2.1
Kas užims Vytauto sostą?
1430 m. mirus Vytautui, sostą užėmė Jogailos brolis Švitrigaila. Pasakojimai sutaria dėl įpėdinio, bet skiriasi aiškindami, kas jį iškėlė.
1936 m. kolektyvinė „Lietuvos istorija“, redaguota Adolfo Šapokos, iniciatyvą priskiria Lietuvos bajorams. Lietuvoje viešėjęs Jogaila turėjęs susitaikyti su jau priimtu sprendimu. Šiame pasakojime valdovo pasirinkimas pirmiausia išreiškia vietos politinės bendruomenės valią. S6
Bychovco kronikoje Jogaila pats prašo kunigaikščių ir didikų priimti jo brolį. Kojelavičius taip pat pabrėžia karaliaus paramą. 1971 m. kronikos leidimo rengėjas Rimantas Jasas palieka klausimą atvirą: ar Jogaila pasirinkimą paskatino, ar tik jį pripažino? Įpėdinis tas pats, tačiau valdžios perdavimo prasmė skiriasi. S7 S19
2.2
Į sostą ateina senas Vytauto varžovas
Švitrigaila į sostą atėjo po ilgų kovų su Vytautu, nesėkmių ir sugrįžimų. Jo vardas Lietuvos politikoje seniai buvo žinomas.
Šapokos redaguotas leidinys primena ankstesnes Švitrigailos pastangas perimti Lietuvos sostą. Pagalbos jis ieškojo svetur ir kreipėsi į Ordiną; buvo patekęs į Vytauto nelaisvę. Vėlesnį gyvenimą Černigove knyga apibūdina kaip ramesnį tarpsnį, kol Vytauto mirtis vėl atvėrė kelią į valdžią. S6
Kojelavičius piešia dosnaus, bet ūmaus žmogaus portretą. Šis XVII amžiaus moralinis vertinimas persmelkia jo pasakojimą, tačiau savaime nepaaiškina kiekvieno Švitrigailos sprendimo. Ryšiai su rusėnų didikais taip pat nėra pakankamas pagrindas nustatyti paties valdovo išpažįstamą tikėjimą. S7
2.3
Kas suteikia teisę valdyti?
Valdovo pasirinkimas neišsprendė, kaip jo valdžia derės su Jogailos teisėmis ir Lietuvos ryšiais su Lenkija.
1936 m. istorijoje Švitrigaila tęsia Vytauto savarankiškumo politiką. Knyga pasakoja, kad jis prašęs atsiųsti Vytautui žadėtą karūną. Taip naujojo valdovo siekiai susiejami su neįvykusia karūnacija ir teise spręsti Lietuvos sosto likimą. S6
Kojelavičiaus pasakojime daugiau vietos tenka Jogailos suteikiamai valdžiai ir susitarimams dėl Podolės. Jaso komentaruose iškyla ir ankstesnių Horodlės susitarimų lūkesčiai. Šiuose aiškinimuose susiduria dinastinis paveldėjimas, didikų pasirinkimas ir karaliaus viršenybė — skirtingos teisės į tą patį sostą. S7 S19
2.4
Podolėje perimamos pilys
Podolėje žinia apie Vytauto mirtį paskatino veikti. Kol valdovai ginčijosi dėl teisių, čia jau keitėsi pilių šeimininkai.
Šapokos redaguotame leidinyje lenkų veikėjai suima Lietuvos vietininką Daugirdą ir užima pilis. Jasas paaiškina ankstesnę padėtį: 1411 m. vakarų Podolė buvo perduota Vytautui iki gyvos galvos. Jam mirus, skirtingos pusės galėjo skirtingai vertinti, kam dabar priklauso teisė ją valdyti. S6 S19
Jaso komentare vardijami Kamenecas, Skala, Smotričius ir Červonogradas. Ginčas apėmė vakarų Podolės atramos punktus, taigi gerokai daugiau negu vieną rezidenciją. Reikalaudamas grąžinti pilis, Švitrigaila siekė pakeisti jau susiklosčiusią karinę padėtį. S19
Daugirdo likimą autoriai nusako nevienodai. Kojelavičius rašo apie nužudymą, o 1936 m. istorija ir Jasas — apie suėmimą. Abiem atvejais vietininkas pašalinamas jėga, tačiau pasakojimai neleidžia jo žūties laikyti visų patvirtintu faktu. S6 S7 S19
2.5
Jogaila negali laisvai išvykti
Švitrigaila Podolės grąžinimo siekė sulaikydamas Lietuvoje viešintį Jogailą. Dinastinis ginčas palietė patį Lenkijos karalių.
1936 m. leidinys pasakoja, kad prie Jogailos ir jo palydos Vilniuje buvo pastatyta sargyba. Karalius įsakęs grąžinti pilis, tačiau lenkų ponai nepaklusę. Spaudimas broliui nesuteikė Švitrigailai galios įsakinėti tiems, kurie laikė Podolę. S6
Bychovco kronika ir Kojelavičius aprašo audringą brolių akistatą, net barzdos griebimo epizodą. Jasas šią literatūrinę sceną skiria nuo sulaikymo liudijimų: namų areštą jis laiko labiau tikėtinu negu kalėjimo požemį. Vaizdingi kronikos dialogai čia lieka pasakotojo žodžiais, ne brolių pokalbio užrašu. S7 S19
Skiriasi ir laikas. Kronikos pasakotojo teigimu, konfliktas kilo po dvejų Švitrigailos valdymo metų, o Jasas jį sieja su 1430 m. rudeniu. Šis skirtumas svarbus: Podolės krizė priklauso pačiai naujojo valdymo pradžiai, o ne tik jo pabaigai prieš perversmą. S19
2.6
Sąjungininkai turi savų tikslų
Karui su Lenkija Švitrigailai reikėjo sąjungininkų. Tarp jų buvo ir tie, su kuriais Vytautas anksčiau kariavo.
Šapokos redaguotas leidinys išskiria 1431 m. Skirsnemunės sąjungą su Ordinu ir ryšius su Zigmantu Liuksemburgiečiu. Jasas taip pat mini tų metų birželio savitarpio pagalbos susitarimą. Švitrigailos konfliktas su Lenkija suteikė Ordinui progą vėl veikti Lietuvos politikoje. S6 S19
Prūsijos didysis magistras ir Livonijos magistras vadovavo skirtingoms Ordino šakoms. Jų pagalba ne visada ateidavo tuo pat metu, o sprendimai ne visada sutapdavo. 1936 m. istorija dėl to kritikuoja Švitrigailą: su Lenkija jis sudarė paliaubas, kai sąjungininkai kitur ją jau puolė. S6
1936 m. knyga nurodo ir pažadą atiduoti Palangą bei pajūrio ruožą. Čia tai lieka konkretaus leidinio teiginys: nepalyginus šio teiginio su pačios sutarties tekstu, negalima sudaryti tikslaus perduodamos teritorijos žemėlapio. Pagalbos kaina šiame pasakojime buvo susijusi su Melno taikos nustatyta padėtimi. S6
2.7
1431 m.: kelias veda į Lucką
Pagrindiniai karo veiksmai persikėlė į Voluinę. Kojelavičiaus pasakojime žygio centru tampa Luckas ir prie jo tekantis Styras.
Kojelavičiaus pasakojime lenkų kariuomenė persikelia per Bugą į Voluinę ir žengia pro nuniokotą Vladimirą, dabartinį Volodymyrą. Po nesėkmingų susidūrimų Švitrigaila traukiasi Lucko link. Pasakodamas apie valdovų sprendimus, autorius nuolat parodo deginamus miestus ir nuo kariuomenės kenčiančias apylinkes. S7
Prie Lucko kelią užstoja upė ir suardyti tiltai. Kojelavičius aprašo persikėlimą, kovą ties krantais ir Švitrigailos pasitraukimą. Tai nuoseklus vėlesnio istoriko karinis pasakojimas, o ne išlikęs žygio dienoraštis; kiekvieno jame nurodyto manevro negalima laikyti atskirai patikrintu. S7
Švitrigaila palieka pilyje Juršos vadovaujamą įgulą. Miestas prarastas, lauko kariuomenė atsitraukė, bet pilis dar sulaiko puolėjus. Nuo šiol Kojelavičiaus pasakojime svarbiausi tampa įgulos vadas, gynėjų ištvermė ir užsitęsianti apsuptis. S7
2.8
Lucko pilis nepasiduoda
Lucko pilies nepavyko greitai paimti. Karo tęsinį lėmė ir gynėjų pasipriešinimas, ir derybos už stovyklos ribų.
Kojelavičius pasakoja, kad Jurša paprašė trijų dienų pertraukos neva pasidavimo sąlygoms aptarti. Gynėjai tuo metu taisė įtvirtinimus ir ruošėsi naujam puolimui. Autoriaus versijoje ši gudrybė pasiteisino: vietoj lauktos kapituliacijos puolėjams teko vėl kautis. S7
Kol pilis laikėsi, Švitrigaila ieškojo pagalbos ir derėjosi, bet kartu veikė kitose vietose. Kojelavičius apsupties pabaigą sieja su nuovargiu, atsargų stoka ir paliaubomis. 1936 m. istorija pabrėžia jų politinį trūkumą: Švitrigaila sustabdė kovą, kai jo sąjungininkai jau puolė Lenkiją. S6 S7
Paliaubos neišsprendė teritorinio ginčo ir neišsklaidė nepasitikėjimo. Kojelavičiaus aprašytas vėlesnis susitikimas Parčeve taip pat nedavė tvirto susitarimo. Kariavusios pusės ir toliau skirtingai atsakė į klausimą, kas turi teisę valdyti. S7
2.9
Dalis didikų nusigręžia nuo valdovo
Prieš Švitrigailą ėmė telktis dalis Lietuvos didikų. Jų nepasitenkinimą knygos aiškina ir asmeniniais santykiais, ir pasikeitusia valdovo aplinka.
1936 m. istorija išskiria buvusius Vytauto bendradarbius. Jiems nepatiko Švitrigailos elgesys ir nauji žmonės, su kuriais jis suartėjo rusėnų žemėse. Greta ginčo dėl sosto vyko kova dėl pareigybių, priėjimo prie valdovo ir anksčiau turėtos įtakos. S6
Lenkijos vaidmenį abu leidiniai pripažįsta, bet vertina nevienodai. Šapokos redaguota knyga atsargiai svarsto, ar Lenkija sąmokslą paskatino, ir mini Zarembos veiklą. Kojelavičius lenkų dvaro iniciatyvą pateikia gerokai tvirčiau. Šio skirtumo negalima paaiškinti išgalvotu slaptų pasitarimų aprašymu. S6 S7
Švitrigailos šalininkai nepriklausė vienai kalbinei ar religinei bendruomenei. Pats Kojelavičius vėliau jo kariuomenėje mini žymius Lietuvos didikus. Perversmas kirto per politinius ir giminystės ryšius: vienos kilmės žmonės galėjo atsidurti skirtingose stovyklose. S7
2.10
1432 m. perversmas Ašmenoje
1432 m. vasaros pabaigoje Ašmenoje užpultas Švitrigaila išsigelbėjo. Sostą užėmė Žygimantas Kęstutaitis, o sąmokslininkai perėmė iždą ir kanceliariją.
Šapokos redaguotas leidinys pasakoja, kad Švitrigaila sustojo nakvynei pakeliui į derybas su Jogaila. Jasas užpuolimą datuoja rugsėjo 1-osios naktimi. Valdovui pavyko pasprukti, todėl jo varžovo paskelbimas iš karto virto kova dėl visos kunigaikštystės. S6 S19
Pabėgimo kelias pateikiamas skirtingai. 1936 m. istorija siunčia Švitrigailą į Polocką, Kojelavičius — į Smolenską ir prideda Jono Manvydo perspėjimą. Jasas aptaria paimtą valdovo žmoną, iždą ir kanceliariją. Praradimas palietė ne vien rezidenciją: varžovui atiteko svarbios valdžios priemonės. S6 S7 S19
Bychovco kronikos pasakotojas patį užpuolimą nutyli ir valdovo pakeitimą vaizduoja sklandžiau. Tą spragą aiškina Jasas, o ne kronikos balsas. Todėl pasakojimas apie teisėtai parenkamą naują valdovą ir pasakojimas apie naktinį perversmą čia paliekami greta. S19
2.11
Dvi valdžios toje pačioje valstybėje
Švitrigaila nepripažino, kad jo valdymas baigtas. Žygimantas taip pat siekė valdyti visą kunigaikštystę.
1936 m. istorija Švitrigailos atramą sieja su Polocku, Vitebsku, Smolensku, Seversko ir Černigovo kraštais bei Kijevu. Žygimantas įsitvirtino Lietuvos branduolyje ir dalyje vakarinių bei gretimų žemių. Šis sąrašas apibūdina kintančią priklausomybę, o ne galutinai sutartą naują valstybės sieną. S6
Kronika Švitrigailą vadina išrinktu Rusios didžiuoju kunigaikščiu. Jasas šį vaizdą patikslina: Švitrigaila ir toliau reiškė pretenziją į Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą, o atskiro vainikavimo duomenų nėra. Rytinės žemės jam buvo atrama kovai dėl visos valstybės, ne vien naujo mažesnio sosto. S19
Abiem valdovams reikėjo nuolat siekti pripažinimo. Miestui ar kunigaikščiui perėjus į kitą pusę, keitėsi ne tik karių skaičius: nuo ištikimybės priklausė ištekliai ir įgulų išlaikymas. Todėl tolesni žygiai vis grįždavo prie didžiųjų miestų ir jų pilių. S6 S19
2.12
Už Lenkijos paramą — pažadai
Žygimanto Kęstutaičio įsitvirtinimas buvo glaudžiai susijęs su Jogailos parama. Ši parama buvo siejama su įpėdinystės ir viršenybės sąlygomis.
Šapokos redaguota istorija Gardino susitarimus aiškina karo būtinybe. Žygimantas pripažino Jogailos viršenybę ir pažadėjo, kad po jo mirties Lietuva atiteks karaliui arba jo įpėdiniams. Knygos vertinimu, taip jis mokėjo už kovai su Švitrigaila reikalingą Lenkijos paramą. S6
Jasas nurodo 1432 m. spalio 15 d. Gardino ceremoniją. Kojelavičius aprašo valdovo įvesdinimą Vilniuje ir plačiau aptaria apribojimus būsimam įpėdiniui. Šie tekstai nėra vienas sutarties nuorašas: jų vietos, ceremonijos ir pažadai nesujungiami į vieną tariamai tiksliai atkurtą aktą. S7 S19
Žygimanto sūnui Mykolui rūpėjo, ar tėvo valdžia taps paveldima. 1936 m. istorija šį klausimą sieja ir su vėlesniais valdovo konfliktais. Mykolas Žygimantaitis buvo karvedys ir galimas įpėdinis; Švitrigailos šalininkas Žygimantas Kaributaitis — kitas žmogus. S6 S7
2.13
Bajorų teisės tampa politiniu klausimu
Valdovui reikėjo bajorų pasitikėjimo ir jų karių. Teisių apsauga tapo viena priemonių sutelkti platesnę atramą.
1936 m. istorija 1434 m. privilegiją sieja su Žygimanto pastangomis patraukti bajoriją. Knyga išskiria apsaugą nuo suėmimo be teismo ir stačiatikių bajorų teisių išplėtimą, bet primena išlikusį apribojimą eiti aukštąsias pareigybes. Viena privilegija nepanaikino visų teisinių skirtumų. S6
Teisės istorikas Antanas Šenavičius aptaria 1432 m. spalio 15 d. Gardine ir 1434 m. gegužės 6 d. Trakuose išduotus aktus. Jų nuostatos liečia bajorų paveldimą turtą ir asmens apsaugą, o ne visų gyventojų lygybę. S148
Kojelavičius privilegijų klausimą aptaria atsižvelgdamas į Romai paklūstančių Rytų apeigų krikščionių padėtį. Tai jo konfesinis pasakojimo rėmas. Bajorų teisių plėtimas ir Bažnyčių suartėjimas galėjo būti susiję valdovo politikoje, tačiau jų negalima laikyti tuo pačiu sprendimu ar visos visuomenės religine laisve. S7
2.14
Ašmenoje jau susitinka kariuomenės
Po perversmo Ašmena vėl tapo kovos vieta. Gruodžio mūšis buvo jau atviras bandymas pakeisti jėgų santykį.
Bychovco kronika mūšį datuoja 1432 m. gruodžio 8 d. ir pasakoja apie Žygimanto pergalę bei paimtus belaisvius. Kojelavičius pateikia gruodžio 2 d. datą. Šis datų skirtumas paliekamas matomas, o pats mūšis atskiriamas nuo ankstesnio naktinio užpuolimo. S7 S19
Pralaimėjimas neleido Švitrigailai greitai susigrąžinti prarastos valdžios. Kojelavičiaus nurodomi dideli karių ir nuostolių skaičiai čia neatkartojami kaip patikrinta apskaita. Jasas atkreipia dėmesį, kad dalies kronikos skaičių nėra kituose jos nuorašuose: perrašymo tradicija keičia ir mūsų įsivaizduojamą mūšio mastą. S7 S19
2.15
Žygiai be galutinės pergalės
1433 m. žygiai apėmė abiejų varžovų kontroliuojamus miestus ir kelius. Jie alino kraštą, bet varžybų neužbaigė.
Bychovco kronika seka Švitrigailą per Rudaminą, Trakų apylinkes ir toliau į rytus. Pasakotojas mini gaisrus, susirėmimus, į nelaisvę paimtus žmones. Net nepaėmusi svarbiausių pilių, žygiuojanti kariuomenė tiesiogiai grasino pakeliui esančioms gyvenvietėms. S19
Jasas atskiria nesuderintus žiemos veiksmus nuo vasaros bei rudens kampanijos. Kronikoje minimi Krėva, Molodečnas, Kopačiai, Zaslavlis ir Minskas išplečia kovų geografiją. Tiksli žygių seka pasakojimuose nesutampa, todėl vieno patikimai nubraižyto maršruto iš šių pasakojimų neturime. S19
Prie Mstislavlio pasakojimai išsiskiria ypač ryškiai. Kronikoje apsuptis baigiasi nesėkme; Kojelavičius teigia, kad po ilgos apsupties miestas buvo paimtas. Ta pati kovų vieta, tačiau priešingas atsakymas į svarbiausią klausimą — ar gynėjai atsilaikė. S7 S19
2.16
1434 m.: liūtys ir nesulaukta pagalba
Karo planams trukdė ne tik priešininkas. Kronika ir Kojelavičius pasakoja apie lietų, šlapynes ir stringančius sąjungininkų veiksmus.
Bychovco kronikoje prie Braslavos sutelktas pajėgas sustabdo liūtys. Kojelavičius taip pat aprašo vandens ir sunkiai pereinamų vietų sutrukdytą žygį. Kronikos pasakotojas tai aiškina ir Dievo pagalba savo palaikomai pusei; krituliai ir jų religinis įprasminimas nėra vienodo pobūdžio teiginiai. S7 S19
Tais pačiais 1434 m. mirė Jogaila. Lenkijos sostą paveldėjo jo sūnus Vladislovas. Švitrigailos brolio nebebuvo, bet Lietuvos ginčas tęsėsi, o Žygimantui ir toliau reikėjo Lenkijos paramos. Pabaisko išvakarėse šią paramą jau teikė kita dinastijos karta. S6
2.17
Valdovas ima įtarti Herasimą
Metropolito Herasimo žūtis atskleidžia, kaip glaudžiai susipynė tikėjimo, valdžios ir ištikimybės klausimai.
1936 m. istorija Herasimą sieja su Bažnyčių unijos sumanymu ir Švitrigailos diplomatiniais siekiais. Pasakojimas apie Vilniaus vyskupo Motiejaus skatinamą sąmokslą Smolenske aiškina, kodėl valdovas įtarė savo metropolitą. Tai konkreti knygos priežasčių seka, o ne čia patikrintas slaptų derybų protokolas. S6
Bychovco kronika trumpai praneša, kad Herasimas buvo sudegintas Vitebske. Jasas nurodo suėmimą 1435 m. kovą ir egzekuciją liepos 26 d. Švitrigailos įsakymu žuvo metropolitas iš tos rytinių žemių aplinkos, kurioje pats valdovas ieškojo stipriausios atramos. S19
Kojelavičiaus pasakojime epizodas atsiduria prie 1433 m. paraštės žymos. Herasimą, vadinamą Gerasimu, jis vertina priešiškai iš katalikiškos polemikos pozicijų. Jaso komentaruose pateikiamas kitoks datavimas ir vertinimas. Šios žūties negalima nei aiškinti vien asmeniniu nepasitikėjimu, nei paversti įrodymu, kad visas karas vyko tarp dviejų tikėjimų. S7 S19
2.18
Koalicija artėja prie Ukmergės
1435 m. Švitrigaila sutelkė naują koaliciją. Šį kartą Livonijos kariuomenė tapo svarbia jo žygio jėga.
1936 m. istorija šalia Švitrigailos mini Livonijos Ordiną, totorius ir rusėnų kunigaikščius. Bychovco kronika pasakoja apie telkimąsi Vitebsko ir Braslavos kryptimi, paskui žygį Ukmergės link. Jasas perspėja, kad tiksli sąjungininkų susijungimo diena nėra aiški. S6 S19
Kojelavičius tarp koalicijos dalyvių mini ir Čekijos bei Silezijos karius. Jo pateikti karių skaičiai ir dalinių aprašymai priklauso vėlesnei karinei rekonstrukcijai. Svarbiausias aiškus skirtumas nuo ankstesnių nesuderintų žygių — Švitrigailos kariuomenė ir Livonijos pagalba dabar aprašomos kaip kartu veikiančios pajėgos. S7
Žygimantas taip pat telkė pagalbą: jo pusėje buvo Lietuvos pajėgos ir lenkų kariai. Abi koalicijos peržengė vienos šalies ar vienos konfesijos ribas. Kariuomenių sudėtis netelpa į lietuvių ir rusėnų arba katalikų ir stačiatikių priešpriešą. S6 S7
2.19
Nesutampa duomenys apie vadus ir upės vardą
Pabaisko rezultatas aiškesnis už visą mūšio eigą. Šaltiniai skiriasi nurodydami ir vadą, ir upę, prie kurios vyko kova.
1936 m. istorija ir Bychovco kronika Lietuvos bei lenkų kariuomenės vadu laiko Mykolą Žygimantaitį. Kojelavičius jam taip pat skiria bendrą vadovavimą, o lenkų dalinį sieja su Jokūbu iš Kobylianų. Tai sūnaus vaidmenį iškelianti pasakojimo linija. S6 S7 S19
Dlugošas pasakoja kitaip: Žygimantas palikęs Mykolą Trakuose, o Lietuvos kariuomenę pavedęs Jokūbui iš Kobylianų. Ši versija pateikiama XII knygos 1869 m. lenkiškame Karolio Mecherzyńskio vertime. Dlugošo pasakojime mūšio vadas yra Jokūbas; kitų tekstų iškeliamas Mykolas lieka už kovos lauko. S140
Kronika ir Kojelavičius mini Šventąją. Jasas mūšio vietą sieja su Žirnaja ties Pabaisku, tarp ežero ir miestelio. Iliustracijos vietovė ir kariuomenių išdėstymas išgalvoti. S7 S19
2.20
1435 m. rugsėjo 1-oji
Prie Pabaisko Švitrigailos ir Livonijos pajėgos buvo sumuštos. Švitrigaila išsigelbėjo, tačiau koalicija patyrė sunkų smūgį.
Bychovco kronika nurodo 1435 m. rugsėjo 1 d. ir iškart po mūšio vardija žuvusius bei paimtus kunigaikščius. 1936 m. istorijoje tai lemiama Žygimanto karinė pergalė. Trumpuose abiejų tekstų pranešimuose koalicijos pralaimėjimą geriausiai atskleidžia jos vadų nuostoliai. S6 S19
Kojelavičius aprašo kelias laukimo dienas ir stovyklos perkėlimą auštant. Judančią kariuomenę puola iš užnugario, susirėmimas plečiasi, kol įsitraukia pagrindinės jėgos. Taip vėlesnis autorius aiškina mūšio pradžią; vadų ketinimus jis pasakoja pats, neperduoda jų išlikusių liudijimų. S7
Dlugošo pasakojime taip pat svarbūs laukimas, lietus ir užpulta atsitraukianti ar persirikiuojanti kariuomenė. Pasakojimą apie pralaimėjimą jis tęsia persekiojimo ir skendimo vaizdais. Šių pasakojimų artimumas neleidžia kiekvienos detalės laikyti kelių nepriklausomų liudininkų sutartinai patvirtintu faktu. S140 S7
2.21
Netenkama vadų ir kunigaikščių
Koalicija neteko svarbių vadų ir kunigaikščių. Pasakojimai ne visada sutaria, kas krito kautynėse, o kas mirė patekęs į nelaisvę.
1936 m. istorija ir kronika mini Livonijos magistro žūtį; maršalą papildomai įvardija kronika. Svarbi buvo ne vien prarasta karių jėga: žuvo žmonės, galėję organizuoti tolesnę Livonijos paramą. Tuo pat metu į nelaisvę patekę kunigaikščiai prarado galimybę iš karto telkti savo šalininkus. S6 S19
Žygimanto Kaributaičio baigtis ypač neaiški. Trumpas kronikos ir 1936 m. istorijos pranešimas jį priskiria žuvusiems; Kojelavičius pasakoja apie nelaisvę ir nunuodijimą, kartu mini kalbas apie mirtį nuo žaizdų. Tai tas pats Algirdo vaikaitis, anksčiau veikęs Čekijoje, o ne laimėjęs valdovas Žygimantas Kęstutaitis. S6 S7 S19
Dlugošas viename pasakojime išsaugo kelias baigtis: paskandinimą Žygimanto Kęstutaičio įsakymu, mirtį nuo žaizdų arba nunuodijimą gydant. Jasas komentaruose taip pat aptaria šias skirtingas versijas. Kaributaičio žūtis aiški, tačiau pasakojimai palieka atvirą klausimą, ar jis mirė nuo sužeidimo, ar buvo nužudytas. S140 S19
2.22
Pergalė dar neatveria visų vartų
Pabaiskas pakeitė karo eigą, bet miestų paklusnumas nepasikeitė per vieną dieną.
Kronikoje po pergalės Mykolas vyksta į Oršą, kur jam pasiduoda smolenskiečiai. Tačiau Vitebsko ir Polocko apsuptys kronikoje baigiasi nesėkme. Pergalės mūšio lauke neužteko, kad didelės pilys iš karto atvertų vartus. S19
Jasas Smolensko pasidavimą sieja su 1435 m., Vitebsko ir Polocko — su 1436 m. Pietuose Švitrigailos atrama laikėsi ilgiau; jis taip pat ir toliau ieškojo susitarimo su Lenkija. Dlugošo pasakojimas, kad rusėnų miestai iš karto paliko Švitrigailą, neaprėpia šios lėtesnės įvykių sekos. S19 S7 S140
Net pasitraukimo iš Voluinės chronologija suspaudžiama nevienodai. 1936 m. istorija išstūmimą sieja su 1438 m., o Jasas Lucko perėmimą nukelia į 1439 m. pradžią. Bendra kryptis aiški — Švitrigailos galimybės siaurėjo — tačiau jo valdžios pabaiga neturi vienos su mūšiu sutampančios datos. S6 S19
2.23
Taika sudaroma Kujavijos Brastoje
Po Pabaisko karo rezultatus reikėjo įtvirtinti derybomis. 1435 m. pabaigos taika buvo šio darbo dalis.
Dlugošas aprašo sunkias derybas ir ginčą dėl Lietuvos valdovo pripažinimo. Susitarimą jis datuoja metų pabaiga, o paskui pasakoja apie 1436 m. antspaudavimą ir priesaikas. Taikos sudarymas užtruko: po kariuomenių susidūrimo dar reikėjo susitarti ir įtvirtinti pažadus. S140
Lenkijos archyvo pateiktame išlikusio pergamento apraše nurodytas 1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Brastos taikos sutarties dokumentas, kurio signatūra — 1011. Ši Kujavijos Brasta yra Lenkijoje; jos nereikia painioti su Lietuvos Brasta, minima kituose Lietuvos valdovų kelionių pasakojimuose. S149
1936 m. istorija taiką sieja su abiejų Ordino šakų atsitraukimu nuo Švitrigailos. Ji Pabaiską lygina su Žalgiriu ir pateikia kaip ilgų Lietuvos kovų su Ordinu pabaigą. Tai platus istorinis knygos vertinimas; jis nereiškia, kad po vieno mūšio Livonijoje neliko jokios karinės ar politinės galios. S6
2.24
Laimėjęs valdovas susiduria su didikais
Žygimantas laimėjo karą, tačiau jo santykiai su didikais ir Lenkija liko įtempti. Sosto paveldėjimas vėl tapo pavojingu klausimu.
1936 m. knyga pasakoja, kad sustiprėjęs Žygimantas ėmė priešintis anksčiau duotiems pažadams Lenkijai ir ieškoti ryšių su Albrechtu. Leidinys jo teises grindžiantį laišką aiškina kaip grįžimą prie savarankiškos valdžios siekio. Pats laiškas čia nėra atskirai išnagrinėtas diplomatinis šaltinis. S6
Žygimantas siekė, kad jo įpėdiniu būtų pripažintas Mykolas. Šapokos redaguota istorija mini persekiojimą, įkalinimus ir žūtis, bet pripažįsta, kad būsimo sąmokslo tikslai nėra tiksliai žinomi. S6
Bychovco kronika valdovą kaltina sumanymu išnaikinti bajorus ir iškelti valstiečius. Jasas šį kraštutinį kaltinimą skiria nuo represijų ir kunigaikščių galios ribojimo: tai diduomenės pasakojimas, pateisinantis nužudymą. Remiantis šiuo pasakojimu negalima patikimai atkurti Žygimanto visuotinės socialinės pertvarkos programos. S19
2.25
1440 m.: valdovas nužudomas
1440 m. kovo 20 d. Žygimantas Kęstutaitis buvo nužudytas Trakuose. Vėlesni rašytiniai pasakojimai šią žūtį perteikė itin vaizdingai.
Jasas nužudymą datuoja kovo 20 d. Bychovco kronika sąmokslą sieja su Daugirdu, Leliušu ir kunigaikščiu Aleksandru Čartoriskiu, smūgį priskiria Skabeikai. Kojelavičius pateikia perdirbtą pasakojimą ir kitą Čartoriskio vardą. Šių vardų skirtumas paliekamas kaip šaltinių neatitikimas, ne kaip papildomo sąmokslininko atradimas. S7 S19
Kronikoje į pilį įvažiuoja šieno vežimai su paslėptais ginkluotais vyrais. Prie valdovo durų sąmokslininkai pasinaudoja jo įpročiu įsileisti mėgstamą lokį; smūgis suduodamas Žygimantui klausantis mišių. Tai XVI amžiuje užrašyta istorija apie nužudymą. Ji nėra čia atskirai paliudyta vietos sakmė ar tiksliai atkurtas nusikaltimo vaizdas. S19
Jasas abejoja lokio gudrybe ir aptaria kitokią užpuolimo aplinkybių versiją. Jo komentaruose didžioji Trakų pilis yra pusiasalio, o mažoji — salos pilis. Paties užpuolimo detalės priklauso konkrečių tekstų tradicijai. S19
2.26
Sostas atitenka Kazimierui
Po Žygimanto mirties sostas neatiteko nei Mykolui, nei Švitrigailai. Didikai pasirinko jauną Jogailos sūnų Kazimierą.
1936 m. istorija didikų pasirinkimą sieja su noru patiems tvarkyti valstybės reikalus ir baime, kad Mykolas keršys už tėvą. Trylikametis Kazimieras tęsė dinastiją, o jo aplinkoje svarbus tapo Jonas Goštautas. Knyga pabrėžia: Lietuvos valdovas pasirinktas atskirai nuo Lenkijos karaliaus valdžios. S6
Bychovco kronika Kazimiero pakėlimą į sostą sieja su Brasta. Jasas patikslina vietą ir datą: iškilmingas paskelbimas įvyko Vilniuje 1440 m. birželio 29 d. Kojelavičius pateikia ir dvi kelionės prasmes: Kazimieras vyko kaip lietuvių išsirinktas valdovas arba kaip Lenkijos karaliaus siunčiamas vietininkas. Naujasis valdymas prasidėjo skirtingais lūkesčiais. S7 S19
Švitrigaila vėliau vėl valdė Lucką ir Voluinę, tačiau Lietuvos sosto nebeatgavo. Jasas atmeta kronikos pasakojimą apie nepertraukiamą septynerių metų tremtį; grįžimą į Lucką atsargiai sieja su vietos bajorų ir miestiečių kvietimu. 1452 m. Švitrigaila mirė, o 1936 m. istorija ir Kojelavičius jo valdų likimą sieja su Lietuva. Pabaiskas buvo jo didžiojo žygio pabaiga, bet ne viso gyvenimo pabaiga. S6 S7 S19