2.1
1263-ieji: žuvo karalius, bet liko valstybė.
Mindaugo žūtis atvėrė kovą dėl valdžios. Varžovai siekė perimti jo sutelktas jėgas, žemes ir ryšius.
1263 metais žuvo Mindaugas ir du jo sūnūs — Ruklys bei Rupeikis. Šapokos redaguota istorija žudynes sieja su valdovo konfliktais su kunigaikščiais ir Daumanto šeimai padaryta skriauda. Karalystę kūrusio žmogaus nebeliko, o dėl jo valdžios iš karto susirėmė kiti. Jie tebebuvo pajėgūs kovoti dėl Lietuvos ir siekė patys ją valdyti. S6
Daumantas grįžta iš žygio, užpuola Mindaugą, o Vaišelga pasitraukia į Pinską — taip įvykiai klostosi 1971 metų Bychovco kronikos leidime. Ši žudynių istorijos dalis atkurta iš Ipatijaus metraščio, užpildant rankraščio spragą. Tai leidėjų papildymas iš kito šaltinio, o ne tiesiogiai išlikęs Bychovco kronikos tekstas. S19
Po karaliaus mirties šaltiniuose toliau minimi Lietuvos kunigaikščiai, kariuomenės ir kaimynai. Valdžios centras galėjo keistis, o pavaldumą tekdavo iškovoti iš naujo. Varžovai kovojo ne vien dėl mirusio valdovo asmeninio turto: jie mėgino perimti jo valdžią Lietuvoje. Pati ši kova rodo, kad politiniai ryšiai išliko ir be juos telkusio karaliaus. S6 S19
Šapokos redaguota 1936 metų sintezė žudynes vertina kaip smūgį valstybės pagrindams, tačiau toliau seka naujų valdovų sprendimus. Tarp Mindaugo ir Gedimino telpa vienuolio sugrįžimas, ryšiai su Voluine ir šiaurės karai. Prieglobstį rado iš kitų kraštų pasitraukusios bendruomenės, prasidėjo derybos su krikščioniška Ryga. Per šį pusšimtį metų Lietuva ir toliau keitėsi. S6
2.2
Pirmoji pergalė valdžios neužtikrino.
Treniota pašalino Tautvilą, tačiau pats netrukus žuvo. Pasakojimai apie jų kovą išsaugojo skirtingus veikėjus ir paaiškinimus.
Po Mindaugo mirties dėl valdžios varžėsi Treniota ir Polocką valdęs Tautvilas. Šapokos redaguotame leidinyje jų susidūrimas baigiasi Tautvilo nužudymu ir Treniotos įsitvirtinimu. Į kovas dėl Lietuvos įsitraukė ir Rusios žemėse valdę giminaičiai. Jie buvo susiję su Lietuva, tad vidaus varžovo ir išorės valdovo skirtis čia ne tokia aiški kaip dabartiniame valstybių žemėlapyje. S6
Bychovco kronikoje Treniota ir Tautvilas slapta ketina pražudyti vienas kitą. Apie Tautvilo sumanymą praneša jo bajoras Prakapas, ir Treniota smogia pirmas. Taip pasakotojas kovą dėl valdžios paverčia išdavystės istorija. Smulkiai papasakota scena tebėra kronikos versija — atskirų pokalbio ar sąmokslo liudijimų ji nepateikia. S19
Leidiniai nesutaria, kada žuvo pats Treniota. Šapokos redaguotoje istorijoje jo valdymo antraštė baigiama 1265 metais. Rimantas Jasas 1971 metų komentaruose mirtį datuoja 1264 metų pavasariu ar vasara. Trumpame, įvykių pilname laikotarpyje šis skirtumas keičia ir valdovų kaitos chronologiją. S6 S19
1936 metų istorija Treniotos žūtį sieja su Mindaugo šalininkų bei krikščionių persekiojimu. Kronikos pasakotojas iškelia keturis buvusius Mindaugo žirgų tarnus, užpuolusius praustis einantį Treniotą. Vienas leidinys pabrėžia platesnį politinį atsaką, kitas — tarnų kerštą. Abiejuose Treniotos pergalė pasirodo buvusi trumpa. S6 S19
2.3
Lietuvos kunigaikščio gyvenimas tęsėsi Pskove.
Mindaugo žūties dalyvis Daumantas įsitvirtino Pskove. Ten Lietuvos kunigaikštis tapo kito miesto valdovu ir gynėju.
Po kovų dėl Lietuvos Daumantas pasitraukė į Pskovą. Šapokos redaguotoje istorijoje jis čia išrenkamas kunigaikščiu ir įgyja karvedžio vardą. Mindaugo žudynių dalyvis kitame krašte prisimenamas kaip miesto gynėjas — skirtingos politinės bendruomenės išsaugojo skirtingą to paties žmogaus atminimą. Jo veikla tęsėsi iki 1299 metų. S6
Jasas Daumanto persikėlimą į Pskovą datuoja 1266 metais. Komentare jis mini ir vėlesnę santuoką su Dmitrijaus dukterimi; ankstesnės žmonos vardas nežinomas. Šeimos ryšiai padeda suprasti kunigaikščio įsitvirtinimą naujoje aplinkoje. Vis dėlto jo ankstyvasis gyvenimas ir planai po Mindaugo žūties lieka menkai pažįstami. S19
1989 metų Kojelavičiaus knygos įvade Juozas Jurginis pažymi, kad Daumantas ir Timotiejus vėlesniuose pasakojimuose galėjo virsti dviem veikėjais. Skirtingais vardais vadintas žmogus tuomet pasirodytų kaip du kunigaikščiai. Ši pastaba priklauso įvado autoriui, o ne pačiam Kojelavičiui ir jo XVII amžiaus tekstui. S7
Jasas atmeta kronikos versiją apie Daumanto keršto karą su Traideniu ir vienalaikę valdžią Pskove bei Polocke: jo vertinimu, čia supintos skirtingos žinios. Pskovo Daumantas mirė 1299 metais. Vėliau aptariamas 1280-ųjų Daumantas kelia kitą klausimą; vienodas vardas jų tapatybės nepatvirtina. S19
2.4
Vaišelga: Mindaugo sūnus ir vienuolis.
Mindaugo sūnus Vaišelga tapo stačiatikių vienuoliu dar prieš sugrįždamas valdyti Lietuvos. Kunigaikščio kilmė ir religiniai ryšiai formavo jo gyvenimą.
Mindaugo sūnus šaltiniuose vadinamas Vaišelga ir Vaišvilku; čia vartojame Vaišelgos vardą. Bychovco kronikoje jis priima krikštą Naugarduke. Pasakotojas ankstesnį jo žiaurumą ryškiai priešpriešina religiniam pasikeitimui. Šis moralinis gyvenimo aprašymas perteikia autoriaus žvilgsnį, tačiau neatskleidžia, kuo pats kunigaikštis tikėjo kiekvienu gyvenimo tarpsniu. S19 S7
Kronikoje Vaišelga susijęs su Voluinės kunigaikščiais Danieliumi ir Vasilka, o Levo sūnui Jurijui tampa krikštatėviu. Taigi krikštas jį įtraukia ir į giminystės bei įsipareigojimų ratą. Šie ryšiai vėliau įgis politinę reikšmę. Tačiau vien dvasinė giminystė nepaaiškina visų būsimų sąjungų ir nesantaikų. S19
Pasak kronikos, Vaišelga trejus metus gyveno vienuolyne ir mėgino pasiekti Atoną, tačiau kelionę nutraukė neramumai. Grįžęs jis įkūrė vienuolyną prie Nemuno, tarp Lietuvos ir Naugarduko. Atono jis šiame pasakojime nepasiekia. Jo vienuolystės istorija toliau siejama su vienuolynu prie upės. S19
Kur Vaišelga buvo žuvus Mindaugui, leidiniai pasakoja skirtingai. Šapokos redaguota istorija mini Graikiją ir vėlesnį pasitraukimą į Pinską. 1971 metų kronikos leidime iš Ipatijaus metraščio atkurtame fragmente į Pinską jis traukiasi po žudynių. Tikslaus maršruto iš šių žinių atkurti nepavyksta. Abiem versijoms bendra tai, kad karaliaus sūnus išgyveno ir išsaugojo ryšius už Lietuvos ribų. S6 S19
2.5
Vienuoliui grįžti į valdžią padėjo rėmėjai.
Vaišelgos grįžimą lydėjo Pinsko ir Naugarduko žmonės, Voluinės parama ir susidorojimas su priešininkais.
Bychovco kronikoje Vaišelga grįžta į Lietuvą su Pinsko ir Naugarduko rėmėjais. Pradžioje pasakotojas vaizduoja visuotinį džiaugsmą dėl jo sugrįžimo, tačiau netrukus aprašo priešininkų žudymą ir bėgimą. Karaliaus sūnaus kilmės nepakako: valdžiai įtvirtinti reikėjo ginkluotos paramos. Sugrįžimą lydėjo ir smurtas. S19
Šapokos redaguotoje istorijoje Vaišelgą remia Voluinė, o Žemaitija nenori paklusti. Kraštai ir jų vadovai turėjo savų jėgų bei ryšių, tad kunigaikštis nesulaukė vieningo visos šalies pritarimo. Šiame pasakojime Lietuvos valdžią tenka įtvirtinti sąjungomis ir prievarta. Vien paveldėjimo teisės paskelbimo nepakanka. S6
Kojelavičius XVII amžiuje pasakoja kitaip: susirinkę kunigaikščiai siunčia pasiuntinius, įkalba vienuolį priimti valdžią ir paskelbia jį valdovu Kernavėje. Juodą vienuolio apdarą autorius priešpriešina valdovo purpurui, pabrėždamas nenoromis priimtą pareigą. Tai jo sukurta literatūrinė scena; nei tikslaus susirinkimo protokolo, nei išlikusio Vaišelgos drabužio ji neliudija. S7
Kojelavičius toliau smerkia kerštą ir turto atėmimą: jo Vaišelgos portrete vienuolio apdaras dengia žiaurumą. Skirtingi autoriai jo grįžimą sieja su giminės priešais, ginkluotais rėmėjais ir ne visur pripažįstama valdžia. Religija suteikė ryšių, bet neišsprendė kovos dėl valdžios. S7 S6 S19
2.6
Valdžios perdavimas nesulaikė šeimos konflikto.
Vaišelga perdavė valdžią sesers vyrui Švarnui. Skirtingi pasakojimai aiškina, kodėl Švarno brolis Levas nužudė Vaišelgą.
Švarnas buvo Danieliaus Romanovičiaus sūnus ir Mindaugo žentas. Jasas jo santuoką su Mindaugo dukterimi datuoja 1254 metais, tačiau moters vardo nenurodo. Lietuvos ir Voluinės valdovų šeimos susigiminiavo dar iki Mindaugo mirties. Kai valdžia atiteko Švarnui, ją perėmė žmogus, jau priklausęs šiam giminystės ratui. S19
Šapokos redaguotoje istorijoje Vaišelga atsisako valdžios, grįžta į vienuolystę ir Lietuvą palieka sesers vyrui. Jasas perdavimą datuoja 1267 metais, o 1936 metų sintezės Vaišelgos valdymo antraštė baigiasi 1268 metais. Chronologijos skiriasi, bet abiejuose leidiniuose valdžia perduodama tam pačiam žmogui. Švarnas jungė Voluinės kunigaikščius su Mindaugo šeima. S6 S19
Levas Vaišelgą nužudė, tačiau šaltiniai jo motyvus aiškina skirtingai. 1936 metų sintezė iškelia pavydą, kad Lietuva atiteko Švarnui. Bychovco kronikoje svarbesnės Mindaugo ir Vaišelgos skriaudos Rusios žemėms; Jasas atskirai aptaria Ipatijaus metraščio pavydo versiją. Visi šie paaiškinimai perduoti kitų autorių — paties žudiko liudijimo apie motyvus neturime. S6 S19
Kronikoje Vaišelgos nužudymas įvyksta svečiuojantis ir vaišinantis. Jasas jo mirtį datuoja 1267 metais: kitų autorių siūloma gruodžio diena, jo vertinimu, nesiderina su Velykų aplinka. Švarnui 1936 metų istorija skiria trumpą valdymą ir mirtį 1269 metais. Giminystė neužtikrino nei valdovų saugumo, nei ilgalaikio valdžios perėmimo. S6 S19
Jonas Dlugošas, aprašydamas 1267 metų įvykius, pasakoja apie Levo ir Vaišelgos ginčą dėl Rusios žemių. Jo pasakojime Levas užpuola kaime apsistojusį Vaišelgą ir nužudo. Tai autoriaus pateiktas žudiko motyvų aiškinimas; paties Levo žodžių apie ketinimus šiame epizode nėra. S140
2.7
Traidenio valdžia: ryšiai aiškesni už kilmę.
Traideniui valdant Lietuva kovojo šiaurėje, priėmė atvykstančius žmones ir palaikė ryšius su kaimynų dinastijomis.
Po dažnos valdovų kaitos Lietuvoje įsitvirtino Traidenis. Šapokos redaguota istorija jo valdymui skiria 1270–1282 metus, bet giminystę su ankstesniais valdovais palieka nežinomą. Jaso komentaruose pasitaiko ir 1269 metų įsitvirtinimo data. Apie Traidenio veiklą žinome daugiau negu apie jo kilmę ar tikslią atėjimo į valdžią dieną. S6 S19
Kernavę su Traidenio žemėmis sieja Eiliuotoji Livonijos kronika. Kaip pažymi Jasas, ji paminėta 1279 metų įvykiuose: Kernowen atsiduria priešo žygio kelyje. Ši žinia susieja valdovą su vietove, tačiau neatskleidžia miesto plano ar rūmų vaizdo. Ji taip pat nepatvirtina, kad visa Lietuva nuolat valdyta iš vienos pilies. S19 S103
Bychovco kronikos pasakotojas ir jos komentatorius Traidenio artimuosius pristato skirtingai. Jasas, remdamasis Ipatijaus tradicija, nurodo brolius Borzą, Lesį, Svelkenį ir Sirputį, dalį jų sieja su stačiatikybe. Vėlesnės kronikos legendinių vardų seka kitokia. Tad senojo tikėjimo gynėjo portretas galėjo gyvuoti greta žinių apie įvairesnius jo šeimos religinius ryšius. S19 S6
1936 metų sintezė Traidenį vaizduoja kaip pagoniškos Lietuvos gynėją, pirmiausia pabrėždama kovą su Ordinu. Toks portretas atspindi to meto istorijos rašymą. Tame pačiame leidinyje aprašytos pabėgėlių gyvenvietės ir Traidenio dukters santuoka su Mazovijos kunigaikščiu atskleidžia ir kitą jo veiklos pusę. Traidenis ne tik kariavo: jo valdžią stiprino ir naujakuriai bei giminystė. S6
2.8
Ant jūros ledo: Karusės mūšis.
Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja apie rogių užtvarą ir Ordino pralaimėjimą. Lietuvos kariuomenės vado ji neįvardija.
Tomas Baranauskas Karusės mūšį datuoja 1270 metų vasario 16 diena. Jo manymu, lietuviams tikriausiai vadovavo Traidenis, tačiau tai nėra tikra. S106
Viduramžių kronikoje lietuvių kariuomenė po žygio link Ozelio, dabartinės Saremos, grįžta per užšalusią jūrą. Ją pasitinka magistro Oto pajėgos, vyskupų ir Danijos karaliaus žmonės. Ledas, pasak pasakotojo, atlaiko abi kariuomenes. Jos kaunasi ant tvirto paviršiaus; pasakojimo apie į prasivėrusią jūrą nugrimzdusius šarvuotus raitelius šioje kronikoje nėra. S103
Lietuviai apsitveria rogėmis. Kronikoje Ordino broliai puola užtvarą, netenka žirgų, tačiau kova tuo nesibaigia. Kelionei naudotos rogės tampa gynybos priemone atviroje erdvėje. Išsamios dalinių rikiuotės ar atskirų vado įsakymų pasakotojas nepaliko. S103
Pasak kronikos, žūsta magistras Otas ir 52 broliai. Likusios Ordino pajėgos pasitraukia, o mūšio laukas ant ledo atitenka lietuviams. Ordino aplinkai artimas pasakotojas ypač daug dėmesio skiria žuvusiems broliams. Lietuvos kariuomenės vado jis neįvardija: nors mūšis priklauso Traidenio laikams, paties valdovo dalyvavimo šis tekstas nepaliudija. S103
2.9
Lauko pergalės nepašalino pilies.
Ordino pilis prie Dauguvos tapo atramos tašku. Traidenis mėgino ją paimti, tačiau apgulties pasakojimas atskleidžia ir jo pajėgų ribas.
1270-ųjų viduryje Ordino pajėgos Dauguvos keliu pasiekė Daugpilį ir čia įsitvirtino. Eiliuotoji Livonijos kronika mini pilies statybą, arbaletus, strėles, atsargas ir paliktą įgulą. Pagrindinei kariuomenei išvykus, ginkluoti žmonės liko prie upės. Aprūpinta įgula galėjo išsilaikyti ilgiau, negu trukdavo vienas žygis. S103
Šapokos redaguota istorija pilies statybą datuoja 1274 metais ir pabrėžia, kad Traideniui jos sunaikinti nepavyko. Senesnėje sintezėje ir kronikos pasakojime susiduriama su ta pačia karo užduotimi — išstumti jau įsitvirtinusį priešą. Sugrįžti su grobiu ar laimėti lauko mūšį buvo viena. Norint priversti įgulą palikti pilį prie upės, reikėjo kitokių pastangų. S6 S103
Kronikoje Daugpilį puola jau vardu paminėtas karalius Thoreiden — Traidenis. Pasakotojas mini keturias dideles akmenų svaidykles, Rusios lankininkų paramą ir keturias apgulties savaites. Šias detales paliko pilies gynėjų aplinkai artimas autorius. Net jo pasakojime matyti, kad užpuolikai rengė ilgą, techniškai sudėtingesnį puolimą, o ne vien žaibišką žygį. S103
Gynėjai taiso pažeidimus, kol puolėjai galiausiai sunaikina savo įrenginius ir pasitraukia. Kiekvienos apgulties dienos ar tikslaus pilies plano kronika neatkuria, tačiau baigtį nurodo aiškiai: prie upės liko Ordino atrama. Traidenio kariuomenė pajėgė surengti apgultį. To neužteko piliai užimti. S103
2.10
Aizkrauklė: pavojingas kelias atgal.
Po žygio į Traidenio žemes Ordino kariuomenę pasivijo persekiotojai. Kronika mini ir mūšio metu pasitraukusius žiemgalius.
Baranausko chronologijoje Aizkrauklės mūšis įvyko 1279 metų kovo 5 dieną. Traidenio vadovavimas čia taip pat pateikiamas kaip tikėtinas. S106
Prieš kautynes Eiliuotoji Livonijos kronika aprašo Ordino ir Danijos pajėgų žygį link Kernowen. Jos niokoja Traidenio žemes ir paima grobį. Grįžtančius karius ima persekioti lietuviai; dalis vietinių talkininkų jau būna išvykusi namo. Išgabenti grobį ir išlaikyti kariuomenę kartu grįžtant pasirodo ne mažiau pavojinga negu įsiveržti. S103
Kronikoje kariuomenės kaunasi sniege. Iš pradžių lietuviams nesiseka, tačiau mūšio eiga pasikeičia, o pasitraukę žiemgaliai dar labiau apsunkina Ordino padėtį. Lietuvių vadas lieka neįvardytas; pasakotojas taip pat neteigia, kad žiemgaliams asmeniškai vadovavo Nameisis. Sąjunginė kariuomenė dalies talkininkų netenka pačiame mūšyje — ji jau nebe tokia, kokia pradėjo žygį. S103
Kronika praneša apie magistro Ernsto ir 71 brolio žūtį, daug dėmesio skirdama konkrečių Ordino žmonių likimams. Šis žuvusių brolių skaičius yra jos pateiktas. Karusė ir Aizkrauklė buvo atskiri žygiai ir skaudūs Ordino pralaimėjimai, turintys savas aplinkybes bei veikėjus. Tačiau net šios pergalės nepašalino Daugpilio įgulos ir kitų priešo atramų. S103 S6
2.11
Prieglobstis ir prievolės pasienyje.
Ordino puolimai stūmė žmones iš vakarinių baltų žemių. Traidenio laikų pasakojimuose jų naujos gyvenvietės siejamos su pasienio gynyba.
Iš Ordino užkariaujamų prūsų žemių žmonės traukėsi į Lietuvą. Šapokos redaguotoje istorijoje Traidenis juos apgyvendina Voluinės pasienyje. Čia atvykėliams teko kurtis iš naujo, o jų gyvenvietės kartu stiprino valdovo gynybą. Apie atskirų šeimų likimus leidinys žinių neišsaugojo. S6
Jasas jotvingių ir prūsų persikėlimą sieja su Gardino bei Slanimo apylinkėmis. Jo aiškinimu, naujos gyvenvietės turėjo saugoti nuo Ordino, totorių ir Voluinės puolimų. Grėsmė kilo iš kelių pusių, tad pasienis čia nesutapo su viena linija tarp dviejų nekintančių valstybių. Prieglobsčio ieškantys žmonės kartu galėjo stiprinti krašto gynybą. S19
1936 metų sintezė, aptardama pietinius ryšius, mini ir Traidenio užimtą Drohičiną, anksčiau laikytą Voluinės valdovų. Krašto ar pilies perėmimą ji sieja su žmonių apgyvendinimu ir valdžios plėtimu. Visų kaimų ar nuoseklios kampanijos eigos leidinys neišvardija. Todėl šios žinios nepakanka tikslioms vienų metų Lietuvos sienoms atkurti. S6
Kojelavičius pasakoja apie pagudėnų priešinimąsi ir pasitraukimą į Gardino kraštą. Jo piešiamame ištuštėjusių žemių vaizde išvykusiųjų ir pasilikusiųjų skaičiaus nėra. Karo padariniai šiose istorijose tęsiasi ilgiau už mūšį: žmonės netenka gyvenamosios vietos, kuriasi naujo valdovo žemėse ir gauna gynybos užduočių kitame pasienyje. Pergalės istoriją lydi persikėlimo istorija. S7 S6 S19
2.12
Su kaimynais siejo ir šeimos.
Traidenio šeimos ryšiai su kaimynais apėmė ir santuokas. Tačiau pasakojimai apie jo artimuosius ne visur sutampa.
Šapokos redaguotoje istorijoje Mazovijos kunigaikštis Boleslovas II veda Traidenio dukterį. Jos vardo šiame fragmente nėra, tačiau pats giminystės ryšys įvardytas. Greta žygių į Lenkijos žemes atsiranda ir šeimų sąjunga, galėjusi stiprinti tarpusavio saugumą. Kariauti ir giminiuotis valdovams nebuvo nesuderinama. S6
Kojelavičius Traidenio dukters ir Boleslovo santuoką įtraukia į platesnę legendinę šeimos istoriją. XVII amžiaus autoriui rūpi nuoseklus valdovų namų tęstinumas. Tačiau vienas žinomas santuokos ryšys visos aplink jį sudėtos genealogijos nepatvirtina. Taip jo tekste gyvuoja ir žinia apie santuoką, ir ją apgaubianti kilmės legenda. S7
Bychovco kronikoje Traidenis turi žmoną iš Mazovijos ir sūnų Rimantą, vėliau tapusį vienuoliu Lauru. Jasas 1971 metų komentare pritaria santuokos versijai, tačiau pažymi, kad Rimantas kituose šaltiniuose nepaliudytas. Jo vienuolystė ir valdžios atsisakymas komentatoriui primena Vaišelgos istoriją. Šeimos narių vardai čia paremti nevienodai: vieni ryšiai turi atramos kitur, kiti lieka vien kronikos pasakojime. S19
Traidenio dukters santuoka veikė politinius ryšius, nors aptariamas 1936 metų fragmentas jos vardo nepateikia. Pasakojimas apie kronikoje minimą sūnų tokio pat pagrindo neturi. Dukters, žmonos ir legendinio sūnaus ryšiai nesudaro vienodai patikimos genealogijos. Šioje šeimoje lieka ir bevardžių žmonių, ir neatsakytų klausimų. S6 S19
2.13
Valdovų vardai praretėja, karai tęsiasi.
Po Traidenio aiški valdovų seka nutrūksta. Vėlesnės kronikos spragas užpildo ryškiais siužetais, o senesnė sintezė pripažįsta žinių stoką.
Apie 1282–1295 metų Lietuvos vidaus gyvenimą Šapokos redaguota istorija žino labai nedaug. Žygiai joje tęsiasi, tačiau ne visada aišku, kas tuo metu valdė. Valdovų vardų stoka nereiškia, kad valdžios nebuvo. Kaimynų žemėse pasirodžiusią kariuomenę rašytinis šaltinis galėjo paminėti nepasakydamas, kas ją sutelkė. S6
Bychovco kronikoje Traidenio pabaigą lydi pavydintis Daumantas, iš pirties išeinantį valdovą užpuolę žudikai ir Lauro kerštas. Šis siužetas sujungia vieną valdovą su kitu. Jasas jame atpažįsta Mindaugo nužudymo istorijos pakartojimą; Traidenio mirtį jis datuoja tarp 1281 metų rudens ir 1282 metų pradžios, o jos aplinkybes laiko nežinomomis. Kronikos scena ir komentatoriaus išvada lieka skirtingi atsakymai. S19
Ričardas Dediala nagrinėja 1285 metais prie Olešnios žuvusio Daumanto atvejį ir abejoja įpročiu jo valdymą pradėti iškart po Traidenio. Jo siūloma chronologija lieka rekonstrukcija. Šis Daumantas netapatintinas su Pskovo kunigaikščiu, gyvenusiu iki 1299 metų. S105
Jurginis 1989 metų įvade taip pat aptaria vėlesnių autorių išplėtotą Traidenio žūties siužetą ir pažymi jo įrodymų stoką. Senieji pasakotojai siekė išlaikyti nenutrūkstamą valdovų grandinę. Tačiau išlikusios žinios apie šį laikotarpį fragmentiškos: minimos veikiančios kariuomenės, atskiri vardai ir valdžios pasikeitimai. Kaip visa tai siejosi tarpusavyje, ne visada aišku. S7 S6
2.14
Laiške išlikęs valdovo vardas, bet ne visa giminė.
Ankstyvųjų valdovų vardai išliko trumpuose liudijimuose. Senesni autoriai ir dabartiniai tyrėjai jų ryšius aiškina nevienodai.
1936 metų sintezėje šalia Pukuvero ar Liutauro pasirodo Butegeidžio, Budivido ir Budikido vardai. Pats leidinys jų tarpusavio ryšio nelaiko aiškiu. Panašios rašybos formos ir siūlomi tapatinimai vilioja vardus išrikiuoti į vieną seką. Tačiau jie dar nepatvirtina nei tėvystės, nei tiesioginio valdžios perdavimo. S6
1290 metų laiške valdovas paminėtas kaip karalius Butegeyde. Bunge paskelbtame tekste Livonijos magistras su Prūsijos magistru tariasi dėl bendro jo žemės puolimo. Taip dokumente išlieka ir vardas, ir titulas. Tačiau laiške aptariami kariniai planai, o valdovo tėvas ar jo valdymo pradžia neminimi. S104
Šapokos redaguota istorija iš žinių apie vidaus kovas nebuvimo sprendžia, kad valdžia galėjo pereiti taikiai ir likti giminėje. Tai prielaida, paremta šaltinių tyla. Jasas komentaruose aiškiau išskiria Vytenį ir, remdamasis kitu kronikininku, mini jo tėvą Pukuverą. Atskiros žinios pamažu ryškėja, bet visos dinastijos pradžios jos dar neatskleidžia. S6 S19
Livonijos magistras prašo Prūsijos pusės slapta pranešti puolimo dieną ir laiką bent prieš tris savaites. Jis žada tuo pat metu įsiveržti į Butegeyde žemę. Šitaip valdovas pasirodo priešų planuose: suderinti smūgiai iš dviejų krypčių turėjo apsunkinti jo gynybą. Tačiau laiške minimi sunkumai gauti paramą rodo, kad bendrą žygį dar reikėjo surengti. S104
2.15
Pilys ir įgulos palei Nemuną.
Pietuose ir vakaruose stiprėjantis Ordinas artėjo prie Nemuno. Lietuvių gynybos pasakojime vis svarbesnės tampa pilys ir jų žmonės.
Šapokos redaguotoje istorijoje Ordino žygiai nuo Vyslos artėja prie Nemuno, ir spaudimas Lietuvai didėja. Livonijos bei Prūsijos šakų siekis susijungti suteikia ypatingą reikšmę Žemaitijai. Tai platus karo geografijos aiškinimas, o ne vienu metu išmatuota siena. Kovos telkėsi prie pilių ir upių kelių, apimdamos niokojamus kraštus, kurių neatskiria viena ištisinė žemėlapio linija. S6
Leidinyje Ordino pusėje minimos Ragainė, Jurbarkas ir Skirsnemunė, lietuvių — Veliuona, Kolainiai ir Bisėnai. Prie šių pilių telkėsi puolimas ir gynyba, tačiau jų vardų sąrašas dar nereiškia vienu metu vienodai veikusios sistemos. Kiekvieną pilį turėjo laikyti žmonės. Užpultos įgulos likimas priklausė ir nuo to, ar ją laiku pasieks pagalba. S6
Kojelavičius pasakoja apie įgulų keitimąsi ir pavojų iš pilies išeinantiems Bisėnės žmonėms. Jis aprašo ir iš Karšuvos stumiamus gyventojus. Šiame vėlyvesnio autoriaus pasienyje karas vyksta ir tarp didžiųjų mūšių: pilį reikia laikyti pagrindinei kariuomenei esant kitur. Net kelionė namo gali baigtis pasala. S7
1290 metų laiške Livonijos magistras prašo slapta iš anksto pranešti puolimo laiką: jis nori smogti kartu su Prūsijos pajėgomis. Grėsmę iš dviejų krypčių čia numato patys puolimo rengėjai, ne vien vėlesnė istorijos sintezė. Tačiau magistras mini ir sunkumus gauti paramą. Bendras Ordino vardas savaime neužtikrino, kad žygiai bus lengvai suderinti. S104
2.16
Vytenis kariavo dar prieš tapdamas valdovu.
Vytenis išgarsėjo karo žygiais. Vėlesnės kronikos sukūrė ir jo kilmės istoriją, siejančią jį su ankstesniais valdovais.
Šapokos redaguota istorija spėja, kad Vytenis pradėjo valdyti 1295 metais: jos pasakojime tėvas dar gyvas 1294 metais. Iki tol Vytenis jau buvo pelnęs karvedžio vardą. Jis atėjo į valdžią žinomas iš ankstesnės veiklos. Šiuo požiūriu jo iškilimas skiriasi nuo skubios varžovų kaitos po Mindaugo žūties. S6
Bychovco kronikoje vienuolis Lauras atsisako valdyti ir rekomenduoja Traidenio maršalką Vytenį, kurį išrenka didikai. Pasakotojas mini ir jo jaunystę Ariogaloje bei tarnybą valdovo aplinkoje. Taip būsimas valdovas susiejamas su pirmtakais ir pagrindžiama jo teisė valdyti. Šios kilmės istorijos nepatvirtina nei išlikęs rinkimų dokumentas, nei patikimai užrašyta vaikystės biografija. S19
Kojelavičius Vytenio kilmę susieja su romėniška tradicija, o iškilimą — su Traidenio palankumu. Jo nurodoma 1283 metų valdymo pradžia skiriasi nuo 1936 metų sintezėje pateiktos datos. Šitaip autorius pratęsia kilmingų valdovų ir teisėto valdžios perdavimo istoriją. Jasas komentaruose įspėja, kad joje ankstesniam laikui priskiriami vėlesnių amžių valdžios papročiai. S7 S19
Vytenio laikais, kaip juos aprašo 1936 metų istorija, Lietuva ir rengė žygius, ir gynė savo kraštus. Net laimėjus lauko mūšį kliūtimi likdavo pilys. Valdovui reikėjo išlaikyti Žemaitiją, veikti pietų bei rytų kaimynystėje ir ieškoti partnerių už karo su Ordinu ribų. Jo veikla buvo platesnė negu vien surengtų žygių seka. S6
2.17
1298-ieji: krikščioniška Ryga ieško Lietuvos pagalbos.
Rygos miestas, arkivyskupas ir Ordinas nebuvo viena politinė jėga. Jų konfliktas Vyteniui atvėrė naują sąjungos kelią.
1298 metais Rygos miestas ir arkivyskupas, pasak Šapokos redaguotos istorijos, pasikvietė Vytenį kovoti su Ordinu. Turtingo miesto, bažnytinės valdžios ir karinės organizacijos interesai išsiskyrė. Bendras tikėjimas nesuvienijo jų politikos. Tad krikščioniškoje Rygoje Lietuva galėjo rasti sąjungininkų prieš kitą krikščionišką jėgą. S6
Bunge paskelbtą 1298 metų kovo 30 dienos dokumentą skelbia Rygos taryba ir bendruomenė, katedros bei kitų bažnytinių institucijų atstovai. Jie vardija bažnyčiai ir miestui Ordino brolių padarytas skriaudas. Tai pačių konflikto dalyvių balsas. Skųsdamiesi jie kartu grindžia savo pasirinktą sąjungą. S104
Dokumente minimos per arkivyskupo pasiuntinius vykusios derybos ir į Rygą atvykę Lietuvos pasiuntiniai. Ryšį padėjo kurti apsikeitimas žiniomis ir tarpininkų darbas. Arkivyskupas ir miestą pasiekę pasiuntiniai mezgė ryšį per politines ir religines ribas. Kariuomenių bendradarbiavimą lydėjo derybos. S104
1936 metų sintezėje pirmą sąjungininkų pergalę tais pačiais metais pakeičia pralaimėjimas. Tačiau sąjunga iš karto nenutrūksta: Rygoje lieka lietuvių įgula, leidinyje minima iki 1313 metų. Tai įgulos istorijos data, o ne visų santykių pabaigos riba. Karinė nesėkmė nesutrukdė diplomatiniam ryšiui tęstis. S6
2.18
Upės kelias vedė ir į derybas dėl tikėjimo.
Ryga Lietuvai teikė prekybos ryšių ir krikščioniškų partnerių. Derybose buvo prisimintas net Mindaugo karūnavimas.
Šapokos redaguota istorija Rygą sieja su Dauguvos ir Dniepro baseinų prekyba bei iš Vakarų atkeliaujančiomis prekėmis ir ginklais. Sąjunga buvo svarbi judėjimui per kaimynų valdomą erdvę. Knyga kalba net apie vienintelį prekybos kelią, tačiau tokia plati išvada nėra visų prekių apskaita. Jos pasakojimas liudija miesto ryšio su Lietuva svarbą, bet ne visų kitų kelių nebuvimą. S6
Kojelavičiaus pasakojime Rygos miestiečiai siekia išlaikyti prekybą ir laisves, kurias varžo Ordinas. Tai padeda paaiškinti jų pagalbos prašymą Lietuvai. Autorius nepateikia nei kiekvieno pirklio nuomonės, nei pervežtų prekių žiniaraščio. Tačiau greta karo išryškėja miesto rūpestis savo savarankiškumu ir ryšiais. S7
1298 metų dokumento krikščioniški autoriai lietuviams priskiria norą atsisakyti pagoniškų apeigų, sudaryti krikščioniškas santuokas ir taiką. Derybų pažadą perteikia sąjungą ginanti pusė. Jai tai svarbus politinis ir religinis argumentas. Tačiau dokumentas neliudija įvykusio Vytenio krikšto ir neperduoda jo paties užrašyto asmeninio tikėjimo išpažinimo. S104
Tame pačiame dokumente primenamas pateptas ir karūnuotas Mindaugas. Praėjus keliems dešimtmečiams jo atminimas tebebuvo argumentas, kad Lietuva gali susitarti su krikščionimis. Ryga juo grindė savo dabartinį pasirinkimą. Po 1263 metų išliko ir ankstesnės karalystės atmintis: jos krikščionišku precedentu dar buvo galima remtis derybose. S104
2.19
Po kautynių — sudeginti kaimai ir belaisviai.
Vytenio laikų karai reiškė reidus, belaisvius ir neužimtas pilis. Vieno žygio baigtis nenuspręsdavo visos valstybės likimo.
Vytenio pralaimėjimą prie Voplaukio Baranauskas datuoja 1311 metų balandžio 7 diena. Karai po jo tęsėsi. S106
Kojelavičiaus 1311 metų istorijoje telkiamos kariuomenės, vyksta žygiai ir atsakomieji puolimai, dega kaimai, žmonės patenka į nelaisvę. Valdovui pasitraukus iš kautynių vietos, šie padariniai nesumažėja. Prarastas namas ar belaisvio dalia žmones lydėjo ir po mūšio. Autoriaus pateikti skaičiai nėra surašymas, tačiau jo pasakojime aiškiai matyti ir ši karo pusė. S7
Tą patį pralaimėjimą Kojelavičius sieja su šventenybių išniekinimu ir bausme. Jo pasakojime nesėkmę paaiškina baudžianti Dievo valia. Vyteniui priskirti žodžiai nėra patikimai užrašyta valdovo kalba. Žygio ir atsakomojo puolimo eigą čia lydi paties autoriaus religinis aiškinimas. S7
1315 metų pasakojime Kojelavičius aprašo Christmemelio pilies apgultį: puolėjai bando ją padegti, bet išgirdę apie artėjančią pagalbą pasitraukia. Šią eigą pateikia vėlyvesnis autorius. Kaip ir prie Daugpilio, piliai pulti sutelktos pastangos neužtikrino sėkmės. Net stipri valdovo kariuomenė ne kiekvienu žygiu galėjo sunaikinti priešo atramą. S7 S103
2.20
Gediminas perėmė daugiau nei vien valdovo vardą.
Gediminas atėjo į pilių, gyvenviečių, karinių ryšių ir diplomatinių susitarimų siejamą Lietuvą. Jo pirmtakai paliko daugiau negu vardus valdovų sekoje.
Šapokos redaguota istorija Vyteniui priskiria Žemaitijos išlaikymą ir tvirtesnes pozicijas rytuose bei pietuose. Šis platus jo veiklos įvertinimas nepateikia tiksliai datuotų prijungimų sąrašo. Gediminas perėmė jau palaikomus ryšius, ginamus kraštus ir kelius, kuriais keliavo kariuomenės bei pasiuntiniai. Greta priešų jo laukė ir ankstesnių valdovų sąjungininkai. S6
Bychovco kronika ir Kojelavičius Gediminą vadina Vytenio sūnumi, o Šapokos redaguota istorija — broliu. Vienos neginčijamos giminystės schemos šie tekstai nepateikia. Kronikos versija apie Vytenį nutrenkusį žaibą taip pat neleidžia patikimai nustatyti jo mirties aplinkybių. Valdžios tęstinumas išlikusiose žiniose aiškesnis negu šeimos genealogija ar paskutinė valdovo diena. S6 S7 S19
Tomas Baranauskas 2024 metų tyrime Gedimino tėvu siūlo laikyti Skalmantą, o Gediminą ir Vytenį sieja šalutine giminyste. Šioje rekonstrukcijoje šaltinio žodis „brolis“ suprantamas plačiau. Tai autoriaus pasiūlyta alternatyva senesniam brolystės aiškinimui, o ne išlikusi visa genealogija. S84
Baronas ir Rowell paskutinį Vytenio paminėjimą nurodo 1315 metais, o tikėtiną Gedimino iškilimą — apie 1316-uosius. Tiksli Vytenio mirties diena lieka nežinoma. Valdovas pasikeitė, tačiau ankstesnių valdovų užmegzti ryšiai tęsėsi. S80