2.1
Krikštas vyko skirtingu tempu.
Valdovo krikštui galima nurodyti vieną dieną. Žmonių tikėjimas, parapijų gyvenimas ir visos valstybės religinė tvarka keitėsi gerokai ilgiau.
1387 metais Jogailos remiamas krikštas Vilniuje tapo viešu valstybės posūkiu. Šapokos redaguota istorija pasakoja apie sukviečiamus žmones, apeigas ir kuriamas bažnyčias. Vėliau tame pačiame leidinyje minimi ir išlikę senieji papročiai. Valdovo pradėtą darbą turėjo tęsti vietos institucijos ir nuolatinis mokymas — vien iškilmių nepakako. S6
Žemaitijos 1387 metų veikla neapėmė. Šapokos redaguotoje istorijoje jos krikštas tęsiasi per valdovų apsilankymą 1413 metais, vyskupijos kūrimą ir parapijų steigimą. Pirmųjų žmonių krikštas, vyskupo valdžios įtvirtinimas ir gyventojams pasiekiama bažnyčia buvo susiję pokyčiai, nebūtinai vykę tuo pačiu metu. S6
Rusios žemėse krikščionys gyveno dar iki Jogailos. Veikė stačiatikių bendruomenės, bažnytinė tvarka ir rašto tradicija. Tad Lietuvos krikštu šiame pasakojime vadinamas katalikiškos valdžios bei institucijų įsitvirtinimas lietuviškose žemėse ir vėlesnis jų plitimas. Daliai valstybės gyventojų krikščionybė jau seniai buvo pažįstama. S6
XVI amžių aprašanti 1936 metų istorija vis dar mini retas bažnyčias, dvasininkų darbo ir pasirengimo trūkumus ir menką dalies gyventojų religinį pasirengimą. Taip autoriai plačiai vertina padėtį, bet kiekvieno žmogaus tikėjimo neaprašo. Parapijos įsteigimas dokumente dar neužtikrino, kad kunigas kasdien pasieks jos gyventojus. S6
Remiamasi: S6
2.2
Tikėjimas keliavo per sienas.
Misionieriai, pirkliai, kunigaikščių giminaičiai ir miestų gyventojai kūrė skirtingus ryšius su krikščionybe dar iki oficialaus krikšto.
Ankstyvąsias misijas Šapokos redaguota istorija sieja su kaimynų politika ir vietos pasipriešinimu. 997 metais žuvusio Adalberto istorija priklauso Prūsijos ir platesnio baltų pasaulio misijų istorijai. Jo žūtis atskleidžia tokių susitikimų pavojų. Vien iš šio įvykio negalima spręsti, kuriose baltų žemėse lankėsi misionieriai ir kaip juos priėmė kitos bendruomenės. S6
Livonijoje susitiko pirkliai, dvasininkai, naujakuriai ir ginkluoti jų gynėjai. 1936 metų pasakojime šie ryšiai ilgainiui virto užkariavimu. Vis dėlto prekiautojas, pamokslininkas ir karinio ordino žygio dalyvis veikė skirtingai. Lietuvos pašonėje krikščionis galėjo būti kaimynas, svečias ar politinis priešininkas. S6
Jonaitis iki 1387 metų datuojamus miestų kapus sieja ir su krikščionių, ypač stačiatikių, bendruomenėmis. Jo archeologinis aiškinimas remiasi kelių požymių deriniu: viena įkapė ar laidojimo kryptis savaime nenustato kiekvieno mirusiojo tikėjimo. S86
Kunigaikščių šeimos su krikščionybe susidūrė skirtingais keliais. Bychovco kronika pasakoja apie Mindaugo sūnaus Vaišvilko stačiatikišką vienuolystę. Šapokos redaguota istorija aptaria Algirdo rūpestį metropolito valdžia Rusios žemėse. Krikščioniški ryšiai jau veikė prieš oficialų katalikybės įtvirtinimą, o jų kryptis ne visada vedė į Romą. S19 S6
2.3
Krikštas atvėrė kelią karūnai.
Mindaugo krikštas 1251 metais ir karūnacija 1253 metais priklausė vienam politiniam posūkiui, bet buvo atskiri įvykiai.
Vidaus kovų spaudžiamas Mindaugas ieškojo susitarimo su Livonijos ordinu. Šapokos redaguota istorija jo krikštą aiškina sąjungos ir saugumo poreikiu. Tapęs kataliku, valdovas galėjo tikėtis kitokios vietos tarp krikščioniškų valstybių. Jo asmeninį tikėjimą šaltiniai atskleidžia menkiau nei pasiuntinių veiklą, sąjungų kaitą ir pastangas gauti karūną. S6
Popiežiaus pritarimas 1251 metų liepos 17 dieną dar nebuvo karūnacija. 1936 metų istorija jį skiria nuo 1253 metais vykusių iškilmių. Pažadą reikėjo įtvirtinti derybomis ir bažnytiniais veiksmais. Lietuvos valdovo krikštas kūrė ryšį su Romos autoritetu. Kartu kilo klausimų, kaip bus įsteigta ir kam pavaldi būsimoji vyskupija. S6
Kojelavičiaus pasakojime krikštas įrašytas prie 1252 metų, o karūnavimas vyksta Naugarduke, susirinkus gausiam kilmingųjų būriui. Šio XVII amžiaus autoriaus kalendorius ir iškilmių scena nesutampa su 1936 metų istorijos datavimu. Todėl jo pateiktas variantas lieka atskiras; tikslaus iškilmių plano iš skirtingų pasakojimų sudaryti negalima. S7
Jasas 1971 metų kronikos paaiškinimuose Mindaugo ir Mortos krikštą siūlo datuoti 1251 metų balandžiu arba geguže. Šapokos redaguota istorija palieka 1250 metų pabaigos ar 1251 metų pradžios galimybę. Taigi straipsnyje lieka bendras 1251 metų orientyras. Tikslios dienos šios ištraukos nenustato. S19 S6
2.4
Vyskupijai reikėjo daugiau nei vardo.
Mindaugo krikštas iškėlė klausimą, kas valdys naują Bažnyčią ir kokiais ištekliais ji remsis.
Dėl pirmojo vyskupo pavaldumo susikirto Rygos pretenzijos ir siekis palaikyti tiesioginį ryšį su popiežiumi. Šapokos redaguota istorija čia įžvelgia Lietuvos valdovo savarankiškumo klausimą. Pavaldumas kaimyniniam bažnytiniam centrui teikė kitokias galimybes nei tiesioginė Romos globa. Krikštas pakeitė santykius, bet ginčų dėl jurisdikcijos neužbaigė. S6
Vyskupas Kristijonas gavo žemių Žemaitijoje. Tačiau 1936 metų istorijoje jo padėtis nesaugi ir priklausoma nuo Ordino paramos. Rašytinis žemės dovanojimas dar neužtikrino galimybės pasiekti žmones ir surinkti pajamas. Bažnyčia turėjo įsitvirtinti ten, kur kirtosi vietos interesai, konkuravo valdžios ir grėsė karas. S6
Kristijono pasitraukimą ir Vito paskyrimą ta pati istorija aptaria kaip atskirus įvykius. Ar Vitas atvyko į jam numatytą kraštą, autoriams lieka neaišku. Paskyrimas galėjo suteikti titulą, nors vietos veikla buvo menka ar sunkiai atsekama. Vien pirmųjų vyskupų vardai dar neparodo, kur ir kaip veikė parapijos. S6
Kojelavičius trumpame pasakojime pirmuoju Lietuvos vyskupu vadina Vitą. Šapokos redaguota istorija išsamiau aptaria atskirus paskyrimus ir pavaldumą. Šie aprašymai pradinį Bažnyčios kūrimą pateikia nevienodai. Jos padėtis priklausė ir nuo to, ar paskirtieji dvasininkai pajėgs išlikti bei dirbti vietoje — vien vardų ir titulų nepakako. S7 S6
2.5
Sąjunga nutrūko, tikėjimas liko ginčo tema.
Mindaugo santykių su Ordinu nutrūkimas ir jo religijos vaizdas vėlesniuose pasakojimuose nėra tas pats klausimas.
Žemaičių pasipriešinimas keitė Mindaugo santykius su Ordinu. Šapokos redaguota istorija aprašo spaudimą prisidėti prie kovos ir politinės sąjungos žlugimą. Toks posūkis turėjo karinę reikšmę, bet nėra išlikęs oficialus tikėjimo atsisakymo aktas. Susitarimas galėjo nutrūkti anksčiau, nei vėlesni autoriai nutarė, kaip aiškinti paties valdovo krikštą. S6
Bychovco kronikoje Mindaugas kaltinamas apsimetęs priimantis krikštą. Jis esą tebeaukojo seniems dievams ir paisė medžioklėje pasirodžiusio kiškio ženklo. Krikščioniškas pasakotojas taip vaizduoja netikrą atsivertimą. Tai jo pateiktas kaltinimas; paties Mindaugo paaiškinimo, ką jam reiškė naujosios apeigos, šiame tekste neturime. S19
Jasas aptaria tekste išlikusius iškraipytus dievų vardus ir jų vertimo sunkumus. Todėl net vardų atpažinimas priklauso nuo teksto aiškinimo: tikslaus XIII amžiaus panteono sąrašo iš jo tiesiogiai atkurti negalima. Senasis pasakojimas apie aukojimą ir vėlesnės pastangos perskaityti pažeistą tekstą suteikia skirtingo pobūdžio žinių. S19
Kojelavičiaus pasakojime Mindaugą į atsimetimą veda slaptos senosios apeigos, baimė ir pyktis. XVII amžiaus istorikas sprendimą aiškina ir valdovo jausmais, kurių pats negalėjo stebėti. Tokie pasakojimai išsaugo ginčą dėl jo tikėjimo. Vienos visų patvirtintos atsimetimo dienos iš jų nenustatome. S7
2.6
Gediminas kvietė krikščionis, pats likdamas nekrikštytas.
Gedimino laiškai jungė prekybos, gyvenimo ir tikėjimo pažadus. Jo paties krikštas taip ir neįvyko.
1323 metų kreipimąsi į popiežių Šapokos redaguota istorija sieja su Gedimino pastanga pakeisti santykius su krikščionišku pasauliu. Laiškuose jis skundžiasi Ordinu ir kalba apie Lietuvoje veikiančius krikščionis. Tai valdovo diplomatinis savo krašto pristatymas, skirtas skaitytojams, kurių pritarimas galėjo apsaugoti nuo karo ir atverti kitus ryšius. S6
Kvietimai pirkliams, amatininkams ir dvasininkams siejo miestų gyvenimą su valdovo politika. Svetimšaliams žadama vieta krašte, krikščionims — jų bažnyčios. Gyventojų bei prekių judėjimas galėjo plėstis be paties kunigaikščio krikšto. Šioje programoje skirtingo tikėjimo žmonės buvo naudingi miesto ir valdžios stiprėjimui, nors jų padėtis priklausė nuo valdovo apsaugos. S6
1324 metų pasiuntinybės istorijoje Gediminas neigia žadėjęs krikštytis. Šapokos redaguota istorija jo paaiškinimą apie raštininką vadina išsisukinėjimu ir aptaria vidaus pasipriešinimą. Perduoti valdovo žodžiai ir vėlesnis jų aiškinimas čia išsiskiria: Gediminas neigia patį pažadą, o leidinio autoriai įžvelgia pasikeitusią jo poziciją. S6
Kojelavičius tvirtina, kad Gediminas nė neketino atsisakyti protėvių tikėjimo. Šis aiškus XVII amžiaus pasakotojo atsakymas skiriasi nuo sudėtingesnės 1936 metų rekonstrukcijos. Laiškų atvertas bendravimas liko reikšmingas net be krikšto. Lietuva galėjo priimti krikščionis ir naudotis jų ryšiais, kol aukščiausia valdžia liko už katalikiškos Bažnyčios ribų. S7 S6
2.7
Krikštas tapo derybų sąlyga.
Kęstučio ir Algirdo laikais krikšto klausimas ne kartą grįžo į diplomatiją, susietas su saugumu, žemėmis ir bažnytine valdžia.
1349 metų Kęstučio pažadą krikštytis Šapokos redaguota istorija laiko taktiniu žingsniu. Jis siejamas su karu ir paramos paieškomis užsienyje. Sutikimas derėtis dar nereiškė valdovo krikšto ar viso krašto įpareigojimo. Derybomis taip pat mėginta išsikovoti palankesnes sąlygas, kurių nepavyko pasiekti vien karine jėga. S6
Kojelavičius pasakoja apie karą 1351 metais, Kęstučio nelaisvę, krikšto viltį ir pabėgimą. Pažadą priimti tikėjimą čia lydi karinis spaudimas. Tai kitas epizodas nei 1349 metų derybos. Kęstučiui ištrūkus iš nelaisvės, susitarimas pasikeičia; istorikas valdovo tikėjimą ir laisvę susieja su karo baigtimi. S7
1358 metų derybose su Karoliu IV buvo keliamos kitokios sąlygos. Šapokos redaguota istorija mini teritorijų klausimą ir siūlymą perkelti Ordiną. Su krikšto galimybe valdovai siejo didelius politinius reikalavimus. Jie liko derybų sąlygomis: pasiūlyti naują pasienio tvarką buvo viena, o pajėgti ją įgyvendinti — kita. S6
Algirdo santykis su stačiatikiškomis žemėmis turėjo ir bažnytinę pusę. 1936 metų istorija jo rūpestį metropolitu aiškina politine nauda valdomoms Rusios sritims. Tuo pat metu derybos dėl katalikų krikšto vyko vakaruose. Kunigaikščių politika aprėpė kelias krikščioniškas aplinkas, todėl vienas neįvykęs krikštas neapibūdina visų valstybės ryšių su krikščionybe. S6
2.8
Trys apeigos keitė valdovo padėtį.
1385 metų pažadai vedė į Jogailos krikštą, santuoką ir karūnaciją, o numatytą platesnę krikšto programą dar reikėjo įgyvendinti Lietuvoje.
Jogaila krikštą žadėjo dar 1382 metais, derėdamasis su Ordinu. Šapokos redaguota istorija šį kelią skiria nuo vėlesnio susitarimo su Lenkija. Pasikeitė partneriai, jų ištekliai ir būsimo krikšto politinė reikšmė. Dabar jis galėjo atverti kelią į Lenkijos karūną, užuot siejęs valdovą su Ordino viršenybe. S6
1385 metų Krėvos pažadų santraukoje krikštas priklauso platesniam vedybų susitarimui. Šapokos redaguota istorija greta aptaria belaisvius, piniginius įsipareigojimus ir valdovo žemes. Kojelavičius pabrėžia ilgalaikę sąjungą. Šiuo metu dar tariamasi dėl ateities — pažadėtą krikštą Lietuvos žmonėms reikės surengti vėliau. S6 S7
Šapokos redaguota istorija ir Jaso paaiškinimai skiria tris 1386 metų datas: krikštą vasario 15 dieną, santuoką vasario 18 dieną ir karūnaciją kovo 4 dieną. Kojelavičius krikštui pateikia vasario 16 dieną. Šios apeigos turėjo skirtingą prasmę: Jogaila įžengė į katalikų bendruomenę, sudarė santuoką ir tapo Lenkijos karaliumi. S6 S19 S7
Bychovco kronika Jogailą, Vytautą ir jų aplinką sutelkia į trumpą krikšto bei karūnos istoriją. Ji perteikia dinastijos posūkį, tačiau neišdėsto viso įvykių kalendoriaus. Grįžęs į Lietuvą, karalius dar turėjo rūpintis apeigomis, žemėmis ir žmonėmis. Jo asmeninį krikštą turėjo lydėti atskiri sprendimai, reikalingi platesnei veiklai pradėti. S19 S6
2.9
Krikštas tapo viešu valdovo darbu.
1387 metais žmonių telkimas, krikšto apeigos ir bažnytiniai sprendimai suteikė Jogailos pažadui matomą pavidalą.
Šapokos redaguotoje istorijoje sugrįžęs karalius imasi viešai organizuoti krikštą. Žmonės sukviečiami į Vilnių, jiems aiškinamas tikėjimas ir atliekamos apeigos. Valdovas suteikia paramą bei išteklius. Tai veiklos pradžia konkrečioje vietoje; visų valstybės gyventojų krikšto į vieną dieną šis pasakojimas nesutalpina. S6
Žmonių grupės, krikšto vardai ir dovanojami vilnoniai drabužiai — tokias detales pateikia 1936 metų istorija. Jos parodo kasdienę valdovo organizuojamų iškilmių pusę. Kiekvieno atvykėlio priežastys ir tai, ką jis suprato po apeigų, iš šių detalių nepaaiškėja. S6
Jonas Dlugošas 1387 metų pasakojime taip pat vaizduoja Jogailą mokytoju. Mokėdamas gyventojų kalbą, karalius aiškina tikėjimą ir maldas, dalija drabužius. Žmonių grupėms suteikiami bendri krikšto vardai. Šiuos motyvus randame jau ankstesniame pasakojime, tačiau žmonių apsisprendimą krikštytis čia aiškina autorius, o ne jie patys. S140
Kojelavičius pasakoja apie upės pakrantę, grupėms suteikiamus vardus, dešimtis tūkstančių pakrikštytųjų ir Šventosios vardą. Jo nurodytas 30 000 žmonių skaičius lieka autoriaus perduotas teiginys. Upėvardžio aiškinimas taip pat priklauso šiam XVII amžiaus pasakojimui. Visų Šventosiomis vadinamų upių vardų kilmės jis nepriklausomai nepatvirtina. S7
Bychovco kronika trumpai perteikia ir institucijų pradžią: pirmuoju Vilniaus vyskupu vadina Motiejų. Jasas atskirai aptaria datas ir Andriaus vaidmenį, nes trumpas kronikos pasakojimas sugretina skirtingu metu vykusius įvykius. 1387 metų veiklos mastas lieka atviras klausimas. Sudėję skirtingų vėlesnių autorių scenas ir skaičius, tikslaus įvykių dienoraščio vis tiek negautume. S19 S6
2.10
Naują tikėjimą reikėjo paaiškinti.
Apeigoms pakako susitikimo, tačiau mokymui reikėjo žmonių, galinčių kalbėti gyventojams suprantama kalba.
Šapokos redaguotoje istorijoje dvasininkai su kalbos kliūtimi susiduria nuo pat krikšto pradžios. Lietuviškai mokėjo ne visi, tad prireikė pagalbininkų. Tačiau leidinys mini įvairios kilmės ir gebėjimų kunigus. Būtų netikslu kiekvieną svetimšalį laikyti nemokančiu vietos kalbos ar vienodai apibūdinti visus pirmųjų mokytojų sunkumus. S6
Kojelavičiaus pasakojime Jogaila pats aiškina tikėjimą lietuviškai, kai stinga tinkamų kunigų. Taip vėlesnis autorius pabrėžia karaliaus nuopelną, vaizduodamas jį mokytoju. Scenoje ryškėja ir praktinis rūpestis: žmonėms reikėjo suprantamai paaiškinti, kuo naujas mokymas apie Dievą, žmogų ir apeigas skiriasi nuo to, ką jie pažinojo. S7
Kalbos kliūtis sugrįžta Žemaitijos krikšto pasakojimuose. Šapokos redaguota istorija ir Kojelavičius mokytojais vaizduoja abu valdovus. Taip autoriai iškelia vietos kalbos svarbą. Valdovo pagalba galėjo praversti per iškilmes, tačiau parapijoms reikėjo nuolatinių mokytojų. Retkarčiais atvykstantis karalius ar kunigaikštis jų kasdienio darbo pakeisti negalėjo. S6 S7
Jurginis 1989 metų Kojelavičiaus leidimo įvade aptaria kalbą, luomus ir Daukšos 1599 metų prakalbą. Tai įvado autoriaus žvilgsnis iš jo paties laiko, atskiras nuo XVII amžiaus pasakojimo. Vėlesnė kalbos gynyba atskleidžia, kaip ilgai tęsėsi mokymo sunkumai. Vis dėlto iš jos nesužinome, kas ir ką suprato Vilniuje 1387 metais. S7
2.11
Giraitė tapo tikėjimų susidūrimo vieta.
Ugnis, medžiai ir žalčiai krikšto pasakojimuose vaizduojami per krikščioniškų autorių pasirinktus ženklus ir siužetus.
Kojelavičiaus pasakojime gesinama ugnis, kertamos giraitės ir naikinami gerbti žalčiai. Šiais veiksmais autorius parodo krikščioniškojo Dievo galią prieš ankstesnius papročius. Jo pasirinktos detalės tarnauja krikščionybės pergalės istorijai. Konkrečios šventvietės sandaros ar archeologinio jos plano ši religinio susidūrimo scena neatkuria. S7
Kojelavičiaus Jeronimas, naikindamas Perkūno atvaizdą, susižeidžia koją ir stebuklingai pasveiksta. Autoriui išgijimas patvirtina naujojo tikėjimo stiprybę, o kūno sužeidimas ir pavojus tampa pamokymo dalimi. Tai krikščioniško stebuklo istorija. Medicininio įrašo ir nepriklausomai nustatytos įvykio dienos šaltinis nepateikia. S7
Beresnevičius nagrinėja, kodėl Długoszas lietuvių dievus lygina su romėniškais, ir aptaria krikščioniškų aprašymų įpročius. Senąją religiją Długoszas perteikia svetimu žodynu. Romėniški vardai todėl nepatvirtina tikslaus vietinių dievų sąrašo. Beresnevičiaus aiškinimu, iš tokių palyginimų labiau pažįstame aprašantįjį autorių nei kiekvienos šventvietės įrangą. S12
Kojelavičiaus Žemaitijos epizoduose vyresnis žmogus pripažįsta dievų negalią, kitur ginčijamasi dėl pasaulio sukūrimo. Pasakotojas paaiškina minios reakciją ir valdovo atsakymą. Taip jis sukuria literatūrines mokymo scenas apie susidūrusius pasaulio aiškinimus. Tiesiogiai užrašyto žmonių pokalbio jos nepateikia. S7
2.12
Krikštas paliko skirtingus dokumentus.
Vyskupijai, kilmingiesiems, religinei tvarkai ir Vilniaus miestui skirti aktai sprendė skirtingus naujos padėties klausimus.
1387 metų vasario 17 dienos dokumente Vilniaus bažnyčiai ir numatomam vyskupo sostui skiriama žemių, pajamų, gyvenamųjų vietų ir dalis miesto. Šios dovanos turėjo užtikrinti tarnystę ir pastatų išlaikymą. Taip katalikiškai institucijai buvo numatytas materialus pagrindas ir naujo žemės bei teisių turėtojo vieta krašte. S100
Vasario 20 dienos aktas skirtas bajorų turtinėms teisėms, kovo 22 dienos — Vilniaus miesto teisėms. Šią atskirų dokumentų seką aptaria Baronas ir Rowellas. S80
Vasario 22 dienos dokumente surašytos religinės prievolės ir mišrių santuokų sąlygos. Jame minima prievarta ir bažnytinio turto apsauga nuo prievolių. Šis aktas reguliuoja žmonių elgesį, užuot vien aprūpinęs vyskupiją pajamomis. Valdovas nustato katalikiškos tvarkos taisykles, kurių turėjo laikytis jam pavaldūs žmonės. S100
Šapokos redaguota istorija Bažnyčios ir bajorų teises aptaria kaip kuriamos institucinės tvarkos dalį. Joje matyti, kaip skyrėsi gavėjų poreikiai: vyskupijai skiriamas išlaikymas, kilmingiesiems patvirtinamos teisės, miestas įgyja savą teisinį pagrindą. Greta krikšto apeigų vyko ir viešas teisinis valstybės pertvarkymas. S6
2.13
Kunigui reikėjo namų ir pajamų.
Išlikę dokumentai rodo Bažnyčios pradžią per konkrečias žemes, žmones ir išteklius, kurių reikėjo kasdieniam darbui.
Vyskupijai skiriamos pajamos ir gyvenamosios vietos turėjo išlaikyti nuolatinę tarnystę. Tačiau 1932 metų leidėjai aptaria ir patį dokumento perdavimą: skiria A bei B teksto versijas ir vėlesnius papildymus. Tad išvardytos valdos ne visos besąlygiškai priskirtinos vienam nepakeistam originalui. Dovanų sąrašą reikia suprasti kartu su šia teksto istorija. S100
1387 metų birželio 1 dienos Obolcų bažnyčios dokumente skiriami sklypai kunigui, vikarui ir raštininkui, ežeras, medus, dešimtinė ir teisė turėti smuklę. Taip numatomos vietos tarnystės pajamos bei ištekliai. Preambulėje tikėjimo palaikymas siejamas su mokymu, kuriam reikia nuolatinio darbo. Tikslios pastatų išvaizdos šis aprūpinimo sąrašas neparodo. S100
1388 metų kovo 12 dieną Urbonas VI pavedė vyskupui Dobrogostui ištirti, ar vieta tinkama katedrai ir ar jai skirtas tinkamas aprūpinimas. Jei sąlygos tenkinamos, turėjo būti įsteigtas vyskupo sostas ir perkeltas Andrius iš Sereto. Tai sąlyginis nurodymas, ne popiežiaus apsilankymo liudijimas. Vietos įvykiai Romą pasiekė prašymais ir pranešimais, kuriuos dar reikėjo paversti bažnytiniais veiksmais. S100
Balandžio 17 dienos rašte popiežius jau giria Jogailą už bažnyčių kūrimą ir apsaugą, ragina darbą tęsti. Leidėjai originalo neturėjo ir aptaria tekstą perdavusius vėlesnius šaltinius. Sveikinime matyti, kokios žinios apie valdovo veiklą pasiekė Romą. Pačių žmonių tikėjimo popiežius šiuo raštu nepriklausomai neįvertina. S100
Remiamasi: S100
2.14
Tikėjimas keitė turto ir šeimos teises.
Krikštas buvo susietas su turtu, pareigomis ir šeimos pasirinkimais. Tuose pačiuose šaltiniuose aprašoma ir nauda, ir spaudimas.
Šapokos redaguota istorija išplėstas katalikų bajorų teises sieja su nuosavybe. Karo tarnybos ir pilių prievolės tebegaliojo: valdovas savo reikalavimų neatsisakė. Pasirinktas tikėjimas galėjo pakeisti, kaip žmogus saugojo ir perdavė turtą. Tačiau šios teisės dar nereiškė visiems vienodos šiuolaikinės pilietybės ar atleidimo nuo pareigų. S6
Vasario 22 dienos akte Jogaila įsipareigoja skatinti ir versti savo Lietuvos bei Rusios valdose gyvenančius abiejų lyčių lietuvius paklusti Romos Bažnyčiai. Mišrių santuokų nuostatoje numatytos ir kūno bausmės. Valdovo religinė programa apėmė tiek mokymą, tiek privalomus reikalavimus. S100
Tas pats dokumentas reguliuoja mišrias santuokas ir konkrečias religines situacijas. Nuostatos skirtos apibrėžtoms mišrioms katalikų ir stačiatikių santuokoms. Šeimos ryšys galėjo tapti valdovo ir Bažnyčios reguliuojamu klausimu. Vis dėlto akte surašyta siekiama tvarka; kiekvienos santuokos bylos ir įrodymų, kad ji visur įgyvendinta vienodai, jame nėra. S100
1413 metų Horodlės susitarimuose priklausymas Katalikų Bažnyčiai vėl lemia dalį teisių ir pareigybių. Kojelavičius kalba apie draugystę ir lygybę, tačiau pats palieka bendrystės su Roma ribą. Šapokos redaguota istorija pabrėžia atranką. Kilmingųjų pasaulyje tikėjimas galėjo atverti naujus ryšius, kartu palikdamas kitus įtakingus valstybės žmones už jų ribų. S6 S7
2.15
Katalikų valdovas valdė ne vien katalikus.
Rusios žemių krikščioniškas gyvenimas neprasidėjo 1387 metais ir nesibaigė valdovui pasirinkus katalikybę.
Algirdui valdant metropolito klausimas jau buvo valstybės politikos dalis. Šapokos redaguota istorija jį sieja su Rusios žemių valdymu ir vietos bažnytiniais ryšiais. Jogailai priėmus krikštą, šios institucijos jau veikė. Stačiatikių bendruomenės gyveno pagal savą tradiciją, kuri nebuvo vien pasirengimas būsimai katalikiškai pertvarkai. S6
1936 metų istorija aiškiai skiria lietuviškų ir Rusios žemių religinę aplinką. Šitaip lengviau aptarti institucijų skirtumus, tačiau šeimų gyvenimai buvo įvairesni. Santuokos, giminystė ir persikėlimas galėjo sujungti skirtingų tikėjimų žmones. Viena gyventojų grupė ar kataliku tapusio valdovo krikšto vieta neaprėpia visos valstybės istorijos. S6 S19
Katalikų privilegijos ir mišrių santuokų ribojimas suteikė tikėjimo skirtumui teisinę reikšmę. Tačiau iš jų neatsirado įsakymas panaikinti visą stačiatikių gyvenimą. Šapokos redaguota istorija ir vėliau aptaria stačiatikių institucijas bei bažnytinės vienybės sumanymus. Pati tokių sumanymų istorija rodo, kad skirtingos bažnytinės bendruomenės tebeveikė ir turėjo savus atstovus. S6 S100
Bychovco kronikoje net Algirdo tikėjimas aiškinamas santuoka ir palankumu kitos religijos žmonėms. Tai dinastinės tradicijos pasakojimas apie šeimos pasirinkimus, tiesioginio krikšto dokumento jis neatstoja. Ir bažnytinės vienybės siekis turėjo savus tikslus. Jų nereikėtų sutapatinti su politiniais Lietuvos ir Lenkijos susitarimais vien dėl bendro sąjungos pavadinimo. S19 S6
2.16
Žemaičiai priešinosi jiems numatytai ateičiai.
Žemaitija liko už 1387 metų programos ribų. Jos gyventojų pasipriešinimas keitė ir valdovų sutartis, ir krikšto aplinkybes.
Šapokos redaguotoje istorijoje Žemaitija lieka už Jogailos 1387 metų veiklos ribų. Jos vėlesnis krikštas siejasi su Ordino pretenzijomis valdyti kraštą. Valdovai jį žadėjo sutartimis, tačiau gyventojai ne visada sutiko su tokiu likimu. Įrašyti pažadą buvo lengviau, nei įtvirtinti valdžią tarp vietos bendruomenių. S6
1409 metų sukilimą 1936 metų istorija sieja su vietos nepasitenkinimu ir Vytauto žmonių parama. Gyventojams valdžia reiškė pilis, įkaitus, prievoles ir ribojamą judėjimą. Todėl krikščionybės skelbimas buvo susijęs ir su kasdieniais klausimais: kas rinks pajamas, reikalaus darbo ir spręs jų padėtį krašte? S6
1411 metų taika Žemaitijos priklausomybę susiejo su Jogailos ir Vytauto gyvenimo trukme. 1422 metų Melno susitarimas žymi kitą sienos tvarkymo etapą. Taigi Žalgirio pergalė ginčų iš karto neišsprendė. Krašto religinė ateitis taip pat buvo vienas iš klausimų, kuriuos valdovai dar ilgai svarstė tarptautinėse derybose. S6
Bychovco kronika Žemaitijos išlaisvinimą sieja su Palangos kautynėmis ir išpirktu užstatu. Jasas taiso chronologiją ir atmeta išpirkimo aiškinimą. Kronikoje ryškūs patys kovojantys žemaičiai, tačiau jos pasakojimas nepaaiškina visų sutarčių. Dinastinė atmintis ir vėlesnis dokumentų tyrimas krašto kelią į laisvę atkuria skirtingai. S19
2.17
Trumpas apsilankymas virto dideliu pasakojimu.
1413 metų Žemaitijos krikšto vaizdas perduotas per vėlesnius pasakotojus. Jo scenos ir dokumentinė atrama vertinamos nevienodai.
Šapokos redaguotoje istorijoje Jogaila ir Vytautas trumpam atvyksta į Žemaitiją. Nesant pakankamai tinkamų dvasininkų, jie aiškina tikėjimą, pakrikštijamos pirmosios žmonių grupės. Leidinys pabrėžia, kad per trumpą apsilankymą visų aprėpti nebuvo įmanoma. Šį tradicinį krikšto pradžios pasakojimą jis skiria nuo vėlesnio institucijų kūrimo. S6
Dlugošo 1413 metų pasakojime Jogaila Nemunu ir Dubysa plaukia į Žemaitiją. Karalius gesina šventąją ugnį, liepia kirsti giraites ir pats moko tikėjimo, nes atvykę dvasininkai nemoka žemaitiškai. Autorius perduoda ir valdovo, ir klausytojų žodžius. Tai literatūrinė krikšto scena, o ne tiesiogiai užrašytas pokalbis. S140
Kojelavičius pamokslininkų darbą aprašo kartu su prašymais, dovanomis, grasinimais ir šventviečių naikinimu. Religinė kaita jo tekste vyksta ir įtikinant, ir naudojant valdžią. Minia stebi, abejoja ar pritaria. Tačiau visas šias reakcijas mums perteikia XVII amžiaus pasakotojas, suteikęs scenai savą pavidalą. S7
Bychovco kronikoje Žemaitijos krikštas ir vyskupijos įkūrimas telpa į trumpą pasakojimą, o Vytautas išaukštinamas kaip antras apaštalas. Jasas atskiria 1413 ir 1417 metus, aptaria panašumą į Dlugošo pagyrimą Jogailai. Skirstydami nuopelnus autoriai kartu kūrė dinastinę atmintį: tos pačios kaitos centre atsidurdavo skirtingi valdovai. S19
Baronas abejoja detaliu 1413 metų vaizdu ir išskiria geriau dokumentuotą 1417 metų misiją. S80
2.18
Krašto skundas pasiekė Bažnyčios susirinkimą.
Žemaičių atstovai siekė parodyti, kad jų santykis su krikščionybe negali būti paliktas vien Ordino valdžiai.
Baronas skiria delegacijos atvykimą 1415 metais ir skundo pateikimą 1416 metų vasarį. S80
Šapokos redaguotoje istorijoje žemaičių skunde kalbama apie atimtas žemes, prarastą laisvę ir menką tikėjimo mokymą. Ordino nukariauti žmonės esą verčiami sunkiai dirbti. Taip delegacija ginčijo Ordino teisę kalbėti jos vardu ir pati įsitraukė į viešą politinį ginčą. Ji gynė savo pusę; skundas dar nereiškia, kad visos jame išdėstytos aplinkybės buvo atskirai patikrintos ir patvirtintos. S6
1936 metų istorija pasakoja apie į Žemaitiją pasiųstus vyskupus, jų darbą ir vyskupo Motiejaus paskyrimą. Jasas vyskupijos pradžią datuoja 1417 metais. Ji turėjo nuosekliai tęsti darbą, kurio trumpas valdovų apsilankymas nepajėgė atlikti: organizuoti vietinę Bažnyčią, jos išlaikymą ir mokymą. Religinis gyvenimas įgijo nuolatinį valdžios centrą. S6 S19
Vyskupijos centru tapo Varniai. Medininkų vardas siejosi su Žemaitijos vietove — dabartinių Medininkų Lietuvos rytuose jis nereiškia. Šapokos redaguota istorija mini katedrą, parapines bažnyčias ir žemės dovanas. Tai platesnio kūrimosi dalys: vyskupui reikėjo vietos, iš kurios galėtų valdyti, ir išteklių darbui tęsti. S6
2.19
Parapijos kūrėsi pamažu.
Parapijoms reikėjo išteklių ir žmonių, kurie galėtų pasiekti gyventojus, mokyti, laikyti pamaldas ir tęsti darbą po valdovų išvykimo.
Šapokos redaguota istorija išvardija septynias ankstyvas parapines bažnyčias ir atskirai aštuonias Žemaitijoje. Šiais sąrašais leidinys aprašo Bažnyčios tinklo pradžią. Bažnyčios paminėjimas ir tiksliai dokumentuota jos įsteigimo diena yra skirtingi dalykai. S6
Dlugošas išvardija septynias parapines bažnyčias: Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Obolcuose ir Hainoje. Sąrašas leidžia jo pasakojimą susieti su konkrečiomis vietomis. Vis dėlto išvardytos bažnyčios dar nereiškia septynių išlikusių 1387 metų steigimo dokumentų. S140
Baronas abejoja, kad visos septynios Dlugošo minimos bažnyčios įsteigtos 1387 metais. Jo tyrime Obolcų dokumentas skiriasi nuo vėlesnių kitų vietų paliudijimų; dokumentų tyla savaime neįrodo, kad tų bažnyčių tada nebuvo. S101
Šapokos redaguotoje istorijoje kunigų rengimas siejamas su Krokuvos universiteto atnaujinimu 1400 metais ir pradžios mokyklomis prie bažnyčių. Mokymui, raštų tvarkymui ir pamaldoms reikėjo pasirengusių žmonių. Pastatas bei dovanota žemė jų neatstojo. Darbą atokiau nuo centrų dar ilgai ribojo kunigų skaičius ir tai, kiek jie mokėjo lietuvių kalbą. S6
Jadvygos sumanyta Prahos kolegija šiame leidinyje pristatoma kaip dar viena galimybė parengti Lietuvos dvasininkų. Studijoms skirti pinigai ir namai turėjo padėti pradėti veiklą, bet reikėjo paskatinti studentus atvykti ir užtikrinti stabilią aplinką. Parengtas planas dar neužtikrindavo, kad studentai atvyks. Bažnyčios ateitis priklausė ir nuo jų kelionių bei mokymosi. S6
2.20
Šventą vietą gynė ir jos lankytojai.
Beresnevičiaus aptariamas Jeronimo pasakojimas leidžia pamatyti žmones, kuriems giraitė buvo reikalinga pagalbos ieškojimo vieta.
Beresnevičius aptaria Piccolomini pasakojimą, paremtą Jeronimo Prahiškio žodiniu liudijimu. Kertama giraitė jame sukelia vietos žmonių pasipriešinimą. Šią sceną perteikė keli tarpininkai, todėl tiesiogiai užrašyto tos dienos pokalbio neturime. Tačiau pasakojime greta valdovo ir misionieriaus pasirodo žmonės, kuriems šventa vieta buvo kasdienio gyvenimo dalis. S12
Pasakojime moterys kreipiasi į Vytautą, nes netenka vietos, kur prašoma dieviškos pagalbos dėl orų. Vėliau prie jų prisideda vyrai. Giraitė jiems nėra vien senas medis, kurį galima pakeisti nauju pastatu. Beresnevičius šią sceną sieja su bendruomenės santykiu su šventumu ir poreikiu turėti vietą, kurioje įmanoma sulaukti pagalbos. S12
Vytautas pasakojime sustabdo misionierių ir jį išsiunčia. Beresnevičius čia įžvelgia valdovo padėtį tarp naujos religijos skelbėjų ir savo pavaldinių. Žmonių skundas pakeičia įvykių eigą — bendruomenė pati imasi veikti. Tačiau vienas toks epizodas dar neparodo, kaip kiti valdovai kitose vietose elgėsi su senosiomis šventvietėmis. S12
Perduotas pasakojimas tiksliai neįvardija, kokiai dievybei buvo skirta giraitė. Beresnevičius prašomą pagalbą dėl orų sieja su Perkūnu, tačiau tai lieka prielaida. Piccolomini kūrinys paskelbtas 1477 metais, jau po jo mirties. Ši data žymi paskelbimą, o ne giraitės gynimą; svarstymas apie dievybę neatstoja tiesioginio jos vardo paliudijimo šiame pasakojime. S12
Remiamasi: S12
2.21
Bažnyčios pamoka ne visur pasiekė vienodai.
Vėlesni aprašymai kalba apie nevienodą mokymą ir papročių kaitą, tačiau neleidžia visų žmonių tikėjimo apibūdinti viena etikete.
Beresnevičiaus aiškinimu, retos parapijos, kunigų stygius ir kalbos kliūtys lėtino religinę kaitą. Oficiali krikščioniška tvarka galėjo įsitvirtinti anksčiau, nei visur prasidėjo nuoseklus mokymas. Atokiau gyvenantiems žmonėms Bažnyčia galėjo likti sunkiau pasiekiama. Šitaip mokslininkas apibūdina bendrą kaitos eigą; kiekvienos gyvenvietės atstumo ar jos gyventojų tikėjimo jis atskirai neįvertina. S12
Apie XVI amžių Beresnevičius kalba remdamasis vėlesniais autoriais, siekusiais taisyti žmonių papročius. Jo aptariamas 1547 metų valdovo raštas atspindi kitokias aplinkybes nei Jogailos iškilmės. Smerkiamo elgesio negalima vien dėl šio rašto perkelti į 1387 metus. Jis liudija, kas rūpėjo jo siuntėjui ir ano meto religinės tvarkos sergėtojams. S12
1579 metų Pekulo vizitacijoje Beresnevičius atkreipia dėmesį ir į stebėtojų žinių ribas. Kunigas sakė girdėjęs apie senųjų papročių besilaikančius žmones, bet jų parodyti negalėjo. Pranešimas išsaugo gandą kartu su abejonėmis. Apie vienodą viso kaimo tikėjimą jis nieko nepasako, tačiau atskleidžia, kaip sunkiai stebėtojai nustatydavo, kas iš tikrųjų vyksta. S12
1595 metų Daukšos katekizme išvardyti smerkiami papročiai. Beresnevičius šį tekstą skaito atsižvelgdamas į jo paskirtį: mokymo knyga nurodo, kokio elgesio vengti, o ne surašo kiekvieno žmogaus veiksmus. Kartu su parapijų istorija ji liudija užsitęsusius ginčus dėl teisingo tikėjimo ir santykio su senesniais papročiais. S12
Remiamasi: S12
2.22
Pasikeitė institucijos ir tikėjimo keliai.
Krikštas pakeitė valdovų santykius, teisę ir religinę valdžią, o žmonių tikėjimo gyvenimas kito nevienodai.
Beresnevičius skiria veikusią senosios religijos institucijų sistemą ir vėliau išlikusius jos elementus. Netekę valdovų paramos bei ankstesnių kulto atramų, pasakojimai ir apeigos galėjo keistis. Išlikęs paprotys nebūtinai reiškia, kad visa sistema liko nepaliesta. Tačiau nutrūkus institucijų veiklai žmonių santykis su šventumu ir toliau galėjo būti reikšmingas. S12
Šapokos redaguota istorija parodo kitą kaitos pusę: žemėmis aprūpintus vyskupus, privilegijas, mokyklas ir kunigų rengimą. Tai ne vien nauji vardai senoms apeigoms. Atsirado nuolatinės institucijos, kurios valdė turtą, mokė ir siekė nustatyti žmonių gyvenimo taisykles. Jų poveikio mastas skyrėsi priklausomai nuo vietos išteklių ir galimybės pasiekti gyventojus. S6
Bychovco kronika krikščionybės pradžią sieja su Goštautų šeima: pasakoja apie pirmą kataliką ir į Vilnių atvestus vienuolius. Jasas aptaria anksčiau veikusius dvasininkus, supainiotus asmenis ir legendinį siužetą. Pasakojimas suteikia šeimai vietą krikšto atmintyje. Tačiau ankstesni miestų, misijų ir bendruomenių keliai į šią vieną istoriją netelpa. S19
Valdovas priima krikštą, raštu skiriama žemė, vyskupas organizuoja darbą, žmogus mokosi arba laikosi pažįstamų papročių. Šiuos pokyčius skyrė ir ilgi laiko tarpai. Beresnevičiaus aiškinimu, nauja tvarka ir senesnių tradicijų tęstinumas galėjo gyvuoti kartu. Todėl vienos paskutinės dienos, kai ankstesnis tikėjimas visur baigėsi, ši istorija neturi. S12 S6