantis su Jogaila ir Lenkijos politine bendruomene. Dėl Lenkijos valdovo taip pat turėjo būti konsultuojamasi su Lietuvos puse. Sąjunga buvo atnaujinama ne panaikinant visus skirtumus, o apibrėžiant, kaip abi pusės dalyvaus svarbiausiuose sprendimuose. S6
Keturiasdešimt septynios Lietuvos bajorų giminės buvo priimtos į Lenkijos heraldines gimines. Herbai viešai įtvirtino kilmingųjų ryšius. Pagal Lenkijos pavyzdį buvo pertvarkytos ir pareigybės. Bajorija vis aktyviau dalyvavo politikoje ir stiprino Vytauto valdžią; ateityje jos sutikimo reikės ir kitiems valdovams. S6
Svarbios privilegijos ir aukštosios pareigos buvo siejamos su katalikybe. Stačiatikiai didikai išliko reikšmingi valstybės gyvenime, bet neįgijo visų naujai apibrėžtų teisių vienodomis sąlygomis. Todėl Horodlės negalima vadinti visuotine religine ar politine lygybe. Katalikų kilmingiesiems skirtas suartėjimas valstybės viduje kartu nubrėžė naują ribą. S6
Šapokos redaguota istorija pabrėžia Lietuvos atskiro valdymo išsaugojimą ir įtaria Lenkiją siekus patraukti jos bajorus. Narbutas tą patį suvažiavimą aukština kaip išskirtinį bendrą politinį laimėjimą. Šį palankumą bendros istorijos idėjai 2019 metų įvade aptaria Petrauskas. Sąjungą šie autoriai vertina skirtingai. S6 S8
2.18
Krašto balsas pasiekia Konstancą.
Žemaitijos krikštas buvo ir vietos gyvenimo pokytis, ir tarptautinio ginčo dėl krašto dalis.
1413 metais Jogaila ir Vytautas atvyko į Žemaitiją pradėti krikšto. Trumpas valdovų apsilankymas galėjo paskelbti naują tikėjimo tvarką ir suteikti politinę kryptį, tačiau negalėjo iš karto pakeisti viso krašto papročių. 1936 metų istorija pati skiria pirmąjį krikštijimą nuo vėlesnio parapijų, dvasininkijos ir bažnytinio aprūpinimo kūrimo. S6
1415 metais žemaičių atstovai atvyko į Konstancos Bažnyčios susirinkimą skųsti Ordino elgesio. Greta valdovų teritorinių sutarčių jie iškėlė ir krašto gyventojų patirtį — kaip Ordino valdžia veikė jų gyvenimą. Iliustracijoje šis atstovavimas įsivaizduojamas; tikri veidai ir posėdžių salė neatkuriami. S6
1417 metais buvo įsteigta Žemaičių vyskupija, kurios atrama tapo Medininkai, dabartiniai Varniai. Bažnytiniam gyvenimui reikėjo žemių, pajamų ir nuolat veikiančios organizacijos; jų sutvarkymas tęsėsi. Vytauto globa kūrė institucijas, kurios turėjo išlikti ir valdovui išvykus, todėl krikštas įgijo daug platesnę reikšmę negu vienos kelionės apeigos. S6
Krikščioniškos Žemaitijos pripažinimas silpnino Ordino argumentą, kad jo valdžia reikalinga kraštui pakrikštyti. Tačiau pats tikėjimo pasikeitimas dar nepanaikino politinio ginčo. Žemaičiai turėjo ir savo pasipriešinimo patirtį, ir atstovus; valdovų sprendimai veikė drauge su vietinių žmonių pastangomis išvengti valdžios, kurią šie laikė svetima ir sunkia. S6
Remiamasi: S6
2.19
Kita krikščioniška valstybės dalis.
Rusėniškų žemių gyventojai buvo krikščionys dar prieš Jogailos ir Vytauto katalikišką krikštą.
Didelėje valstybės dalyje veikė stačiatikių vyskupai, vienuolynai ir bažnyčios. Valdovui reikėjo šių žemių didikų paramos, tačiau katalikams teiktos privilegijos kūrė nevienodą teisinę padėtį. Religinis skirtumas buvo ir politinis klausimas: bažnytiniai ryšiai siekė už Vytauto valdų, o metropolito gyvenimas Maskvoje didino jo varžovo įtakos galimybes. S6 S8
Andrius Jurkevičius pabrėžia, kad po 1387 metų stačiatikių gyvenimas tęsėsi. 1415 metų lapkričio 15 dieną Naugarduke metropolitu išrinktas Grigalius Camblakas, tačiau jo padėtį ginčijo Fotijus. Camblako dalyvavimas Konstancoje 1418 metais Bažnyčių unijos nesukūrė. Mėginta pertvarkyti bažnytinę valdžią; visi rusėnai į katalikybę neperėjo. S68
Tarpukario istorija bažnytinės unijos planus sieja su nevienodomis tikinčiųjų teisėmis, o atskirą metropoliją — su siekiu mažinti Maskvos įtaką. Narbutas plačiau pasakoja apie patį Camblaką bei jo išrinkimo aplinkybes. Abiejuose pasakojimuose matyti, kad valdovo valios neužteko: reikėjo dvasininkų, patriarcho ir kitų Bažnyčios centrų pritarimo. S6 S8
Žlugus unijos sumanymui stačiatikių bendruomenės liko valstybės dalis. Vytautas turėjo derinti politinius tikslus su jau veikiančia religine tvarka. Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir rusėniškose žemėse krikščionybės istorija klostėsi skirtingai; viena Lietuvos krikšto data šių skirtumų neaprėpia. S6
2.20
Tolima karūna, artima siena.
Husitų pasiūlymas ir karas su Ordinu priklausė tam pačiam Vytauto diplomatinių svertų ieškojimui.
Po 1419 metų Čekijos valdžios krizė ir husitų kova atvėrė sosto klausimą. Jogailai karūnos atsisakius, pretendentu tapo Vytautas, o jo atstovu — Žygimantas Kaributaitis. Vytautas pats nebuvo karūnuotas Čekijos karaliumi. Ryšys su husitais suteikė jam galimybę veikti už įprastų kaimynystės ribų ir daryti spaudimą Zigmantui Liuksemburgiečiui. S6 S8
1420 metų Vroclavo sprendimas, palankus Ordino pretenzijoms, paaštrino konfliktą su Zigmantu. Tarpukario sintezė Čekijos politiką sieja būtent su šiuo spaudimu: priešininko varžovų rėmimas galėjo pakeisti derybų sąlygas. Religinis ginčas dėl husitų ir politinis ginčas dėl Žemaitijos persipynė, nors jų dalyvių tikslai nebuvo vienodi. S6
1422 metais Jogailos ir Vytauto pajėgos vėl įžengė į Ordino žemes. Rugsėjo 27 dieną sudaryta Melno taika Žemaitiją Lietuvai pripažino jau be ankstesnio valdovų gyvenimo termino. Tai buvo ilgai trukusio ginčo lūžis. Tačiau Klaipėda liko Ordinui: susitarimas įtvirtino konkrečią ribą, o ne visas Vytauto aplinkos galimas teritorines pretenzijas. S6 S8
Po susitarimų su Zigmantu Kaributaitis buvo atšauktas iš Čekijos. Vytautas siejo skirtingas derybas: paramą viename krašte galėjo keisti į palankesnį sprendimą kitame. Melno taika sutvirtino vakarų pasienį ir leido daugiau dėmesio skirti kitoms valdoms, nors santykiai su kaimynais ir toliau keitėsi. S6 S8
2.21
Įtaka toli gražu ne visur vienoda.
Vytauto ryšiai siekė Maskvą ir Juodosios jūros pakraštį, tačiau skirtingose vietose reiškė skirtingą valdžią.
Sofijos sūnus Vasilijus II buvo Vytauto vaikaitis. Ši giminystė suteikė Lietuvos valdovui išskirtinę vietą Maskvos dinastiniuose reikaluose, bet nepadarė Maskvos įprasta jo vietininko valdoma sritimi. Jaunojo kunigaikščio globa, kaimynų priesaikos ir dovanos galėjo rodyti politinę persvarą, kurios tvirtumą vis tiek reikėjo nuolat palaikyti. S6 S8
1426 metų žygis prieš Pskovą ir 1428 metų žygis į Didžiojo Naugardo žemes vertė šias bendruomenes tartis bei mokėti kontribucijas. Tarpukario istorija tai vaizduoja kaip didžiulės Vytauto galios ženklus. Tačiau išreikalauta išmoka nėra tapati nuolatiniam valdymui: šie miestai išlaikė savą politinę sandarą ir nevirto vienodomis jo administracijos dalimis. S6
Nagrinėdamas vėlesnę neišlikusio 1427 metų laiško santrauką, Darius Baronas Vytauto kelionę prie Juodosios jūros datuoja tų metų vasariu. Pasakojime minimos Dniestro žiotys, žuvų dovanos ir įtvirtinimų statyba. Tai prieštarauja minčiai, kad po Vorsklos Vytautas ten nebegrįžo. Tačiau kelionė dar neįrodo nuolatinės visos pakrantės kontrolės. S65
Tomas Čelkis pabrėžia, kad tolimosios pakrantės įtraukimas į valstybę buvo sąlyginis. Ribas žymėjo upės ir kiti geografiniai orientyrai, o valdžios galimybes keitė stepių politika. Posakis apie Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros nusako plačią galios erdvę. Jis nereiškia nei vienodo jos administravimo pagal šiuolaikinės valstybės modelį, nei viso Krymo užkariavimo. S72
2.22
Karūnos pasiūlymas valdovų akivaizdoje.
1429 metų Lucko suvažiavime Vytauto autoritetas susidūrė su ginču, kokia turėtų būti Lietuvos valdovo padėtis.
Lucke susirinko Jogaila, Vytautas, Zigmantas Liuksemburgietis ir daugelio kitų valdovų atstovai. Vaišės ir svečių priėmimas rodė šeimininko galimybes. Buvo tariamasi dėl platesnės regiono politikos; čia viešai iškeltas ir klausimas, palietęs pačią Lietuvos bei Lenkijos ryšio sandarą. S6
Zigmantas pasiūlė Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Tuo metu Zigmantas buvo Romos karalius, ne imperatorius — pastarąjį titulą įgis vėliau. Karališkasis rangas būtų suteikęs Lietuvos valdovui kitą tarptautinį statusą. Tačiau jo suderinamumas su ankstesniais aktais ir Jogailos dinastijos teisėmis iš karto tapo nesutarimų priežastimi. S6 S63
Jogaila iš pradžių pritarė, bet Lenkijos ponų taryba pasipriešino. Jai rūpėjo, kas galės išrinkti valdovą po Vytauto ir ar Lietuva liks susieta su Jogailos įpėdiniais. Tarpukario sintezė šį ginčą pasakoja kaip Lietuvos savarankiškumo gynimą. Dalyviams tai kartu buvo paveldėjimo, ankstesnių įsipareigojimų ir politinės įtakos klausimas. S6
Jogaila išvyko su patarėjais nepasiekęs galutinio susitarimo. Kiekviena pusė savo teises mėgino apibrėžti laiškais ir naujomis pasiuntinybėmis. Nuo karūnacijos klausimo priklausė ir bajorų padėtis, ir būsimo valdovo parinkimas. Todėl ginčas greitai peržengė senstančio valdovo asmeninės šlovės siekį bei dviejų pusbrolių santykius. S6
2.23
Rugsėjo aštuntąją karūna neuždėta.
1430 metų karūnacijos rengimas paliko ir tikrų diplomatinių pėdsakų, ir ilgai gyvavusią pagrobtos karūnos legendą.
Vytautas rengėsi karūnacijai 1430 metų rugsėjo 8 dieną, o karališkosios insignijos buvo skirtos jam ir Julijonai. Atvyko svečių, vyko derybos, tačiau ceremonija neįvyko. Nei pasirengimas, nei valdovo šalininkų ryžtas savaime nesuteikė karaliaus titulo: tam reikėjo apeigų bei pripažinimo, kurių to meto konfliktas neleido pasiekti. S6
Bychovco kronika pasakoja, kad karūna buvo sulaikyta, vėliau supjaustyta ir panaudota Krokuvos vyskupo karūnai. Tačiau 1971 metų leidėjas Jasas šį prarastos karalystės motyvą laiko veikiausiai legendiniu. Jo aiškinimu, insignijas vežusi pasiuntinybė sustojo dar nepasiekusi Lenkijos. Taigi toje pačioje knygoje išliko ir ryškus kronikos pasakojimas, ir jam prieštaraujantis leidėjo paaiškinimas. S19
Rimvydas Petrauskas skiria dvi pasiuntinybes. Pirmoji vežė karūnavimo dokumentus ir buvo sulaikyta Lenkijoje. Antroji gabeno pačias karūnas, bet, sužinojusi apie kliūtis, sustojo ir pasuko atgal. Dokumentų sulaikymas tad nepatvirtina vėliau įtaigiai pasakoto karūnų pagrobimo ir sunaikinimo Krokuvoje. S63
Jonas Dlugošas taip pat skiria dokumentus vežusius pasiuntinius nuo pačias karūnas gabenusios pasiuntinybės. Pastaroji, pasak jo, pasuko atgal ir karūnas su dovanomis grąžino Zigmantui. Autorius džiaugiasi sutrukdyta karūnacija ir laiko tai Lenkijos teisių gynimu. Tuo jo papasakota karūnų kelionė baigiasi; kas joms nutiko vėliau, iš šio epizodo nepaaiškėja. S140
Derybos tęsėsi ir rudenį, Jogailai atvykus pas pusbrolį. 1936 metų istorija aprašo naują mėginimą suderinti karūnaciją su Jogailos sūnų teisėmis, bet jo pabaigos Vytautas nesulaukė. Iliustracijoje palikta tuščia vieta yra simbolis. Ji nerodo nei įvykusio karūnavimo, nei tariamai tą dieną salėje gulėjusios pagrobtos karūnos. S6
2.24
Valdovas mirė, paveldėjimas liko atviras.
1430 metų spalio 27 dieną baigėsi Vytauto gyvenimas, bet ne jo sukurtos valdžios ateities ginčas.
Vytautas mirė Trakuose 1430 metų spalio 27 dieną. Bychovco kronikos nurodomą spalio 23-iąją pataiso pats jos 1971 metų leidėjas. Tarpukario istorijoje gretinami skirtingi pasakojimai apie ligą ir susižeidimą nukritus nuo žirgo. Nė vienas čia nepateikiamas kaip galutinai nustatyta mirties priežastis. S6 S19 S62
Dlugošo pasakojime Vytautas nusilpsta jodamas. Jis nukeliamas nuo žirgo į vežimą; kritimo čia neaprašyta. Po valdovo mirties autorius giria jo darbštumą, kelionėse vykdytą teisingumą, dosnumą ir tarptautinę šlovę. Tačiau išsako ir moralinių priekaištų, dalį jų priskirdamas žmonių kalboms. Portretas prieštaringas, o pasakotojo mintys apie sielvartą mirties priežasties neįrodo. S140
Jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Vėlesni gaisrai, perstatymai ir karai pakeitė kapo aplinką, o atminimo ženklai ne kartą atkurti. 1936 metų knygos pasakojimas apie palaikų paieškas priklauso jos parašymo laikui. Jis negali vienas atsakyti, ką apie palaikų vietą ar išlikimą būtų galima teigti šiandien. S6
Vytautas nepaliko sūnaus, tačiau Sofija ir jos vaikai siejo jo giminę su Maskvos valdovais. Šie palikuonys neužtikrino aiškaus tiesioginio Lietuvos sosto paveldėjimo. Ankstesnius aktus, Jogailos teises ir Lietuvos didikų siekius dabar reikėjo suderinti be žmogaus, kuris ilgai juos derino. S6 S8
Didžiuoju kunigaikščiu tapo Švitrigaila, vienas senųjų Vytauto varžovų. Jį iškėlusi valstybės politinė bendruomenė parodė galinti veikti savo iniciatyva. Ilgas Vytauto valdymas sustiprino valdovo instituciją, tačiau nepaliko paveldėjimo tvarkos, kuri būtų užkirtusi kelią ginčams. Juos teko spręsti naujajai valdžiai. S6
2.25
Kiekviena epocha kūrė savą Vytautą.
Valdovo darbai ir pasakojimai apie jį jau seniai gyvena greta, tačiau priklauso skirtingiems istorijos sluoksniams.
Didysis kunigaikštis žymi valdovo pareigas, o Didysis prie Vytauto vardo — pagiriamąjį epitetą. Tomas Baranauskas jo istoriją sieja su gerokai ankstesne nei 1930 metų tradicija ir aptaria viduramžių valdovo šlovinimą. Pagiriamieji tekstai perteikia jų autorių kurtą valdovo paveikslą, tačiau savaime nepatvirtina kiekvieno išaukštinto laimėjimo. S74
XIX amžiuje Narbutas Vytautą vaizdavo kaip darbštų, prieinamą ir kartu griežtą valdovą, kurio veikloje jungėsi Lietuvos bei bendros su Lenkija istorijos didybė. Reda Griškaitė 2019 metų leidime nagrinėja portretų atmintį ir 1853 metais Vilniaus katedroje atnaujintą paminklą. Vytauto atminimą kūrė ne vien istoriniai veikalai, bet ir matomi jo garbinimo ženklai. S8
Giedrius Viliūnas 1930 metų minėjimą nagrinėja kaip modernios politinės kultūros reiškinį. Penkių šimtų metų mirties sukaktį minėjo draugijos ir valstybės institucijos. Šventės, paminklai ir vieši ritualai siejo valdovą su valstybe ir tauta. Tarpukaris ankstesnei pagarbai Vytautui suteikė naują mastą ir savo politinę kalbą. S75
Archyvo aprašyta 1930 metų kelionė parodo minėjimo mastą: nuo liepos 15 iki rugsėjo 7 dienos per Lietuvą buvo nešamas Petro Rimšos sukurtas Vytauto atvaizdas ir Raportų knyga. Garbės sargybos ir vietinių įrašai siejo atskiras vietoves į bendrą mirties sukakties minėjimą. Karūnacija prieš penkis šimtus metų nebuvo įvykusi. S69
1936 metų istorija aukščiausiai vertina Vytauto sustiprintą valstybę ir pergalę prieš Ordiną, bet kritikuoja rytų ambicijų kainą vakariniams kraštams. Petrauskas 2019 metais primena, kaip Narbuto Vytauto portretą formavo šaltiniai ir autoriaus epocha. Šiandien jo valdymo mastas matomas kartu su karais, nuolaidomis, nevienodomis teisėmis ir paveldėjimo ginču, kurio vien valdovo autoritetas neišsprendė. S6 S8