2.1
Į pilį traukia šeimos
1336 metais Pilėnus užpuolė kryžiuočiai. Vėlesniame Kojelavičiaus pasakojime už pilies sienų susirenka ne vien kovotojai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašo apie vyrus, iš aplinkinių kaimų suskubusius su šeimomis. Išgirdę apie artėjančius priešus, jie traukia į pilį, kurią autorius vadina Pule ir tapatina su Punia. Joje susitelkia ir prieglobsčio ieškantys gyventojai, ir ginkluoti gynėjai. S7
Šeimos atsiduria ten pat, kur ginama pilis ir kur vėliau žūsta žmonės. Apie jų atvykimą ir likimą pasakoja XVII amžiaus autorius. Pačių pilies gyventojų liudijimų šiame pasakojime nėra. S7
1936 metų „Lietuvos istorija“, redaguota Adolfo Šapokos, Pilėnų gynybą sutraukia į trumpą epizodą. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai, nebegalėdami apsiginti, pasirenka žūtį ugnyje. Šis glaustas vaizdas ir išsamus Kojelavičiaus pasakojimas išsaugo skirtingą įvykio atmintį. S6 S7
2.2
Pilys karo kelyje
Šapokos redaguota istorija Pilėnų žūtį aprašo tarp ilgo karo prie Nemuno ir Žemaitijoje įvykių.
Šioje istorijoje prie Nemuno stovi abiejų priešininkų pilys. Jos padėjo išsilaikyti krašte, rengti žygius ir stabdyti puolimus. Vienos pilies apgultis priklausė platesnei kovai dėl kelių ir žemių. Vis dėlto ne visos tame kare minimos pilys dalyvavo Pilėnų įvykiuose. S6
Pasak 1936 metų sintezės, Žemaitiją spaudė abi Ordino šakos. Prūsijos kryžiuočiai veikė Nemuno ruože, o Livonijos kariuomenė puolė ir toliau į rytus. Žygiai kartojosi, ir kaimų gyventojams tekdavo ieškoti priedangos už įtvirtinimų. Tokią Pilėnų priešistorę pasakoja šie autoriai. S6 S7
Ši sintezė pažymi, kad Ordinas dar nebuvo giliai prasiveržęs į Lietuvos teritoriją. Joje kiekvienas antpuolis nereiškia naujo užkariavimo. Pilis galėjo būti sunaikinta, aplinkiniai kaimai nusiaubti, o platesnis karas tęstis be galutinio laimėtojo. S6 S7
2.3
Nuo eilių iki lotyniško teksto
Vygando Marburgiečio kronika pasiekė mus per vėlesnį vertimą. Greta jos išliko ir trumpesnė žinia apie pilies paėmimą.
Kronikos pabaigos įrašas nurodo, kad vokiškai eiliuotas veikalas baigtas 1394 metais, o į lotynų kalbą išverstas 1464 metais per 22 dienas. Įrašas mini ir vertimo sunkumus. Išlikusį Pilėnų pasakojimą nuo 1336 metų apgulties skiria ir laikas, ir vertimas. S124
Anoniminiai Sembos kanauninko analai žinią sutraukia dar labiau. Jie praneša, kad 1336 metais didysis magistras Teodorikas Altenburgietis paėmė Lietuvoje esančią Pillenen pilį šv. Motiejaus dieną. Čia nėra nei vado vardo, nei senolės, nei išsamaus žmonių žūties pasakojimo. S126
Lotyniškoji Vygando kronika Pillenen mini Trapėnų žemėje. Ji pasakoja apie sudegintą turtą, žmonių žūtis, sužeistųjų pasitraukimą, vado veiksmus ir pilies užėmimą. Pabaigoje minimi belaisviai ir grobis. Šio teksto pabaiga palieka gyvųjų. S124
Darius Baronas pabrėžia paniką ir vėlesnio herojiško pasakojimo raidą. Tai jo šaltinių interpretacija. S127
2.4
Iš žygio į apgultį
Kojelavičiaus pasakojime kariuomenė pirmiausia siaubia kraštą, paskui apsupa pilį.
Kojelavičiaus 1336 metų pasakojime į Lietuvą ateina kryžiuočiai su Brandenburgo markgrafu bei Namiūro ir Henenbergo grafais. Autorius išvardija ir Ordino kariuomenę, ir iš kitur atvykusius didikus. Jo pasakojime jie žygiuoja kartu. S7
Kariuomenei apsupus Pulę, Kojelavičius nuo nusiaubtų kaimų pereina prie pilies sienų ir vartų. Dabar jis seka gynėjus, kuriems vis sunkiau atremti puolimą ir išlaikyti pilį. S7
Remiamasi: S7
2.5
Ką skaičiuoja keturi tūkstančiai?
Kojelavičius nurodo keturis tūkstančius karių. Kartu su jais atvyksta šeimos.
Į pilį, pasak autoriaus, susirenka keturi tūkstančiai karių. Jie atskuba iš aplinkinių kaimų kartu su šeimomis. Taigi Kojelavičius nurodo karių skaičių, o visų pilies žmonių nesuskaičiuoja. S7
Kojelavičius aprašo žmones, kurie, išgirdę apie priešą, skubiai susirinko. Jis jų aiškiai neišskiria kaip nuolatinės įgulos. Atvykę vyrai gina pilį, o jų šeimos čia ieško prieglobsčio. S7
Šapokos redaguota istorija žmonių skaičiaus šiame epizode nepateikia. Jos trumpas sakinys apibendrina gynėjų likimą. Kojelavičius pasakoja plačiau ir mini kartu atvykusias šeimas, bet taip aprašo savo versiją, o ne papildo kitos istorijos sakinį. S6 S7
Lotyniškoje Vygando kronikoje skaičiuojama kitaip: daugiau kaip keturi tūkstančiai žmonių iš keturių žemių. Tai žmonių, ne vien karių skaičius. Kojelavičiaus keturi tūkstančiai karių su šeimomis ir šios kronikos žmonės nėra vienodai suskaičiuota pilies bendruomenė. S124 S7
2.6
Kol laikosi įtvirtinimai
Kojelavičiaus pasakojime pilies gynėjai kovoja, rengia išpuolius ir tik vėliau netenka vilties išsilaikyti.
Gynėjai kovoja prie pylimo ir pro atvirus vartus veržiasi pulti priešą. Kojelavičiaus pasakojime jie dar mėgina kautis už įtvirtinimų. Pilis tuo metu ir priglaudžia gyventojus, ir leidžia gynėjams pulti priešą. S7
Gynėjai žūsta ir patiria sužeidimų, jų gretos retėja. Kartu silpsta siena. Kojelavičiaus apgultyje viena netektis lydi kitą: lieka mažiau kovoti galinčių žmonių ir vis silpniau juos saugantys įtvirtinimai. S7
Sieną, pasak Kojelavičiaus, ardo pakasai ir taranai. Autorius pasakoja apie puolimą, bet nepateikia pilies plano. Jo detalės nenurodo nei konkrečių vartų vietos, nei taško, kuriame užpuolikai galiausiai įsiveržė. S7
Lotyniškoje kronikoje, išvydę kariuomenę ir nebesitikėdami išlaikyti pilies, žmonės sudegina turtą ir žudo save. Toliau pasakojama apie kitus žudančią senolę, kuri paskui nusižudo pati. Ši žinia įvedama žodžiais „kaip sakoma“: kronikininkas perteikia girdėtą pasakojimą. S124
2.7
Kas neturi atitekti priešui
Kojelavičiaus pasakojime turtas deginamas tada, kai gynyba jau silpsta.
Kojelavičius pirmiausia mini daiktus, kuriuos galėtų pagrobti priešas. Gynėjai juos sudegina. Tik po turto sunaikinimo autorius pereina prie pilies žmonių žūties: jo pasakojime tai atskiri epizodai. S7
Toliau Kojelavičius rašo apie žmones, kurie, jo žodžiais, negali kovoti dėl amžiaus ar lyties. Žmonos, vaikai ir kiti negalintys ginti pilies nužudomi, jų kūnai metami į ugnį. Šioje jo pasakojimo dalyje nukenčia ir neginkluoti pilies gyventojai. S7
Apie žmonų ar vaikų sutikimą Kojelavičius čia nepraneša. Prašymą mirti vėliau išsako likę ginkluoti vyrai. Jis šiems žmonėms priskiria skirtingus veiksmus: vieni nužudomi, kiti patys kreipiasi į vadą. S7
Lotyniškas pasakojimas mini išjojančius sužeistuosius. Valdovą pridengia jo žmonių skydai. Vėliau jis pasitraukia į slėptuvę, nužudo žmoną ir kitus žmones. Jo paties galutinis likimas nepasakytas. Pilis sunaikinama, o pabaigoje minimi belaisviai ir grobis — vadinasi, lieka ir gyvų žmonių. S124
2.8
Apgultis baigiasi, lieka gyvų belaisvių
Kojelavičius pasakoja apie žudymą, priešų įsiveržimą ir labai mažą gyvų paimtųjų būrį.
Likę ginkluoti vyrai, pasak autoriaus, prašo pilies vado juos nužudyti. Vadas jų prašymą vykdo ir galiausiai nusižudo pats. Kojelavičius šiame epizode jo nepavadina nei Margiu, nei Margiriu: šio pasakojimo vadas lieka bevardis. S7
Kojelavičius šią baigtį vertina dvejopai. Poelgį jis laiko įsimintinu, bet smerkia jame matomą neviltį. Taip įvykį vertina XVII amžiaus krikščionis istorikas. S7
Kai siena lieka neginama, priešai įsiveržia į pilį ir nutraukia žudymą. Kai kurie likę žmonės žūsta kaudamiesi su užpuolikais. Kojelavičiaus aprašytą pabaigą lemia ir pilies gynėjų, ir ją užėmusios kariuomenės veiksmai. S7
Labai mažai žmonių, pasak autoriaus, paimama gyvų; tikslaus jų skaičiaus jis nenurodo. Kiti žūsta, pilis sugriaunama. Kariuomenė nusiaubia gretimus kaimus ir grįžta Prūsijos link. Kojelavičiaus pasakojime belaisviai išlieka net ir po pilies žūties. S7
Jonas Dlugošas pasakoja, kad 1336 metais Pullen pilyje prieglobsčio ieškojo šeimos su turtu ir galvijais. Gynėjai jo pasakojime sudegina savo daiktus, nužudo žmonas bei vaikus ir atiduoda galvas neįvardyto vado kardui. Tačiau puolėjams įsiveržus dar lieka žmonių: vieni nužudomi, kiti paimami į nelaisvę. Pasakojime minimi gyvi belaisviai, tačiau nenurodomas nei vado vardas, nei tiksli pilies vieta. S140
2.9
Vadas tarp skirtingų pasakojimų
1936 metų istorija Pilėnų gynėjų vadą vadina Margiu. Kojelavičiaus apgulties vadas lieka bevardis.
Šapokos redaguotoje istorijoje kunigaikštis Margis vadovauja lietuvių gynybai. Trumpame epizode daugiausia dėmesio tenka jo vadovaujamiems gynėjams ir jų žūčiai. Apie Margio kilmę, amžių ar giminystę su kitais valdovais šis sakinys nepasakoja. S6
Kojelavičius daugiau vietos skiria apgulčiai ir žmonių likimui. Vadas pasirodo paskutiniame gynybos tarpsnyje, kai likę vyrai į jį kreipiasi. Nors autorius šį epizodą aprašo išsamiai, vado vardo nepateikia. S7
1863 metų leidimo pastaba Marger vardą sieja su Schützo perduotu Vygando pasakojimu. Išlikusiame lotyniškame sakinyje vadas vadinamas lietuvių valdovu, bet neįvardijamas. Taigi vardą perduoda kitas pasakojimas ir leidėjo pastaba, o ne pats lotyniškas sakinys. S124 S125
2.10
Išplėsta gynybos istorija
XVI amžiaus Kasparo Schützo tekstas apgultį pasakoja kitaip negu išlikusi lotyniškoji kronika.
Schützas aprašo kelias dienas trunkančią atkaklią gynybą. Jo pasakojime priešiškumas užpuolikų tikėjimui tampa viena iš žūties pasirinkimo priežasčių. Toliau Schützas mini „daugumą“, atkišančią kaklus vadui, tačiau tiksliai neįvardija, kas sudaro šią grupę. Atskirai jis pasakoja apie senolę su kirviu ir vyrus, kurie, jo teigimu, savo noru priėmė mirtį nuo jos rankos. S125
Jis taip pat vaizduoja verkiančius Ordino brolius, mėginančius išgelbėti likusiuosius. Marger čia yra stiprus kovotojas; nužudęs žmoną, jis nusižudo pats. Išlikusiame lotyniškame tekste vado savižudybė tiesiogiai nepasakyta. Ši pabaigos detalė priklauso Schützo pasakojimui. S124 S125
Skiriasi ir grobis. Lotyniškoji kronika mini didelį grobį ir belaisvius, o Schützas pabrėžia, kad, be galvijų, užpuolikai gavo daugiau žaizdų negu turto. 1863 metų leidime šie pasakojimai išspausdinti greta, tačiau jų pabaigos nesutampa. S124 S125
2.11
Kaip aiškinamos mirtys
Gimbutienė ir Beresnevičius siūlo religinius aiškinimus.
Marija Gimbutienė Pilėnų žūtį sieja su tikėjimu. Jos sintezėje kronikos pasakojimas tampa religijos istorijos dalimi; tai autorės aiškinimas. S11
Gintaras Beresnevičius svarsto sutikimą ir apeiginę prasmę. Jis perteikia Norberto Vėliaus spėjimą, kad senolė galėjo būti žynė. Tai Vėliaus spėjimas, kurį aptaria Beresnevičius. S12
2.12
Pulė, kuri autoriui yra Punia
Kojelavičius nurodo ir apgulties vietą: Pulę jis tapatina su Punia.
Autorius pateikia Pulės vardą ir jį pataiso į Punią. Taip jo skaitytojas gauna vietovardį, su kuriuo gali susieti pilį ir jos žmones. Šią vietą nurodo XVII amžiaus istorikas; pats jo pataisymas nėra 1336 metų įvykio archeologinis įrodymas. S7
Punios versija išlieka Pilėnų pasakojimų istorijos dalimi ir tuomet, kai pilies ieškoma kitur. Kojelavičiaus vietovardis parodo, kur pilį įkurdino šis autorius. Jis nenustato neginčijamos apgulties vietos. S7
Remiamasi: S7
2.13
Keli siūlomi piliakalniai
Gintautas Zabiela apžvelgia skirtingas vietos versijas.
Zabielos ataskaitoje Molavėnai siejami su Antano Girčio, Ižniškiai — su paties Zabielos, Bilioniai — su Stasio Kasperavičiaus, Pilės — su Tomo Baranausko siūlymu. S130
Po 2017 metų Bilionių tyrimų Zabiela rašo nesurinkęs faktų, kurie leistų čia atpažinti Pilėnus. S130
Remiamasi: S130
2.14
Skirtingo laiko pėdsakai
Bilionių sluoksniai nepriklauso vienam įvykiui.
2018 metų tyrimų ataskaitoje Zabiela išskiria penkis vietos naudojimo tarpsnius. Degintiniai kapai priklauso III–IV amžiams, įtvirtinimų gaisras — V amžiaus pradžiai. S128
Vėlyviausiame tarpsnyje jis nurodo bevardę XIV amžiaus medinę pilį. Šis datavimas nenustato jos vardo ir nesusieja jos žūties su 1336 metais. S128
Remiamasi: S128
2.15
Pasakojimas tampa spektakliu
Pilėnai gyvuoja ir muzikos teatre.
Ansamblio „Lietuva“ programoje minimi Vytauto Klovos 1956 metų opera „Pilėnai“ ir libreto autorius Jonas Mackonis. S129
2017 metų sceninėje versijoje yra sutrumpintas libretas, prozos, šokio ir liaudies instrumentų. Tai vėlesnė kūryba, ne apgulties liudijimas. S129
Remiamasi: S129
2.16
Įvykis ir jo nevienodos pabaigos
Trumpa 1936 metų žinia ir išsami Kojelavičiaus istorija tą patį puolimą pasakoja nevienodai.
Viename pasakojime lieka kunigaikščio Margio vadovaujama gynyba ir žūtis ugnyje. Kitame — iš kaimų susirinkusios šeimos, kova prie sienų, sunaikintas turtas, skirtingai aprašytos žmonių mirtys ir keli gyvi paimtieji. Trumpame atminties vaizde nebetelpa visa ilgesnio pasakojimo eiga. S6 S7
Lotyniškoji kronika taip pat baigiasi belaisviais, tačiau vado galutinio likimo aiškiai nepasako. Schützas pabaigą papildo jo savižudybe. Taigi pasakojimai skiriasi net tuo, kas nutinka vadui po pilies gynybos. S124 S125
Pilėnų žmonių pačių balsų šiuose pasakojimuose negirdime. Jų sprendimus aprašo vėlesni autoriai, kartais vertindami, kartais sutrumpindami. Versijose skiriasi ir skaičiuojami žmonės, ir vado vardas, ir jam priskiriami sprendimai. Skiriasi net tai, kas lieka gyvas. S6 S7