2.1
Statutas 1936 metų istorijoje
Šapokos redaguota istorija teisinį atskirumą sieja su valstybės savarankiškumu.
Knygoje Statutas pristatomas kaip papročių ir privilegijų sutvarkymas. 1566 m. redakcija siejama su bajorų teismų reforma, o 1588 m. — su Lietuvos kanceliarijos ir Leono Sapiegos darbu. Šiuos pokyčius autoriai įtraukia į pasakojimą apie valstybės savarankiškumą. S6
Remiamasi: S6
2.2
Trys Statuto redakcijos
1529, 1566 ir 1588 metai žymi tris skirtingas teisyno redakcijas.
1529 m. patvirtintą Pirmąjį Lietuvos Statutą perrašinėjo, naudojo teismuose ir vėliau pertvarkė. Jūratė Kiaupienė visų trijų redakcijų istorijoje įžvelgia teisinės ir politinės kultūros sąveiką: kurdama taisykles visuomenė kartu apibrėžė savo santykį su valstybe. S221
Antrasis ir Trečiasis Statutai keitė ankstesnes nuostatas. Kartu keitėsi teismų tvarka ir politinės aplinkybės. Kiekviena čia aptariama taisyklė turi savo vietą konkrečioje redakcijoje: ją nurodo ir metai, ir straipsnio numeris. S221 S222
2.3
Teisė keliauja nuorašais
Pirmojo Statuto tekstas teismus pasiekdavo rankraštiniais nuorašais.
Kiaupienė pabrėžia, kad buvo perrašomas ir visas teisynas, ir jo dalys. Tad teismus pasiekdavo skirtingos apimties rankraščiai, o ne vienodas spausdintas leidinys. Išlikę nuorašai liudija Statuto naudojimą, tačiau neatskleidžia, kiek žmonių turėjo visą jo tekstą. S221
Iliustracijoje — lapas, Commons kataloge priskiriamas 1531 m. lotyniškajam Lauryno nuorašui. Tai nuorašo, o ne naujos Statuto redakcijos data. Lape matomas herbas; teisės straipsnių čia nėra. S227
2.4
Kokia kalba buvo rašoma?
Antrasis Statutas parašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarijos rašto kalba.
Antrasis Statutas, kaip rašo Kiaupienė, parengtas kanceliarine slavų kalba. Ši Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rašto tradicija dažnai vadinama rusėnų kalba. „Lietuvos Statutas“ — valstybės teisyno pavadinimas; jo originalas nebuvo parašytas dabartine lietuvių kalba. S221
Lotyniški vertimai pasiekė kitus skaitytojus. Vertėjams teko ieškoti, kaip perteikti vietos teisės sąvokas ir valstybės vardą. Tačiau vertimas į kitą kalbą dar nebuvo nauja Statuto redakcija. S221
Remiamasi: S221
2.5
Laisvės luominėje visuomenėje
Bajorų laisvės nebuvo visuotinė gyventojų lygybė.
Vaidotas A. Vaičaitis Antrąjį Statutą nagrinėja konstitucionalizmo istorijos požiūriu. Kartu jis pažymi, kad visos aptariamos pilietinės teisės pirmiausia buvo skirtos sėsliems krikščionims bajorams vyrams. Kitų visuomenės grupių padėtis skyrėsi. S222
Kitos visuomenės grupės taip pat turėjo teisių, tačiau skyrėsi jų galimybės dalyvauti valdžioje, tvarkyti turtą, kreiptis į teismą ar gauti jo apsaugą. Vienas žodis „laisvė“ šių skirtumų neaprėpia. S222
Remiamasi: S222
2.6
1566 metų teismų pertvarka
Antrasis Statutas buvo susijęs su bajorų teismų pertvarka.
Vaičaitis aprašo žemės, pilies ir pakamario teismus. Žemės teismas nagrinėjo įvairias bylas ir registravo dokumentus. Pilies teismui ypač teko sunkių nusikaltimų bylos, pakamario teismui — ginčai dėl žemės ribų. S222
Jų kompetencijos nesutapo su dabartiniu civilinių ir baudžiamųjų teismų atskyrimu. Vaičaitis mini ir žemės teismuose nagrinėtus bajorų bei miestiečių ginčus. Kur byla atsidurs, galėjo lemti asmens statusas, ginčo pobūdis ir privilegijos. S222 S223
2.7
Kaip parenkamas teisėjas
Pagal 1566 m. IV skyriaus 1 straipsnį teisėją parenkant dalyvavo ir vietos bajorai, ir valdovas.
Vaičaičio aptariama nuostata numatė du žingsnius: vietos bajorų susirinkimas turėjo išrinkti keturis kandidatus, o vieną jų teisėju turėjo paskirti valdovas. Bajorų rinkimai ir valdovo sprendimas sudarė bendrą paskyrimo tvarką. S222
Kandidatui reikėjo geros reputacijos ir teisės išmanymo. Šie reikalavimai apibrėžė, kokio teisėjo siekta. Ar konkretus paskirtasis juos atitiko ir kaip dirbo, reikia aiškintis iš jo veiklą liudijančių dokumentų. S222
Remiamasi: S222
2.8
Teismo tvarka ir teisėjo priesaika
Statutas reglamentavo ne tik ginčo dalyką, bet ir elgesį teisme.
Vaičaitis aptaria teisėjo priesaiką ir draudimą teisėjauti savo byloje. 1566 m. IV skyriaus 38 straipsnis reglamentavo ir teismo erdvę: į ją buvo draudžiama atsinešti šaunamuosius ginklus. S222
Bausmių sąrašo teismo tvarkai neužteko. Statutas turėjo nustatyti, kas sprendžia bylą, kaip elgiasi jos dalyviai ir kokius įsipareigojimus prisiima teisėjas. Šios nuostatos atskleidžia siektą tvarką, tačiau neparodo, kaip dažnai ji buvo pažeidžiama. S222
Remiamasi: S222
2.9
Kas mokėjo už teismo darbą?
1566 m. IV skyriaus 3 straipsnis nustatė konkretų mokėjimą.
Pagal Vaičaičio aptariamą nuostatą pralaimėjusi šalis nuo kiekvienos priteistos kapos turėjo mokėti vieną lietuvišką grašį. Du trečdaliai šio atlygio teko teisėjui, trečdalis — pateisėjui. Taip buvo apmokamas teismo darbas; šios sumos čia neperskaičiuojamos į dabartinius pinigus. S222
Remiamasi: S222
2.10
Ką bajoras galėjo daryti su žeme?
1529 ir 1566 metų redakcijos skirtingai apibrėžė galimybę disponuoti turtu.
Vaičaitis lygina 1529 m. I skyriaus 15 straipsnį su 1566 m. III skyriaus 33 straipsniu. Pirmojoje redakcijoje laisvas disponavimas nekilnojamuoju turtu buvo apribotas trečdaliu. Antroji šį apribojimą panaikino. S222
Ši taisyklė apibrėžė, kiek turto bajoras galėjo laisvai parduoti, įkeisti ar dovanoti. Trečdalio riba nereiškė, kad jis turėjo tik trečdalį savo žemės. Panaikinus apribojimą bajoro veiksmų laisvė išsiplėtė, tačiau visų gyventojų nuosavybės teisės nesusilygino. S222
Remiamasi: S222
2.11
Našlės, našlaičiai ir atstovavimas
Teisinė apsauga neapsiribojo vien rinkimų teisę turinčiais bajorais.
Vaičaitis aptaria nuostatas dėl atstovavimo našlėms, našlaičiams ir neturtingiems teisiamiems bajorams. Ši apsauga dar nereiškė vienodų moterų ir vyrų politinių ar paveldėjimo teisių. Aptariama ištrauka konkrečių paveldėjimo dalių nenurodo. S222
Remiamasi: S222
2.12
Laisvas žmogus ir priklausomybė
Apsaugos nuostatos gyvavo greta nevienodos žmonių padėties.
1566 m. XII skyriaus 7 straipsnyje Vaičaitis nurodo draudimą laisvą žmogų paversti nelaisvu. Nuostata saugojo laisvo žmogaus statusą to meto luominėje visuomenėje. Ji savaime nepanaikino valstiečių priklausomybės ir neįtvirtino visuotinės asmens laisvės. S222
Remiamasi: S222
2.13
Vilnius turėjo ir savą teisinę tvarką
Magdeburgo teisė ir miesto teismai neišnyko patvirtinus Statutą.
Mindaugas Klovas ir Antoni K. Urmański tiria Vilniaus teisminę autonomiją. Savivaldos miestiečiai bylinėjosi miesto teismuose ir naudojosi Magdeburgo teise. Ši tvarka gyvavo greta Statuto: vienas teisynas nevaldė visų LDK gyventojų vienodai. S223
Miesto teismuose buvo sprendžiami ginčai, registruojami sandoriai, testamentai ir globos reikalai. Teismų knygos dėl to pasakoja ne vien apie nusikaltimus. Jose išliko ir turto, šeimos bei kasdienių susitarimų pėdsakų. S223
Remiamasi: S223
2.14
Kai dėl bylos varžėsi kelios valdžios
Miesto teises reikėjo ginti ir patvirtinti iš naujo.
Klovas ir Urmański aprašo miesto, pilies bei bažnytinių jurisdikcijų susidūrimus. Privilegija suteikdavo teisinį pagrindą ginti savo teismo valdžią, tačiau ginčai dėl teisės teisti nesibaigdavo. S223
Vykstant teismų reformai Vilnius siekė apsaugoti savivaldą. Žygimanto Augusto 1566 m. sausio 16 d. privilegija, kurią aptaria tyrėjai, dar kartą patvirtino miesto teises. Tai miesto garantijos data, o ne nauja Antrojo Statuto redakcija. S223
Remiamasi: S223
2.15
Atskira teisė po Liublino unijos
1569 m. unija nepanaikino Lietuvos Statuto.
Kiaupienė pabrėžia, kad bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje išliko atskiros teisinės bei politinės kultūros. Statutas padėjo apibrėžti Lietuvos teisinę erdvę, tad buvo svarbus ir valstybės vietai bendroje santvarkoje. S221
Dėl šios vietos buvo deramasi politiškai. Statuto rengimas ir Seimo darbas siejosi su ginčais dėl valstybės padėties. Kiaupienės tyrime teisės kūrimas atsiskleidžia ir kaip valstybės santvarkos formavimas. S221
Remiamasi: S221
2.16
1576 metų lotyniškas tekstas
Antrasis Statutas į lotynų kalbą perteiktas jau po unijos.
Kiaupienė aptaria Augustinui Rotundui priskiriamą 1576 m. vertimą. Vertėjas sutraukė originalą, išlaikydamas straipsnių turinį. Pridėtas istorinis pasakojimas taip pat padėjo pagrįsti politinį požiūrį į Lietuvos vietą bendroje valstybėje. S221
Remiamasi: S221
2.17
1588 metų leidinys
Trečiasis Statutas buvo išspausdintas Vilniuje.
Visuotinės lietuvių enciklopedijos (VLE) apžvalgoje nurodoma Mamoničių spaustuvė. Trečiąjį Statutą sudarė 14 skyrių ir 488 straipsniai. Spausdintas leidinys pradėjo naują teisyno sklaidos etapą. S225
Remiamasi: S225
2.18
1588 ir 1589 metai
Patvirtinimas ir įsigaliojimas — dvi datos.
VLE duomenimis, Statutas patvirtintas 1588 m. sausio 28 d., įsigaliojo 1589 m. sausio 6 d. Pavadinimas remiasi patvirtinimo metais. S224
Remiamasi: S224
2.19
Lenkiškas leidimas
Trečiasis Statutas vėliau buvo leidžiamas ir lenkiškai.
VLE lenkiškų leidimų pradžią datuoja 1614 metais. Iliustracijoje — tokia pačia data Commons kataloge pažymėtas titulinis lapas. Tai Trečiojo Statuto vertimo leidimas, o ne ketvirtoji redakcija. S225 S228
2.20
1840 m.: galiojimo pabaiga
Lietuvoje Statutas galiojo iki 1840 metų.
VLE Statuto galiojimo pabaigą Lietuvoje datuoja 1840 m. liepos 7 diena. Jo teisinis tęstinumas peržengė valstybės padalijimus. Ši data apibūdina Lietuvą; ji netaikoma visoms kada nors LDK priklausiusioms teritorijoms. S224
Remiamasi: S224
2.21
Kojelavičius ir Jurginis
Kojelavičiaus istoriją papildo Jurginio įvadas.
XVII a. rašęs Kojelavičius įstatymų sutvarkymą mini ties 1530 metais ir pasakoja apie visų luomų pritarimą. Vėlesnio leidimo įvade Juozas Jurginis Statuto reikšmę sieja su žemvaldžių galia. Tai dviejų laikotarpių požiūriai. S7
Remiamasi: S7
2.22
Tarp teisės teksto ir žmonių gyvenimo
Statutas apibrėžė taisykles; jų veikimą atskleidžia ir kiti šaltiniai.
Vaičaitis daugiausia nagrinėja teisyno nuostatas, o Klovas ir Urmański — ir ginčus dėl teismų valdžios. Nuostatos apibrėžė siektą tvarką; privilegijos ir teismų dokumentai atskleidžia, kaip žmonės gynė savo teises ir dėl ko nesutarė. S222 S223
Statutų istorija jungia teisės kūrimą ir nevienodas žmonių galimybes ja naudotis. Joje greta valstybės savarankiškumo klausimų yra teisėjo paskyrimas, žemės sandoris ir miesto pastangos apginti savo teismą. S221 S222 S223