2.1
Pergalė senesnėje istorijoje
1936 m. sintezė Oršos pergalę sieja su nesugrąžintu Smolensku.
A. Šapokos redaguotos istorijos dalį apie šį laikotarpį rengė Z. Ivinskis. Knygoje nurodoma, kad prie Oršos 30 000 karių nugalėjo 80 000 priešininkų, o žuvusių maskvėnų buvo 30 000. Šiuos skaičius pateikia 1936 m. sintezė. S6
Remiamasi: S6
2.2
Karas prasidėjo anksčiau
1514 metų kautynės buvo 1512–1522 m. Lietuvos ir Maskvos karo dalis.
Prie Oršos kariuomenė atžygiavo po skaudžios netekties — 1514 m. vasarą Maskva užėmė Smolenską. Mintautas Čiurinskas Oršos kautynes sieja su pavėlavusia pagalba Smolenskui. Telkiamoms pajėgoms teko du uždaviniai: sustabdyti tolesnį priešo žygį ir mėginti susigrąžinti miestą. S214
Lietuvos kariuomenės apžvalgoje pabrėžiama, kad laimėtos kautynės dar nesuteikė Lietuvai persvaros visame kare. Kova tęsėsi ir po rugsėjo 8-osios. S218
2.3
Pirmiausia — Smolensko netektis
1514 m. vasarą Smolenskas atiteko Maskvai.
Žygimantas Senasis telkė Lietuvos ir Lenkijos pajėgas, tačiau padėti Smolenskui jos pavėlavo. Sutelktai kariuomenei teko stabdyti tolesnį Maskvos puolimą ir mėginti susigrąžinti miestą. S214
Čiurinskas pabrėžia, kad sumušti kariuomenę atvirame lauke ir atsiimti užimtą miestą buvo du skirtingi uždaviniai. Prie Oršos pavyko pirmasis. Antrasis liko neįvykdytas ir lydėjo vėlesnius pergalės vertinimus. S214
Remiamasi: S214
2.4
Karalius liko Borisove
Žygimantas Senasis pats mūšio lauke nevadovavo.
Žygimantas su dalimi pajėgų liko Borisove, o kariuomenę prie Oršos vedė didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Čiurinsko aptariamame pasakojime su karaliumi liko apie 4 000 karių. Mūšio lauke vadovavo etmonas; vėliau pergalės šlovė teko ir valdovui. S214
Laiškuose ir eilėse pergalės laurai dažnai atiteko Žygimantui. Šie tekstai šlovino karą rengusį ir valstybei atstovavusį valdovą. Jų vaizduojamas nugalėtojas buvo Borisove, kol Ostrogiškis vadovavo kautynėms. S214
Remiamasi: S214
2.5
Konstantinas Ostrogiškis
Kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis etmonas.
Ostrogiškis vadovavo įvairiai kariuomenei: Lietuvos ir Lenkijos daliniams, raiteliams, pėstininkams bei artilerijai. Jų ginkluotė ir uždaviniai skyrėsi. Čiurinsko pasakojime pergalę padėjo pasiekti suderinti šių pajėgų veiksmai. S214
Čia rodomas Ostrogiškio portretas priklauso vėlesnei jo atminimo istorijai. Commons kataloge jis datuojamas XVII amžiumi. Portrete matoma apranga nepatvirtina, kaip etmonas atrodė ar buvo apsirengęs 1514 metais. S220
2.6
Kas kovojo kartu
Prie Oršos susitiko kelių vadų vedami daliniai.
Čiurinskas įvardija ir kitus vadus. Jurgis Radvila vedė Lietuvos pašauktinius, Jonušas Svierčovskis — samdinius. Lenkų savanorių vėliavoms vadovavo Jonas Tarnovskis, o valdovo dvaro pulkui — Albertas, arba Vaitiekus, Sampolinskis. Ostrogiškiui teko derinti skirtingų dalinių veiksmus. S214
Bendrame žygyje dalyvavusių Lietuvos ir Lenkijos dalinių sąsajos su jų vadais parodytos schemoje. Ji apibendrina Čiurinsko minimus ryšius; kiekvieno pulko sudėtis ir vieta kautynių lauke iš šio vardų sąrašo nepaaiškėja. S214
Remiamasi: S214
2.7
Maskvos vadai
Maskvos vadovavimo sandara lieka ginčijama.
Przemysławas Gawronas aptaria Ivano Čeliadnino ir Michailo Bulgakovo-Golicos pajėgas. Tyrėjai nesutaria dėl jų vadovavimo, dydžio ir išsidėstymo. S215
Remiamasi: S215
2.8
Kiek karių iš tikrųjų buvo?
Tyrėjai pateikia labai skirtingus kariuomenių dydžio įverčius.
Čiurinskas greta tradicinių 80 000 Maskvos ir 30 000 sąjungininkų karių pateikia gerokai mažesnius įverčius. Kai kurių tyrėjų vertinimu, Maskvos pajėgose buvo maždaug 15 000, o sąjungininkų — apie 16 000 karių. Tai skirtingų tyrėjų siūlomi skaičiai; jų sugretinimas dar nenustato tikrojo jėgų santykio. S214
Nuo pasirinkto įverčio priklauso ir pergalės aiškinimas. Vienu atveju nedidelė kariuomenė įveikia keliskart gausesnį priešą, kitu — kaunasi panašaus dydžio pajėgos. Todėl skaičių skirtumai svarbūs ir karo eigą tyrinėjantiems istorikams, ir pergalės atminčiai. S214
Remiamasi: S214
2.9
Per Dnieprą
Prieš mūšį reikėjo persikelti per Dnieprą.
Čiurinskas pasakoja apie parodomuosius veiksmus, atitraukusius priešo dėmesį nuo kitoje vietoje statomo tilto. Pontoninis tiltas per Dnieprą buvo skirtas pabūklams ir pėstininkams perkelti. Tai viena persikėlimo rekonstrukcija; tikslios vietos šis pasakojimas nenustato. S214
Gawronas aptaria ginčus dėl persikėlimo vietos, tilto ir Maskvos kariuomenės reakcijos. S215
2.10
Rugsėjo 8-oji
1514 m. rugsėjo 8 d. kariuomenės susikovė prie Oršos.
Rugsėjo 8-ąją Ostrogiškio pajėgos susikovė su Maskvos kariuomene. Čiurinsko aptariamoje mūšio eigoje raitelių atakas papildo pėstininkų veiksmai ir pabūklų ugnis. Kautynių baigtį jis sieja su šių kariuomenės dalių sąveika. S214
Remiamasi: S214
2.11
Raiteliai, pėstininkai ir pabūklai
Čiurinskas pergalę sieja su kelių kariuomenės dalių bendradarbiavimu.
Čiurinsko apžvelgiamoje rekonstrukcijoje raitelių atsitraukimas pakeičia priešo puolimo kryptį. Pėstininkai ir artilerija sudaro sąlygas kontratakai. Šis aiškinimas leidžia sekti, kaip vieno dalinio veiksmai galėjo padėti kitam. S214
Bendrą manevro seką atkurti lengviau nei jo detales. Šis pasakojimas nenustato nei kiekvieno pabūklo vietos, nei tikslaus ugnies momento. Aiškėja dalinių bendradarbiavimo principas, tačiau visas kautynių planas lieka neišsamus. S214
Remiamasi: S214
2.12
Tariamas bėgimas
Vėlesniame pasakojime Kojelavičius aprašo tariamą bėgimą.
Kojelavičius pasakoja, kad Ostrogiškis atsitraukdamas atvedė persekiotojus prie pėstininkų ir pabūklų. XVII a. istorikas mini 40 000 žuvusių maskvėnų kaip sklidusią žinią, o savųjų nuostoliai, jo vertinimu, siekė 400 karių. S7
Gawrono vertinimu, neaišku, ar atsitraukimas buvo suplanuota apgaulė ir kur veikė pasala. S215
2.13
Viena dešiniojo sparno rekonstrukcija
Aleksanderis Bołdyrewas siūlo konkrečią manevro interpretaciją.
Bołdyrewo siūlomoje rekonstrukcijoje lenkų samdinių kavalerija veikia dešiniajame sparne. Pėstininkai su artilerija slepiami alksnyne pietvakariniame lauko pakraštyje. Tai viena manevro interpretacija. Šiam straipsniui skaityta tik tyrimo santrauka, ne visas tekstas. S217
Remiamasi: S217
2.14
Maskvos kariuomenė pralaimi
Žinia apie pergalę plito kartu su dideliais nuostolių skaičiais.
Maskvos kariuomenė pralaimėjo, o Europos valdovus pasiekė žinia apie didelę pergalę. Kartu plito ir skaičiai. Čiurinsko aptariamas 40 000 žuvusiųjų skaičius buvo viešai paskelbtas įvertinimas, o ne patikrintas žuvusių karių skaičius. S214
Kuo gausesnis priešas vaizduojamas laiške, tuo didesnė atrodo nugalėtojo šlovė. Todėl pranešimai apie nuostolius pasakoja ir apie kautynes, ir apie pastangas iškelti jų laimėtoją. Pergalė buvo karinis įvykis, o ją lydėję skaičiai — ir jos politinio pristatymo dalis. S214
Remiamasi: S214
2.15
Smolenskas liko Maskvos rankose
Po pergalės pagrindinio prarasto miesto susigrąžinti nepavyko.
Po Oršos Smolensko susigrąžinti nepavyko. Čiurinskas pabrėžia ribotus teritorinius pergalės rezultatus: miestas liko Maskvai beveik šimtmečiui. Sumušusi kariuomenę atvirame lauke, laimėtojų pusė dar turėjo įveikti kitą uždavinį — atsiimti įtvirtintą miestą. S214
Smolensko susigrąžinimo tikslas liko nepasiektas, tačiau pergalė įgijo politinę reikšmę, gerokai pranokusią teritorinius laimėjimus. Valdovo aplinka galėjo skelbti triumfą Europai, nors Smolenskas tebebuvo priešo rankose. S214
Remiamasi: S214
2.16
Karas tęsėsi iki 1522 metų
Orša nebuvo viso karo pabaiga.
Čiurinskas šį karą datuoja 1512–1522 metais. Po rugsėjo pergalės jis tęsėsi dar ne vienerius metus. Žinią apie triumfą laiškai paskleidė greitai, bet Oršos kautynės galutinės taikos neatnešė. S214
Remiamasi: S214
2.17
Pergalė iškeliauja laiškais
1514–1515 m. laiškai ir proginė literatūra kūrė europinį pergalės atgarsį.
Žygimanto aplinka po mūšio ėmėsi skleisti žinią apie pergalę. Čiurinsko nagrinėjamame laiške popiežiui valdovas iškelia savo nuopelnus ir menkina priešininką. Pranešdamas apie kautynes, jis kartu siekia paveikti jų vertinimą. S214
Žinia keliavo nuorašais, spaudiniais ir eilėmis. Skirtingiems adresatams skirti tekstai padėjo išgarsinti pergalingą valdovą. Taip kautynių lauke pasiekta sėkmė tapo ir Žygimanto valdžios pristatymo dalimi. S214
Remiamasi: S214
2.18
Kas pelnė pergalės šlovę?
Rašytojai nevienodai paskirstė pergalės nuopelnus.
Vilniuje buvęs Jokūbas Pizonas, arba Jacobus Piso, naudojosi valdovo globa. Čiurinskas šį ryšį laiko svarbiu skaitant jo pasakojimą. Dėkingumas globėjui galėjo lemti ir tai, kam humanistas priskyrė pergalės nuopelnus. S214
Andriejus Krickis, arba Andrzej Krzycki, daugiau dėmesio skyrė karo vadams. Kituose pergalės eilėraščiuose ryškesnė dviejų valdovų priešprieša: Žygimantas triumfuoja, Maskvos valdovas pralaimi. Tas pats mūšis skirtingų rašytojų kūriniuose turėjo skirtingus herojus. S214
Remiamasi: S214
2.19
Paveikslas, kuriame telpa daug scenų
Išlikęs XVI a. paveikslas yra vėlesnis mūšio vaizdinys.
Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomas paveikslas reprodukcijos duomenyse datuojamas 1525–1535 metais. Jo autorius nežinomas; sąsaja su konkrečiu dailininku lieka atribucija. Kompozicijoje telpa raiteliai, pėstininkai, pabūklai ir persikėlimo per upę scenos. S219
Paveikslas padeda tyrinėti, kaip buvo vaizduojamas mūšis ir to meto ginkluotė. Tačiau vienoje kompozicijoje sujungtų scenų negalima tiesiog išdėstyti žemėlapyje kaip tiksliai nustatytos kautynių eigos. Kiekvieno veiksmo vietos ir laiko vaizdas nepatvirtina. S219
Remiamasi: S219
2.20
Oršos atminimas žemėlapiuose
Vėlesni žemėlapiai Oršą įrašė į skirtingus politinius pasakojimus.
Jakubas Niedźwiedźas tiria, kaip įrašai apie Oršą žemėlapiuose tarnavo dinastijos, rusėnų, respublikos ir Lietuvos atminčiai. Skirtinguose žemėlapiuose tas pats įvykis įgaudavo kitą politinę reikšmę. S216
Prie Oršos laimėtos kautynės nesugrąžino Smolensko, tačiau jų atgarsis peržengė mūšio lauką. Laiškuose ir eilėse vėl iškildavo klausimas, kam priklauso pergalė ir ką ji reiškia. Karinis įvykis, žygio rezultatai ir vėlesnis atminimas liko glaudžiai susiję. S214