2.1
Pilį palaikė ir žmonės, ir atsargos
Istorikai pasakoja apie krovinius, sargybinių pamainas ir gynėjų atminimą.
Nepavykus atstatyti Ritersverderio, paruošta medžiaga nuplukdoma į Ragainę, pasakojama Šapokos redaguotoje istorijoje. Ten pat 1409 m. sulaikomi Jogailos Lietuvai siųsti javai. S6
Kojelavičius pasakoja, kad Bisenės sargybiniai, sulaukę pamainos, grįždavo namo, o vėliau vėl būdavo šaukiami į tą pačią pilį. Aprašydamas Kauno žūtį, jis teigia, kad žmonės dar tebegieda raudas apie gynėjus. S7
2.2
Nemunas jungė ir skyrė
Prie upės judėjimas buvo ne mažiau svarbus negu įtvirtinta vieta.
Tomas Baranauskas Nemuno pilių istoriją dėlioja iš žinių apie atskiras vietas. Veliuoną jis sieja su Junigeda, o į rytus nuo jos, Seredžiuje, lokalizuoja Pieštvę. Toliau prie Nemuno ir Neries — Kaunas. Šios vietos sudaro atskirus centrus, ne ištisinę sieną. S179
1362 m. Kauno pasakojime laivai gabena kariuomenę, prie jų skiriama sargyba, statomi tiltai. Upė tampa aprūpinimo ir persikėlimo erdve. Norint apsupti pilį, reikia pasiekti krantą, išlaikyti priėjimą prie laivų ir apsaugoti savo jungtis. S124
Laurynas Kurila primena, kad šiandien matomas piliakalnių žemėlapis sudėtas iš skirtingo laiko vietų. Todėl schema rodo tik apytikrę jų tvarką palei upę. Ji neteigia, kad visos pilys stovėjo ir veikė vienu metu. S180
2.3
Vardas kronikoje, vieta žemėlapyje
Bisenės istoriją lengviau sekti negu neginčijamai parodyti jos vietą.
Baranauskas Bisenę siūlo lokalizuoti Kartupėnuose, o Kolainius — Jurbarko Bišpilyje. Jis lygina žygių maršrutus ir su Surminu siejamas žinias. Tai autoriaus siūlomas istorinių vardų ir dabartinių vietų atitikimas. S179
Jo sintezėje Bisenė dega 1283 m., atlaiko atvirą puolimą 1313 m., o sunaikinama 1316 m. Tarp šių įvykių pilis vėl naudojama ir saugoma. Pasikartojantis vardas žymi vietos istorijos tęsinį, nebūtinai vis tą pačią nepakeistą medinę sieną. S179
2.4
Pažeidžiami pakeliui į pilį
Bisenės apsauga priklausė ir nuo žmonių, kurie ateidavo pakeisti sargybinių.
Iš kronikų epizodų Baranauskas atkuria maždaug kas mėnesį keičiamą sargybą — apie 80–85 žmonių grupes. Šie skaičiai apibūdina jo aiškinamus atvejus. Tai ne visų Nemuno pilių etatų sąrašas ir ne visas Bisenės gyventojų skaičius. S179
Po nepavykusio atviro puolimo dėmesys nukrypsta į pamainų judėjimą. Užpuolikai smogia ne tik sienoms, bet ir ateinantiems ar grįžtantiems žmonėms. Pilies stiprumas priklauso nuo kelio už jos ribų. S179
Sargybos pamainos sieja pilį su namais ir aplinkiniais žmonėmis. Įtvirtinimas negali veikti užsidaręs: į jį turi ateiti nauji gynėjai, o ankstesniems reikia grįžti. Bisenės epizoduose kaip tik šis judėjimas tampa pažeidžiama vieta. S179
Remiamasi: S179
2.5
Atstatyta vieta vėl tampa taikiniu
Veliuona šaltiniuose pasirodo ir Junigedos vardu.
Baranauskas Junigedos statybą sieja su 1291 m. Vėlesni pasakojimai rodo puolimą, deginimą ir naujus statybos darbus. Šioje sekoje pilies gyvavimas reiškia gebėjimą atkurti gynybą, o ne vieno pastato išlikimą be pertraukos. S179
Prie Veliuonos jis išskiria du papilius: vieną ant kalvos ir kitą slėnyje. Aukštutinė gynybos vieta ir žemiau telkiama veikla priklauso tam pačiam kompleksui, bet gali nukentėti nevienodai. Sudegintas papilys dar nereiškia, kad paimta pati pilis. S179
Žygių aprašymuose nuniokota vieta netrukus vėl minima. Tai leidžia suprasti nevienodas pilies ir papilių likimas: užpuolikai pasiekia vieną dalį, o gynėjai išlaiko kitą arba ją atstato. Po deginimo žinios seka nauji darbai. S179
Remiamasi: S179
2.6
1293 m. žinia apie pilį ir papilį
1293 m. žinia mini ne tik Pieštvės pilį, bet ir papilį.
Baranausko kataloge ankstyviausia išvardyta Pieštvės žinia datuojama 1293 m. liepos 25 d. Joje minima ir pilis, ir papilys. Tai rašytinis buvimo paliudijimas, ne dokumentas apie pirmąjį pilies statybos darbą. S179
Pieštvę tyrėjas lokalizuoja Seredžiuje, į rytus nuo Veliuonos. Užpuolimų žinios leidžia skirti įtvirtinimą nuo šalia buvusių namų. Taip vieta atsiveria kaip gynybos ir kasdienės veiklos junginys. S179
Remiamasi: S179
2.7
Atviras takas virš sienos
Medinė siena turėjo remti ir gynėjus, ir jų judėjimą.
Iš Kolainių ir Pieštvės puolimo aprašymų Baranauskas sprendžia apie atviras gynybines aikšteles ar takus ant medinių sienų. Jo siūlomas vaizdas skiriasi nuo vėlesnių visiškai uždarų galerijų. Atviras takas čia yra architektūrinė interpretacija, ne išlikęs pilies brėžinys. S179
Tyrime gretinamos skirtingos medžio konstrukcijos: stulpų laikomi horizontalūs rąstai ir vėlesnė rentininė statyba. Kitose vietose tirti pavyzdžiai padeda svarstyti pokyčius, bet nenustato kiekvienos Bisenės ar Pieštvės sienos jungties. S179
Iliustracijoje trumpa sienos atkarpa ir atviras, aiškiai paremtas takas leidžia matyti, kaip siejasi žemė, medis ir atramos. Pasirinkta konstrukcija vaizduoja medžiagas ir jų santykį, neatkurdama konkrečios pilies pjūvio. S179
Remiamasi: S179
2.8
Jungtis galima ir atimti
Tiltas prie pilies galėjo būti ir priėjimas, ir kliūtis.
1369 m. Paštuvos pasakojime tiltas metamas į griovį, pabrėžia Baranauskas. Ši žinia nenustato jo mechanizmo. Tai galėjo būti pašalinama jungtis, bet grandinėmis ir atsvaromis keliamas tiltas čia nepatvirtintas. S179
Kitu pavyzdžiu tampa 1363 m. Kęstučio tiltas per Nemuną prie Naujojo Kauno. Ant jo įrengtos dvi gynybinės vietos trukdo plaukti upe. Tilto paskirtis čia platesnė už patogų persikėlimą: kontroliuojamas ir judėjimas vandeniu. S179
Remiamasi: S179
2.9
Už sienų buvo maisto ir namų
Papilys pilių istorijoje yra ir kasdienio aprūpinimo vieta.
Baranauskas skiria pilį, įtvirtintą papilį, silpniau saugomą papėdės gyvenvietę ir papildomą priešpilį. Viduramžių žodžiai ne visada tiksliai atitinka šiuos dabartinius apibrėžimus. Svarbi funkcija: kur žmonės gyvena, renkasi, laiko atsargas ar papildomai ginasi. S179
1318 m. žinioje deginami Junigedos ir Pieštvės papiliai, kuriuose būta daug naujojo derliaus javų. Kartu su pastatais prarandamos atsargos, reikalingos žmonėms ir piliai išlaikyti. Antpuolis paliečia ir būsimą aprūpinimą. S179
Kuklūs mediniai namai, javų pėdai ir tolumoje matoma pilis iliustracijoje primena šį aprūpinimo ryšį. Tai įsivaizduojamas papilys, ne konkretus 1318 m. antpuolis. Namų forma, javų rūšis ir laikymo būdas lieka meniniai pasirinkimai. S179
Remiamasi: S179
2.10
Po antpuolio vėl statoma
Veliuonos papilys leidžia pamatyti trumpą tarpą tarp žalos ir naujų darbų.
Tyrime gretinami 1315 m. rugsėjo 8 d. ir spalio 12 d. antpuoliai. Tarp jų papilys vėl buvo atstatytas. Maždaug mėnuo čia nusako vienos komplekso dalies atsigavimą, o ne visos pagrindinės pilies pastatymą nuo pradžių. S179
Atstatant vėl telkiami žmonės ir medžiagos toje vietoje, kurią priešas jau buvo pasiekęs. Baranausko aprašytoje pilių ir papilių kaitoje išlikti reiškia ir atremti puolimą, ir grįžti dirbti į suardytą vietą. S179
Remiamasi: S179
2.11
Pagalba gali nepasiekti kranto
Kelias upe dar negarantuoja patekimo į apgultą vietą.
Baronas aprašo 1315 m. Christmemelio apgultį: vandeniu atvykusi pagalba negalėjo patekti vidun. Jis svarsto, kad priėjimą padėjo užtverti lietuvių valtys. Tai atskira tyrėjo išvada apie užkardą, ne tikslus išlikęs jos planas. S181
1362 m. Kauno pasakojime ir patys apgulėjai turi saugoti laivus bei jungtis su jais. Upės kontrolė todėl nėra vien plaukimo klausimas. Kariuomenei svarbu išlipti, išlaikyti krantą ir vėliau susirinkti pasitraukimui. S124
2.12
Laivai, svečiai ir trys dienos tiltams
Kauno apsiaustis 1362 m. prasideda nuo kelio ir pasirengimo.
Vygando kronikos lotyniškame perdavime žygį rengia ordino vadovybė su didžiuoju magistru Vinrichu. Minimi ir svečiai iš Anglijos, Italijos bei vokiečių žemių. Tai žinia apie platesnį dalyvių ratą, nors viso kariuomenės sąrašo pasakojimas nepateikia. S124
Laivai plaukia Nemunu pro vietas, kurių vardai siejami su Veliuona ir Bisene. Žemiau Kauno kariuomenė sustoja trims dienoms statyti tiltų. Kad pasiekusi pilį galėtų ją apsupti, kariuomenė pirmiausia įsirengia persikėlimo vietas. S124
Kęstutis ateina su kariuomene ginti pilies, tačiau yra atstumiamas. Nuo šiol gynėjų padėtį lemia ne tik sienų tvirtumas. Ją keičia tai, ar lauko kariuomenė gali pasiekti pilį ir palaikyti ryšį su viduje esančiais žmonėmis. S124
Remiamasi: S124
2.13
Griovys tarp pilies ir pagalbos
Apgulėjai kuria savo įtvirtinimus aplink svetimą pilį.
Kronikoje aplink pilį kasamas griovys nuo Neries Nemuno link. Statoma tvirta tvora su gynybinėmis vietomis. Taip pilies gynėjai atskiriami nuo lauke esančios kariuomenės, o apgulėjai gali vieni kitus paremti. S124
Dalis karių paskiriama laivams saloje saugoti, kiti užima vietas prie pilies ir apsupties tvoros. Laivai po išsilaipinimo nedingsta iš žygio istorijos. Jie tebėra ryšio ir būsimo grįžimo priemonė, kurią reikia apginti. S124
Šalia pateikta seka skiria laivus bei tiltus, apsuptį ir remontą, pilies kritimą bei belaisvius ir laivyno išvykimą. Tai kronikos veiksmų santrauka, ne išmatuotas Kauno apgulties planas. Tikrosios atkarpų formos ir atstumai joje neatkuriami. S124
Remiamasi: S124
2.14
Vienoje pusėje ardo, kitoje taiso
Kauno sienų puolimas pasakojamas kaip ilgas darbas.
Lotyniškas pasakojimas įvardija Marienburgo Marquardą ir Karaliaučiaus dailidę Matthiasą, kurie stato apgulties mašinas. Medinės konstrukcijos keliamos iki sienų aukščio. Šie žodžiai nepasako visos įrenginių formos, tačiau parodo, kad puolimui reikia statytojų. S124
Po keturiolikos dienų kronikininkas mini nuovargį. Puolantieji ardo sieną, o gynėjai ją taiso iš vidaus. Pažeista vieta nėra savaime atviras kelias: kiekvieną spragą dar reikia išnaudoti, kol jos neužtaiso kita pusė. S124
Verbų sekmadienį mėginančius įsiveržti pro pralaužą atremia gynėjų strėlės. Tuomet liepiama spragą platinti dieną ir naktį iki Didžiojo penktadienio. Pasakojime šias dienas sieja nenutrūkstantis spaudimas sienai ir jos gynėjams. S124
Remiamasi: S124
2.15
Pokalbis ties užkirstu keliu
Kronikoje karinė užkarda tampa ir derybų pasakojimo dalimi.
Lotyniškame pasakojime Kęstutis ir magistras kalbasi abiem pusėms sutarus dėl saugumo. Pokalbyje pabrėžiama pilį nuo pagalbos skirianti tvora ir griovys. Apgulėjų pozicijas saugantys įtvirtinimai kartu užkerta kelią į vidų. S124
Kronikininkas šia scena aiškina lauko kariuomenės ir apsuptos pilies padėtį. Derybos vyksta jau įrengtos užkardos akivaizdoje. Scena lieka jo perteiktu pokalbiu, o ne pažodžiui išlikusiu derybų protokolu. S124
Remiamasi: S124
2.16
Belaisvių vardai po gaisro
Kauno žūtis kronikoje neapsiriboja sugriautais mūrais.
Pasakojime kyla gaisras, dalis sienos griūva, o gynėjai toliau priešinasi prie pralaužos. Pilį užėmus, žmonės žūsta nuo ugnies, uždusimo ir smurto, kiti paimami į nelaisvę. Sudaužyti mūrai yra tik dalis šios žūties. S124
Tarp belaisvių lotyniškame perdavime minimas Vaidotas, vadinamas Kęstučio sūnumi. Ši giminystė priklauso šiai teksto versijai: vėlesnis Bornbacho pasakojimas jį sieja su Algirdu. Čia skirtingi balsai nėra paverčiami vienu sutampančiu liudijimu. S124
Valdovai prašo raštu pranešti paimtųjų skaičių ir vardus; žinias pasakojime perduoda notaras. Po pilies žūties mėginama sužinoti žmonių likimą. Kronikininkas praneša apie tokį susirašinėjimą, bet paties pradinio belaisvių sąrašo kaip išlikusio dokumento čia neturime. S124
Remiamasi: S124
2.17
Žygį reikia ir užbaigti
Užėmus pilį dar lieka pamaldos, griovimo darbai ir kelias atgal.
Velykų rytą kronikininkas mini Sembos vyskupo mišias, giedojimą ir užkariautojų dėkojimą. Sėkmę jis sieja su Dievo valia. Tai ordino pergalės religinis aiškinimas, o ne visų karo dalyvių bendras balsas. Dar stovintys mūrai toliau griaunami. S124
Pasitraukiant tvarkomas kelias salos link, o persekiotojai degina apgulties tvoras. Tiltas per laivus nuimamas, išvykimui paskiriami laivai. Apsuptį kūrusi kariuomenė dabar ardo savo jungtis, kad galėtų išvykti. S124
Remiamasi: S124
2.18
Dūmai prie Junigedos
1317 m. pasakojime dūmai perspėja apie vietinį pavojų.
Kurila išskiria 1317 m. Junigedos dūmų perspėjimo epizodą ir aiškina jį kaip vietinį reagavimą į pavojų. Žinia apima konkrečią situaciją; vienu metu visose pilyse sukurtų laužų ji nepatvirtina. S180
Tyrėjas abejoja nenutrūkstamu XIII a. pabaigos–XIV a. pilių laužų tinklu. Ugnies ženklus jis laiko viena ryšio priemone greta kitų. Vietinis perspėjimas ir nuolat veikianti tolimojo ryšio sistema yra skirtingo masto dalykai. S180
Remiamasi: S180
2.19
Nuo vienos kalvos kita ne visada matoma
Kurila tikrina, iš kurių kalvų būtų galima matyti kitas.
Tyrime naudojami reljefo duomenys ir pasirinkti stebėtojo bei taikinio aukščiai. Tai skaičiavimo sąlygos. Jos nenustato tikro kiekvieno bokšto, dūmų stulpo ar viduramžių miško aukščio. S180
Modeliuojamame Nemuno ruože nemažai ryšių eina skersai upės, o ne išilgai to paties kranto. Net svarbūs Seredžiaus ir Veliuonos centrai modelyje vienas kito tiesiogiai nemato. Rezultatas priklauso nuo pasirinktų sąlygų; istorinis oras ir augalija lieka neapibrėžti. S180
Schemoje vieną žvilgsnio kryptį užstoja reljefas, kita palikta kaip galima. Ji nenaudoja tikro vietovės pjūvio ir nežymi patvirtinto signalinio bokšto. Kad galima jungtis taptų istoriniu ryšiu, dar reikėtų vienalaikių vietų ir jų naudojimo įrodymų. S180
Remiamasi: S180
2.20
Kas išlieka po medžio ir gaisro
Dabartinis piliakalnis saugo daugiau nei vieno įvykio pėdsakus.
Baranauskas perspėja, kad išsamesni XVI–XVII a. medinių pilių aprašymai jungia senus bruožus su naujovėmis. Jų negalima tiesiog perkelti į ankstesnio Nemuno pasienio pilį. Vėlesnis vaizdas ir dabar matomas statinys nėra savaime to paties XIV a. pastato atvaizdas. S179
Kurilos skirtingo laiko piliakalnių žemėlapis ir Baranausko statybų bei papilių seka primena nuolat kintančias vietas. Sargybiniai keičiasi, derlius sukraunamas ir prarandamas, tiltai statomi ir nuimami. Gyvenimas pasienyje tęsiasi per šiuos darbus, ne vien per pilių žūties datas. S179 S180 S124