2.1
Nuo kunigaikščio iki vienvaldžio
Mindaugo kelias į karaliaus sostą prasidėjo tarp kitų kunigaikščių.
1219 metų susitarime Mindaugas jau minimas tarp vyresniųjų kunigaikščių, tačiau dar nėra vienintelis valdovas. 1936 metų sintezė jo iškilimą aiškina giminių varžybomis, kariniais ištekliais ir kitų kunigaikščių pajungimu. S6
1936 metų sintezė Mindaugo viršenybę nukelia iki 1236 metų. Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE) pirmą jo, kaip visos Lietuvos valdovo, paminėjimą datuoja apie 1245 metus. Viena data žymi istorikų aiškinamą valdžios sutelkimą, kita — pirmą tokį apibūdinimą šaltinyje. S6 S29
Mindaugui stiprėjant, kitų valdovų galimybės siaurėjo. Vieni neteko valdų, kiti buvo išvaryti ar tapo priklausomi. Jo rankose telkėsi daugiau jėgų, bet gausėjo ir priešų, tarp jų — paties valdovo giminaičių. S6
2.2
Giminaičiai telkia koaliciją
Vidaus ginčas tapo karu, į kurį įsitraukė kaimyninės jėgos.
XIII amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas susikirto su brolėnu Tautvilu, jo broliu ir jų dėde Vykintu. Valdų ir valdžios praradimas paskatino giminaičius ieškoti paramos už Lietuvos ribų. S6
Giminaičius parėmė Haličo ir Voluinės valdovas Danielius. Į kovą įsitraukė Livonijos ordinas, dalis žemaičių ir jotvingių. Jų tikslai skyrėsi, todėl Mindaugui galėjo padėti ir pergalė mūšyje, ir proga suskaldyti priešininkų sąjungą. S6
Remiamasi: S6
2.3
Voruta: pilis, kurios vieta nepatvirtinta
Vorutoje Mindaugui padėjo buvęs priešas. Kur stovėjo pati pilis, lieka neaišku.
Sintezė pasakoja, kad priešininkai puolė Vorutoje įsitvirtinusį Mindaugą, tačiau pilies neužėmė. Šįkart jam padėjo Livonijos ordinas. Vidaus karas buvusį priešą pavertė karine atrama. S6
Kur stovėjo Voruta, tiksliai pasakyti negalime. Jau 1936 metų autorius aptarė konkuruojančius spėjimus, o šis straipsnis vieno iš jų nepatvirtina. Dabartinio piliakalnio nuotrauka ar sukurta pilies iliustracija taip pat nėra neginčijamas Mindaugo sostinės vaizdas. S6
Remiamasi: S6
2.4
Krikštas ir nauji sąjungininkai
Religinis žingsnis tapo ir išeitimi iš politinės apsupties.
Mindaugas susitarė su Livonijos ordino magistru Andreasu von Stirlandu. 1251 metais katalikiškai pakrikštyti valdovas, Morta ir dalis jų aplinkos. Taip Mindaugas atitraukė svarbų priešininką nuo jį spaudusios koalicijos. S6 S30
Krikštas atvėrė ryšį su popiežiumi Inocentu IV ir kelią į karališkos valdžios pripažinimą. Taigi jis palietė daugiau nei valdovo asmeninius įsitikinimus. Mindaugo ir dvaro krikštas vis dėlto nereiškė, kad visų Lietuvos gyventojų religija iškart pasikeitė. S6
2.5
Mindaugas ir Morta gauna karūnas
Krikštą nuo karūnavimo skyrė derybos ir bažnytinis pritarimas.
1251 metais popiežius Inocentas IV parėmė Mindaugo karūnavimą, o 1253 metais įvyko karūnacija. Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi, Morta — karaliene. Katalikiškos Europos politinėje ir bažnytinėje tvarkoje jo valdžia buvo pripažinta nauju būdu. S6
Karaliaus titulas vidaus konfliktų nesustabdė, o valdžia ne visose žemėse buvo vienodai tvirta. Norėdamas išlaikyti karūną, Mindaugas turėjo laikytis susitarimų su užsienio partneriais ir atlaikyti kitų kunigaikščių spaudimą. S6
Morta buvo ir karalienė, ir dvaro gyvenimo dalyvė. Sintezė jai priskiria palankumą krikščioniškiems ryšiams su Livonija. Pasakojimai apie dvaro pokalbius leidžia sekti šį jos vaizdinį, bet nėra pažodiniai karalienės pasisakymų užrašai. S6
Remiamasi: S6
2.6
Vyskupija ir ginčai dėl žemių
Vyskupija, jos pavaldumas ir dovanojamos žemės tapo valdžios klausimais.
Kuriant Lietuvos vyskupiją kilo pavaldumo klausimas: kam bus pavaldus vyskupas Kristijonas — Rygos bažnytinei valdžiai ar tiesiogiai popiežiui? Sintezė Mindaugo pastangas palaikyti tiesioginį ryšį su Roma aiškina siekiu sumažinti tarpininkų įtaką. S6
Susitarimus su ordinu ir vyskupu lydėjo žemių užrašymai, ypač Žemaitijoje. Tačiau dokumente pareikšta teisė dar nesuteikė realios vietos gyventojų kontrolės. Pasipriešinimas ir nesaugi vyskupo padėtis rodė, kaip sunku rašytinius susitarimus paversti kasdieniu valdymu. S6
Kai kurie istorikai dalį vėlesnių dovanojimo dokumentų laiko klastotėmis. Todėl vien juose išvardytų žemių nepakanka neginčijamam Mindaugo užleistų valdų žemėlapiui sudaryti. S29
2.7
Karai ir dinastiniai ryšiai rytuose
Rusios žemėse susitiko karo, santuokų ir skirtingų religijų ryšiai.
Mindaugo santykiai su Danieliumi neapsiribojo priešiškumu. Po karo taika buvo tvirtinama dinastiniais ryšiais: Mindaugo duktė ištekėjo už Danieliaus sūnaus Švarno. Naugarduko ir kitų Juodosios Rusios žemių valdymas buvo šių susitarimų dalis. S6
Mindaugo sūnus Vaišvilkas priėmė stačiatikybę ir pasirinko vienuolišką gyvenimą. Vėliau jis grįžo į valdžios kovas. Jo biografijoje, kaip ir visos dinastijos aplinkoje, susikerta katalikiški, stačiatikiški ir senosios religijos ryšiai. S6
XIII amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pasiekė mongolų vadovaujamų pajėgų žygis. Sintezė šį pavojų aptaria greta santykių su Haliču ir Voluine. Mindaugui teko derinti kelias politikos kryptis: vien ryšių su Roma ir Livonija nepakako. S6
Remiamasi: S6
2.8
Durbė keičia jėgų pusiausvyrą
Durbė sukrėtė ordiną ir sustiprino raginimus keisti Mindaugo politiką.
1260 metais prie Durbės žemaičiai sumušė ordino pajėgas. Sintezė pabrėžia didelius jo vadovybės nuostolius ir po mūšio išplitusį pasipriešinimą ordino valdomose baltų žemėse. Tai žemaičių pergalė; asmeninis Mindaugo vadovavimas jai šiame pasakojime neteigiamas. S6
Po pergalės Treniota stiprino spaudimą remti karą prieš ordiną. Mindaugas atsisakė ankstesnio taikos kurso ir įsitraukė į naują konfliktą. Tačiau bendrus žygius stabdė tvirtos pilys ir nesuderinti sąjungininkų veiksmai: sėkmė mūšyje dar negarantuodavo kito laimėjimo. S6
Remiamasi: S6
2.9
Ką žinome apie Mindaugo tikėjimą?
Pasakojimai apie senąją religiją turi savo autorius ir tikslus.
Ar Mindaugas atsisakė krikščionybės? VLE tokį atsimetimo po Durbės aiškinimą priskiria daliai tyrėjų. Tai viena interpretacija. Taikos su ordinu nutraukimas pats savaime nepasako, koks buvo visas valdovo religinis gyvenimas. S30
Ipatijaus metraštis teigia, kad Mindaugas aukojo seniesiems dievams. Beresnevičius nagrinėja šį pasakojimą ir užrašytų dievavardžių prasmes. Metraštininko teiginiai ir religijotyrininko išvados čia atsako į skirtingus klausimus; vien iš jų visos visuomenės tikėjimo atkurti negalime. S12
Jonas Dlugošas Mindaugo krikštą, karaliaus titulą ir atsimetimą nuo krikščionybės aptaria kartu su 1260 metų įvykiais. Jis svarsto, ar religinį posūkį galėjo paskatinti nepasitenkinimas ordinui perleistomis žemėmis. Tai autoriaus siūlomas paaiškinimas. Jo sutraukta įvykių seka nekeičia šiame straipsnyje nurodytų krikšto ir karūnavimo datų. S140
2.10
Žuvo karalius. Valstybė išliko.
Sąmokslas užbaigė Mindaugo valdymą, bet ne visą politinio telkimosi procesą.
1263 metais Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. Sąmokslas siejamas su Treniota ir Nalšios kunigaikščiu Daumantu. Politinius konfliktus bei kitų kunigaikščių nepasitenkinimą papildė valdovo šeimos istorija. S6
Sintezė pasakoja, kad po Mortos mirties Mindaugas pasiliko jos seserį — Daumanto žmoną. Šiuo pasakojimu aiškinamas asmeninis Daumanto priešiškumas, tačiau viena neabejotina sąmokslo priežastis taip nenustatoma. 1936 metų autoriaus moraliniai vertinimai taip pat priklauso jam, o ne XIII amžiaus dalyviams. S6
Po nužudymo valdžią perėmė Treniota. Vėliau dėl jos kovojo Vaišvilkas ir Švarnas. Smurtas bei dinastinės varžybos tęsėsi, tačiau dabar buvo kovojama dėl išaugusio Lietuvos politinio darinio. Įpėdiniai siekė perimti Mindaugo sukurtą valdžią — tai jo palikimo dalis greta karališko titulo. S6
Remiamasi: S6