1.1
Kas slypi žodyje „Lietuva“?
Vardo paminėjimas, jo pirminė reikšmė ir pasakojimas apie kilmę yra skirtingi klausimai.
Kas užrašė Lietuvos vardą ir apie kokį kraštą kalbėjo? Ką tas žodis iš pradžių reiškė? Tai du skirtingi klausimai: vienam reikia istorinio įrašo, kitam — ankstesnių žodžio formų ir jų reikšmių tyrimo. Kronikos siūlo dar kitokį atsakymą, siedamos vardą su įsimintinu protėviu ar vaizdinga istorija. S6 S7 S19
Bychovco kronikoje Lietuvos vardas gimsta iš kranto ir vamzdžių legendos. Kojelavičius dalį jam žinomų aiškinimų ginčija ir siūlo savąjį. Senosiose knygose kalbos ir krašto kilmės istorijos persipina, bet kiekvienas pasakojimas turi savo autorių ir laiką. S7 S19
1.2
Trumpas įrašas, ilga vardo istorija.
Kvedlinburgo analų 1009 metų žinia sieja Lietuvos vardą su Brunono misijos pabaiga.
1009 metų žinioje pasakojama apie Brunono, arba Bonifaco, žūtį Lietuvos ir Rusios pasienyje. Paveldo komisija šį įrašą pristato kaip pirmą rašytinį Lietuvos vardo paminėjimą. Vardas čia jau vartojamas, tačiau jo kilmė nepaaiškinta. S27
Įrašo data ir rankraščio amžius skiriasi: Dresdeno SLUB bibliotekoje saugomas XVI amžiaus antrosios pusės nuorašas. Tai nėra 1009 metais parašytas originalus lapas. S27
Remiamasi: S27
1.3
Kodėl užrašyta Lituae, o sakome Lietuva?
Rašytinė forma priklauso ir nuo kalbos, kuria rašoma.
Tomas Baranauskas aiškina, kad analų Lituae yra lotyniškas kilmininkas, o vardininkas būtų Litua. Viduramžių u ir v rašyba leidžia šią formą sieti su Litva. Tai kitos kalbos užrašymas, o ne dabartinio lietuviško tarimo stenograma. S44
Skirtingas vardo formas aptaria ir Kojelavičius. Ta pati raidė skirtingų laikų autoriams galėjo pasiūlyti vis kitokį paaiškinimą. Senąją formą verta skaityti kartu su teksto kalba ir autoriaus argumentu: pakeitę ją dabartiniu žodžiu, šių skirtumų nebematytume. S7
1.4
Ar šalies vardas prasidėjo nuo upelio?
1964 metais Kazimieras Kuzavinis išplėtojo Lietuvos vardo kilmės iš upėvardžio aiškinimą.
Kuzavinis atkreipė dėmesį į Lietavą, dar vadinamą Lietauka, — Neries intaką. Jo aiškinimu, upės vardą perėmė aplinkinė žemė, o paskui ir jos žmonės. Lietavos ir Lietuvos formas jis siejo su priesagų -ava ir -uva kaita. S41
Kuzavinis tyrė ir vietinių gyventojų vartojamus vardo variantus. Jo aiškinimas siūlo vardo raidos kelią, bet nenustato konkretaus šalies pavadinimo suteikimo įvykio. S41
Remiamasi: S41
1.5
Vardas iš žmonių bendrijos.
Simas Karaliūnas 1995 metais pirminės reikšmės ieškojo kariaunos pavadinime.
Karaliūnas siūlė atkurti žodžius *leita, *lietava ir *lietuva, reiškusius palydą ar karių būrį. Žvaigždutė žymi atkurtą, o ne tiesiogiai paliudytą formą. Savo argumentą jis grindė metraščių žodžio Litva vartosena ir giminiškais germanų kalbų žodžiais. S42
Jo aiškinimu, bendriją žymėjęs vardas ilgainiui ėmė reikšti tautą; šią raidą jis siejo su senais giminiškais žodžiais. S42
Remiamasi: S42
1.6
Valdovo žmonės ir senasis vardas.
Artūras Dubonis diskusiją sieja su šaltiniuose matomu leičių sluoksniu.
Dubonis leičius aprašo kaip didžiojo kunigaikščio tarnybinius žmones. Jų darbai įvairavo: žirgų priežiūra, karinė kelio tarnyba, žemdirbystė. Tai daugiau nei vien mūšyje stovinčių karių būrys. S43
Dubonio aiškinimu, socialinė ir etninė vardo reikšmės galėjo persipinti. Latvijoje vartojamas leitis taip pat reiškia lietuvį. Vis dėlto leičių buvimas šaltiniuose dar nepaaiškina, kaip tiksliai susidarė žodis Lietuva: tam reikia atskiro argumento. S43
Remiamasi: S43
1.7
Panašūs žodžiai dar ne visa kilmės istorija.
Baranauskas kelia klausimus ir upelio, ir kariaunos aiškinimui.
Ar mažas upelis gali paaiškinti, kaip vardas išplito visam kraštui? Baranauskas tuo abejoja. Karaliūno aiškinimui jis kelia kitą klausimą: metraščio žodis galėjo reikšti lietuvių kariuomenę, bet ar dėl to pats tautos vardas iš pradžių reiškė kariuomenę? S44
Kas pirmiau gavo vardą, kas jį vartojo ir kaip jis išplito? Šie klausimai kyla ir skaitant Kerniaus kranto bei Kojelavičiaus protėvio istorijas. Jų siūloma pradžios seka skiriasi. Galime ją lyginti išlaikydami kiekvieno pasakojimo logiką. S19 S7
1.8
Ar Lietuva reiškia lietaus kraštą?
Skambesio panašumas su lietumi pats savaime kilmės nenustato.
Karaliūno tyrimų apžvalgoje aptariami ankstesni siejimai su lieti, tekėjimu ir lietumi. Tiesioginis vardas iš oro reiškinio ir aiškinimas per vandenvardį nėra ta pati hipotezė. S42
Patrauklių panašumų ieškojo ir Kojelavičiui žinomi autoriai: Lietuvos vardą jie gretino su Italija, krantu ar trimitu. Pats Kojelavičius dalį tokių aiškinimų ginčijo. Įsimintina istorija gali atskleisti jos kūrėjo vaizduotę, tačiau vardo kilmei paaiškinti reikia parodyti, kaip jis galėjo taip susidaryti. S7
1.9
Kernius suteikia vardą: metraščio legenda.
Bychovco kronika Lietuvos vardui suteikia vietą, veikėją ir skambesį.
XVI amžiaus kronikos pasakojime Kernius viešpatauja Užneryje. Jo žmonės gyvena už Neries ir groja vamzdžiais. Tuomet pasitelkiami lotyniški žodžiai: litus, krantas, ir tuba, vamzdis ar trimitas. Juos sujungus pasakojimas išveda tarpinį vardą, vėliau virtusį Lietuva. S19
Šis epizodas priklauso platesnei kronikos romėniškosios kilmės istorijai. Lotynų kalba čia nėra atsitiktinė puošmena: ji susieja krašto žmones su senaisiais atvykėliais ir jų tariamai atsinešta kalba. Vardo paaiškinimas tampa genealogijos dalimi, o upės krantas — naujo krašto pradžios scena. S19
Kronikos vertime šis tarpinis vardas yra Litusbania. Tai konkrečios redakcijos žodis, kurio netaisome pagal dabartinį pavadinimą. Pasakojimas leidžia suprasti, kaip XVI amžiuje buvo kuriama prasminga kilmės istorija. Jis nepatvirtina vardo suteikimo įvykio ir nepriklauso 1009 metų analų žiniai. S19
Remiamasi: S19
1.10
Net senieji autoriai nesutarė.
Kojelavičius ne tik perduoda jam žinomas istorijas — jis tarp jų renkasi.
Jonas Dlugošas XV amžiuje pasakoja apie žmones, nuo Romos pilietinių karų pasitraukusius į šiaurę. Esą naują kraštą jie pavadino Litalija, taip išsaugodami Italijos vardą. Giminystę autorius grindžia jo įžvelgtais kalbos ir papročių panašumais. Tai jo pateiktas kilmės aiškinimas, atskiras nuo Kerniaus ir Litalano istorijų; Lietuvos vardo kilmės kalbotyros požiūriu jis neįrodo. S140 S7 S19
Kojelavičius XVII amžiaus „Lietuvos istorijoje“ aptaria pasakojimą apie atvykėlius iš Italijos. Esą svetimame krašte jie išsaugoję tėvynės vardą, o Italija vėliau virtusi Litalija ir Lietuva. Tai vienas iš jo svarstomų senųjų aiškinimų, ne šiuolaikinės kalbotyros išvada. S7
Pats Kojelavičius nesutinka Lietuvos vardo pradžią sieti su italų atvykimu. Jam priimtinesnis pasakojimas, siejantis kraštą su alanais, herulais ir Litalanu, arba Litvanu. Jo tekste Alanija virsta Litalanija ir Litvanija. Autorius vieną kilmės istoriją keičia kita; abi priklauso jo laikų istoriografijai. S7
Kerniaus pasakojime vardas aiškinamas krantu ir vamzdžiais. Kojelavičius pateikia kitą pasakojimą ir svarsto protėvių kilmę. Abu pasakojimai turi savus veikėjus ir argumentus, todėl jų negalime sujungti į vieną tradiciją. Greta skaitomi tekstai parodo, kaip Lietuvos vardo prasmė buvo svarstoma ir perrašoma dar iki XX amžiaus kalbininkų darbų. S7 S19
1.11
Pirmasis paminėjimas irgi turi tyrimų istoriją.
Šapokos 1936 metų rinkinyje pateikiamas ankstesnis vardo pažinimo pasakojimas.
Šapokos rinkinio skyriuje apie seniausias istorines žinias teigiama, kad lietuvių vardą IX amžiaus pradžioje paminėjo Karolio Didžiojo žvalgas. Ši žinia skiriasi nuo 1009 metų Lituae įrašo. Tai 1936 metų sintezės teiginys; kokiu rankraščiu jis remiasi, čia nenustatyta, o tikslios citatos nepateikiame. S6
Ta pati knyga aprašo Lietuvos valdovų ir didikų pastangas kurti garbingą valstybės praeities vaizdą. Kilmės pasakojimai veikė platesnėje politinėje aplinkoje: jais buvo grindžiamas senumas, kilmingumas ir valstybės garbė. Taigi vardo istorija apima ir jo vartojimą, ir vėlesnes pastangas paaiškinti, kas esame. S6
Remiamasi: S6
1.12
Vardas išliko. Jo pradžią tebetiriame.
Skirtingus pasakojimus galima lyginti neprarandant jų kilmės.
Kerniaus legenda klausia apie bendruomenės pradžią ir suteikia jai įsimintiną vaizdą. Kojelavičiaus tekstas rodo, kaip ankstesnis paaiškinimas gali būti ginčijamas, tačiau vietoj jo pasirenkama kita protėvių istorija. Šios knygos išsaugo ne tik pasiūlytus atsakymus, bet ir skirtingų laikų norą Lietuvos vardui suteikti prasmingą praeitį. S7 S19
Šaltinio data pasako, kada užrašytas liudijimas ar pasiūlytas aiškinimas, bet ne kada atsirado pats vardas. Prie skirtingų autorių galima grįžti žemiau pateiktuose pasakojimuose. Iliustracijos padeda įsivaizduoti temą, tačiau rašytinių įrodymų neatstoja. S6 S7 S19