2.1
Ordinas istorikų pasakojimuose
Istorikai karą su Lietuva sieja ir su derybomis bei prekyba.
Šapokos redaguotoje istorijoje ordinas veikia per atskirus Prūsijos ir Livonijos valdžios centrus. Ryga ir jos arkivyskupas gali tapti Lietuvos sąjungininkais prieš ordiną, o taikos sutartys susieja karą su prekyba. S6
Kojelavičiaus pasakojime Rygos pirkliai gina prekybą ir miesto laisves, o ordinas siekia valdžios. Lietuvos valdovas stebi jų nesantaiką ir ieško sąjungos. Tai istoriko aiškinimas, ne išlikęs valdovo pasitarimo protokolas. S7
2.2
Špitolė iš laivo burės
Viduramžių pasakojimas ordino pradžią sieja su ligonių globa Akros apgultyje.
1890 m. leidimo priede išspausdintas „Pasakojimas apie Vokiečių ordino pradžią“ nukelia į 1190 m. Akros apgultį. Bremeno ir Liubeko žmonės špitolei panaudoja laivo burę, surenka ligonius ir jais rūpinasi. Taip viduramžių autorius pasakoja apie bendruomenės pradžią. S176
Užėmus Akrą, broliai, pasak šio autoriaus, įsigyja sodą prie Šv. Mikalojaus vartų. Jame pastato bažnyčią, špitolę ir reikalingas patalpas. Laikina ligonių prieglauda virsta nuolatiniais religinės bendruomenės namais. S176
Toliau prelatų ir kunigaikščių susirinkimas globai pasirenka Šv. Jono ligoninės Jeruzalėje pavyzdį, o karinei tarnybai ir brolių tvarkai — tamplierių modelį. Pasakojime derinami skirtingų institucijų veiklos pavyzdžiai, ne skelbiama apie visų šių ordinų susiliejimą. S176
Remiamasi: S176
2.3
Asmens gyvenimą apibrėžė įžadai
Ordino regula pradeda nuo to, ką brolis įsipareigoja išlaikyti visą gyvenimą.
Skaistumas, klusnumas iki mirties ir asmeninės nuosavybės atsisakymas — pirmosios taisyklės reikalavimai. Jie apibrėžia religinę bendruomenę, kuriai priklauso brolis, ir apima daugiau nei karinę drausmę. S176
Net magistrui neleidžiama atleisti nuo šių pagrindinių pareigų. Taigi regula riboja ir viršininko sprendimą. Tai norminis tekstas: jame išdėstyta, kaip bendruomenė turi gyventi, o ne patvirtinta, kad kiekvienas jos narys visada taip elgėsi. S176
Remiamasi: S176
2.4
Asmeninis neturtas ir bendras ūkis
Asmeninio turto atsisakymas nepanaikino ordino nuosavybės.
Antroji taisyklė leidžia ordino ir jo kapitulos vardu turėti kilnojamojo bei nekilnojamojo turto. Iš jo turi būti išlaikomi žmonės, špitolės, karinė tarnyba, ligoniai ir vargšai. Bendras ūkis reguloje numatytas šioms pareigoms vykdyti. S176
Sąraše minimos žemės, laukai, vynuogynai, kaimai, malūnai, įtvirtinimai, parapijos, koplyčios ir dešimtinės pagal turimas privilegijas. Tai leistinų pajamų bei valdų rūšys. Sąrašas nerodo, kad kiekviename Baltijos kraštų ordino name buvo viskas, kas čia išvardyta. S176
Ta pati taisyklė leidžia laikyti priklausomus vyrus ir moteris, lotyniškai vadinamus servi ir ancillae, nuolatinės teisės pagrindu. Ordino turto samprata apėmė ir priklausomą darbą. Labdaros pareiga čia gyvuoja kartu su nevienodu žmonių teisiniu statusu. S176
Remiamasi: S176
2.5
Privilegijos ir elgesio ribos
Trečioji taisyklė kalba ir apie apsaugą, ir apie elgesį ginčuose.
Regula remiasi religinėmis privilegijomis ir popiežiaus apsauga. Tačiau broliams bylinėjantis draudžiama kitus piktavališkai ar neteisėtai varginti. Atsakant į ieškinį taip pat nevalia griebtis apgaulingų išsisukinėjimų. S176
Šios nuostatos reikšmingos vėlesniems ginčams dėl ordino elgesio: pati jo regula pripažįsta ribas teisiniuose santykiuose. Vis dėlto bendras popiežiaus apsaugos paminėjimas dar nėra atskiras pritarimas kiekvienam žygiui ar kiekvienam turto reikalavimui. S176
Remiamasi: S176
2.6
Globa prieš karinę tarnybą
Ketvirtoji taisyklė primena, kad ligonių globa buvo ankstesnė už karinę tarnybą.
Špitolę regula nurodo laikyti pagrindiniuose namuose arba ten, kur magistras nusprendžia pasitaręs su kapitula. Ligonių globa yra visos bendruomenės rūpestis, dėl kurio vietos ir išteklių sprendžia jos vyresnieji. S176
Jau įsteigtą ir aprūpintą špitolę gali priimti provincijos vyresnysis, pasitaręs su išmintingais broliais. Namuose, kurie špitolės neturi, jai steigti reikia atskiro magistro leidimo ir brolių patarimo. Globa turi būti derinama su galimybėmis ją išlaikyti. S176
Įsipareigojimas globoti ligonius nereiškia špitolės kiekvienoje pilyje. Regula pati skiria pagrindinius namus, jau turimas špitoles ir namus be jų. Šalia pateiktas interjeras yra įsivaizduojamas, ne konkrečios pilies patalpų planas. S176
Remiamasi: S176
2.7
Priimti žmogų ir užrašyti jo turtą
Penktosios taisyklės priėmimo tvarka apima ir tikėjimą, ir ligonio pinigus.
Jei ligonis turi jėgų ir yra nuodėmklausys, galintis jį išklausyti, numatoma išpažintis. Komunija siejama su nuodėmklausio sprendimu, kada ją priimti tinkama. Dvasinė priežiūra aprašoma atsižvelgiant į žmogaus būklę ir galimybę gauti dvasininko pagalbą. S176
Priimti ligonio pinigai turi būti užrašyti, o jo sprendimų dėl jų paisoma. Greta priežiūros špitolei reikia apskaitos ir atsakomybės už patikėtą turtą. Ligonio valiai šiuo klausimu paliekama aiški vieta. S176
Remiamasi: S176
2.8
Pirmiau pamaitinti ligonius
Šeštoji taisyklė numato konkrečią priežiūros kasdienybę.
Pagrindiniuose namuose gydytojų turi būti pagal išteklius ir ligonių skaičių. Rūpinamasi atsižvelgiant į medicininį patarimą bei turimas galimybes. Taip pati regula priežiūros mastą sieja su vietos sąlygomis. S176
Ligoniai turi būti pamaitinti prieš brolių valgį. Toks eiliškumas įrašo globos pareigą į bendruomenės dienotvarkę. Naktį ligoniams turi degti šviesa, o patarnauti paskirti broliai raginami tai daryti nuolankiai ir atsidavę. S176
Pagrindiniuose namuose sekmadieniais numatomas apaštalo laiško ir evangelijos skaitymas bei švęsto vandens procesija. Dvasinės apeigos čia eina kartu su maitinimu ir patarnavimu. Kitų špitolių tvarkai numatytos išlygos. S176
Remiamasi: S176
2.9
Kas parūpina ir kam pranešti
Regula nurodo ne tik globėjus, bet ir tai, kam pranešti apie trūkumus.
Komtūrai turi parūpinti būtinų dalykų. Prie ligonių dirbti ieškoma tinkamų, atjaučiančių patarnautojų. Taip išskiriami keli darbai: kas tiesiogiai patarnauja, kas aprūpina ir kas sprendžia dėl visos įstaigos. S176
Apie aplaidumą nurodoma pranešti magistrui arba provincijos vyresniajam; bausmė turi atitikti kaltę. Pati tokio pranešimo tvarka numato, kad globa gali sutrikti. Regulos pažadas ir jo vykdymas todėl nėra tas pats dalykas. S176
Remiamasi: S176
2.10
Prie valgio klausomasi skaitomo teksto
Tryliktoji taisyklė reguliuoja ir valgį, ir brolių santykį prie stalo.
Broliai turi valgyti po du iš vieno indo, bet gerti kiekvienas atskirai. Skirtingos porcijos ar papildomas aprūpinimas siejami su poreikiu. Didesnę nuolaidą gavusiam broliui nevalia tuo girtis prieš kitus. S176
Valgant numatytas nuolatinis skaitymas, kurio klausomasi tylint. Prireikus leidžiama trumpai ir tyliai prabilti. Skaitymas, valgis ir santūrus elgesys sudaro bendrą dienotvarkės dalį. S176
Tryliktoji taisyklė nenurodo tikslaus meniu, indų medžiagos ar vienodo refektoriumo plano. Iliustracijoje matomi dubenys, puodeliai ir skaitymo vieta padeda įsivaizduoti paskirtį. Jų forma ir patalpos architektūra yra dailininko sprendimas. S176
Remiamasi: S176
2.11
Bendras miegamasis, atskiros vietos
Septynioliktoji taisyklė tęsia bendruomenės dieną iki nakties.
Sveiki broliai, kur įmanoma, turi miegoti vienoje vietoje, bet atskirose miegojimo vietose. Pareigos ar viršininko sprendimas gali lemti išimtį. Pagrindiniame miegamajame numatoma nakties šviesa. S176
Aštuonioliktosios taisyklės pradžia nurodo tylą nuo kompletos (vakaro pamaldų) iki kitos dienos primos (rytinės maldos valandos) pabaigos. Čia apibrėžiamas konkretus nakties laikas, o ne visą parą galiojantis kalbėjimo draudimas. S176
Remiamasi: S176
2.12
Livonijos magistras nebuvo didysis magistras
Dokumento titule regioninė valdžia gauna konkretų vardą.
Vieno 1298 m. dokumento pradžioje Gottfriedas tituluojamas Vokiečių namų brolių magistru Livonijoje. Formuluotė aiškiai nurodo regioną. Ji neleidžia šio pareigūno tiesiog vadinti viso ordino didžiuoju magistru. S104
Klaipėdos tyrime Ehrlich ir bendraautoriai pilies pradžią sieja su 1252 m. Livonijos ordino veikla, o 1328 m. — su perdavimu Prūsijos administracijai. Čia kalbama apie regioninio valdymo pasikeitimą, ne apie paprastą dviejų visiškai nesusijusių ordinų kaitą. S178
Titulas patvirtina pareigybę, bet neišvardija visų jos teisių. Klaipėdos pavyzdys savo ruožtu rodo vienos vietos valdymo kaitą. Bendruomenės vardas, regiono valdžia ir konkretus namas šiuose šaltiniuose yra skirtingo masto dalykai. S104 S178
2.13
Miestas, bažnyčia ir ordinas
1298 m. Rygos raštuose kalba kelios institucijos.
Kovo 30 d. raštą išduoda Rygos taryba ir bendruomenė, kapitula, Daugavgryvos abatas, vienuolių bendruomenės bei kiti įvardyti dalyviai. Jie pasakoja apie lietuvių pasiuntinius ir siūlomą tikėjimo bei taikos ryšį. Tai jų bendras pareiškimas, ne paties Vytenio laiškas. S104
Raštą paskelbusios institucijos teigia, kad arkivyskupas per pasiuntinius siekė religinio susitarimo ir taikos. Ordino broliams jos prikiša trukdymą pasiuntiniams. Tai konflikto dalyvių kaltinimas, ne nepriklausomas visų minimų veiksmų patikrinimas. S104
Šiame rašte krikščioniškos institucijos remia susitarimą su lietuviais ir kaltina kitą krikščionišką bendruomenę. Taip atsiveria daugiau interesų nei viena priešprieša tarp krikščionių ir pagonių. Rygos miesto, kapitulos, arkivyskupo ir ordino negalima sutraukti į vieną balsą. S104
Remiamasi: S104
2.14
Pažadas nėra krikšto liudijimas
Rygos raštas tikėjimą įtraukia į platesnį taikos sumanymą.
Perpasakotuose lietuvių pasiūlymuose minimas smerkiamų apeigų atsisakymas, santuokos su krikščionimis ir tikėjimo bei taikos ryšys. Tai rašte perteikiamos derybų sąlygos; jų įvykdymas čia nepatvirtinamas. S104
Mindaugas, vadinamas karūnuotu karaliumi, pasitelkiamas kaip ankstesnis pavyzdys. Toks priminimas suteikia pasiūlymui istorinį argumentą. Jis nėra naujos karūnacijos ar jau sudarytos santuokos aprašas. S104
Tikėjimas, taika ir politinė parama šiame rašte tampa to paties derybų sumanymo dalimis. Iš jo matome viešai pateiktą pasiūlymą bei rėmėjus, nors privataus Lietuvos valdovo apsisprendimo tekstas neatskleidžia. S104
Remiamasi: S104
2.15
Prašyti pagalbos ir žadėti ją suteikti
Rygos bažnyčia ieškojo pasaulietinės atramos ir už Livonijos ribų.
Kitame dokumente Rygos kapitula pagalbos prašymą aiškina ir pagonių antpuoliais, ir ordino persekiojimu. Su Danija numatomas susitarimas skiria bažnytinę žemėvaldą, feodalines pareigas ir pilių naudojimą per karą. Tai kapitulos teisinė pozicija, ne neginčijamo valdų žemėlapio aprašas. S104
Danijos karalius atskiru raštu žada ginkluotą paramą Rygos bažnyčiai prieš ordiną ir jo rėmėjus. Per karą naudoti perduotos pilys, karui pasibaigus, turėtų būti grąžintos bažnyčiai. Ši sąlyga nubrėžia pažado ribas, bet dar neįrodo, kad visi pažadėti kariai atvyko. S104
1298 m. birželio 13 d. karaliaus raštas liepia palankiai priimti Rygos piliečius ir padėti jų reikaluose. Karaliaus pareigūnams bei pavaldiniams draudžiama juos skriausti dėl turto ar asmens. Apsaugą suteikia Danijos karalius; raštas skirtas Rygos piliečiams. S104
Remiamasi: S104
2.16
Regula tampa argumentu prieš ordiną
Konstance Jogailos ir Vytauto pasiuntiniai atsako į ordino teiginius.
Atsakymo pradžia aiškiai įvardija atstovaujamus valdovus: karalių Vladislovą Jogailą ir Aleksandrą Vytautą. Jų byla pristatoma kaip katalikų tikėjimo stiprinimas ir sklaida. Tai bendras valdovų diplomatų atsakymas, ne žemaičių delegacijos kalba. S134
Pasiuntiniai kaltina ordiną klaidingai pateikiant valdovų atsivertimą. Jie remiasi pačia ordino religine tapatybe: broliai, jų teigimu, nesielgia pagal išpažįstamą regulą. Tikėjimo kalba taip tampa priemone vertinti ordino veiksmus. S134
Šį kaltinimą galima skaityti greta tikrųjų regulos reikalavimų dėl teisingo elgesio ir bylinėjimosi. Tačiau pasiuntinių atsakymas nėra teismo nuosprendis. Norma, kaltinimas jos nesilaikymu ir nustatytas pažeidimas lieka skirtingi dalykai. S134 S176
2.17
Ginčas dėl sudegusių kluonų
Konstancos atsakyme karo žala tampa diplomatiniu argumentu.
Šeštajame atsakymo skyriuje pasiuntiniai prieštarauja kitos pusės gaisrų aiškinimui. Jie mini sudegusius karaliaus ir didikų kluonus. Šis raštas liudija ginčą dėl atsakomybės, bet vienas pats neįrodo kiekvieno pastato padegėjo. S134
Savo atvykimą į susirinkimą pasiuntiniai pateikia kaip taikos siekio įrodymą. Rygos rašto autoriai anksčiau irgi kalbėjo tikėjimo bei taikos vardu. Šie žodžiai abiem atvejais turi įtikinti klausytoją; juos išsaugantis tekstas dar nepatikrina visų dalyvių ketinimų. S134 S104
2.18
Ką papasakoja atsargos ir kaulai
Valgio taisyklė ir maisto liekanos atsako į skirtingus klausimus.
Žulkus ir Daugnora Klaipėdos maitinimą tiria jungdami inventorius su gyvūnų kaulais. Jų medžiaga apima ir po ordino laikų likusius sluoksnius; brolių, patarnautojų, amatininkų bei miestiečių maisto liekanas atskirti sunku. S177
Regula nusako, kaip broliai turi elgtis prie stalo ir kada pavalgyti ligoniams. Realiai suvartoto maisto apskaitos joje nėra. Kasdienio gyvenimo taisyklės ir vietos radiniai papildo vieni kitus, tačiau jų paskirtis ir datavimas skiriasi. S176
2.19
Kiek galima pasakyti iš pjūvio žymės
Klaipėdos radiniai leidžia stebėti, kaip duomuo virsta atsargia išvada.
Ehrlich, Piličiauskienė, Urbonaitė-Ubė ir Rannamäe tyrė 2016 m. surinktą vėlyvojo XIII–ankstyvojo XIV a. paukščių kaulų medžiagą. Suskaičiuoti 75 paukščių kaulų vienetai ar fragmentai. Tai nėra 75 paukščiai, o nedidelė rankomis surinkta radinių imtis. S178
Ant keturių erelių kaulų nustatytos pjūvių žymės. Kojų dalių, kuriose mažai mėsos, gausa ir žymių vieta autoriams leidžia svarstyti nagų išėmimą. Žymė yra stebėjimas; paskirties aiškinimas remiasi palyginimu ir lieka išvada. S178
Autoriai erelių naudojimą medžioklei ar maistui vertina kaip mažiau tikėtiną, tačiau neatmeta plunksnų panaudojimo ir maitėdžių naikinimo. Kaulai nepatvirtina čia rasto baigto nago papuošalo ar konkretaus jo savininko. Todėl tyrimo išvada paliekama su alternatyvomis. S178
Ordino istorijoje taip pat svarbu skirti, kas nustatyta, kas liepta ir kas teigta ginče. Regula išdėsto pareigas, diplomatiniai raštai gina interesus, o archeologai aiškina medžiaginius pėdsakus. Greta skaitomi šie šaltiniai leidžia pažinti instituciją nesutapatinus jos idealų su kiekvienu jos veiksmu. S176 S104 S134 S178
