1.1
Pasaulis, kuriame griaustinis turi balsą.
Griaustinis, likimas ir namų ugnis skirtingais laikais įgydavo dievų ar mitinių būtybių pavidalus. Čia — keturiolika jų portretų.
Kas nukalė Saulę? Kas lėmė žmogaus likimą, saugojo namų ugnį ar nepaaiškinamai pagausino atsargas? Apie tai pasakoja lietuvių dainos ir sakmės, užsimena metraščiai, senųjų autorių dievų sąrašai bei papročių aprašymai. Šie skirtingais laikais užrašyti liudijimai padeda tyrėjams suprasti senąją pasaulėjautą. S12 S14
Anksti paliudytus dievus čia lydi gerokai vėliau užrašytos mitinės būtybės. Žodis „senovės“ nereiškia, kad visi keturiolika vienu metu buvo garbinami vienodai ir sudarė bendrą panteoną. Viduramžių raštininkas, XIX amžiaus pasakotojas ir šiuolaikinis mitologas apie tikėjimą kalba skirtingai. Kiekvieno balsą girdėsime atskirai. S12 S17
1.2
Dievas: dangus ir senelis prie slenksčio.
Dangaus Dievą tyrėjai atkuria iš ankstyvų vardų; sakmėse jis pasirodo ir kaip keliaujantis senelis.
Žodis „dievas“ gali reikšti dievybę apskritai, o krikščioniškoje kalboje — Dievą. Beresnevičius senojoje religijoje išskiria Dangaus Dievą ir su juo sieja XIII amžiaus šaltinių Andają bei Nunadievį. Vardus suartina tyrėjas; pats trumpas metraščio įrašas išsamaus dievybės gyvenimo nepapasakoja. S12
Sakmėse Dievas gali vaikščioti žeme kaip senelis. Kuklaus svečio priėmimas ar atstūmimas tampa žmogaus būdo išbandymu, o nepažįstamojo galia išaiškėja vėliau. Beresnevičiaus aptariamas tautosakinis Dievas saugo tvarką ir teisingumą, tačiau jo paveikslas jau susipynęs su krikščioniška pasakojimo aplinka. S12
Senelis su lazda padeda įsivaizduoti sakmės susitikimą. Jo atvaizdas nepasako, kaip XIII amžiaus lietuviai vaizdavo savo aukščiausią dievybę. Sakmėje svarbi pati neatpažinto svečio galimybė: įprastu keliu ateina žmogus, kurio tikroji tapatybė paaiškės vėliau. S12
Remiamasi: S12
1.3
Perkūnas: audros jėga ir tvarkos gynėjas.
Griaustinio dievas jungia ankstyvą rašytinį vardą ir gausius vėlesnius pasakojimus.
Perkūno vardą išsaugojo XIII amžiaus intarpas į Malalos kronikos slaviškąjį vertimą. Dievybė jame paaiškinama per griaustinį. Beresnevičius su Perkūnu sieja ir kito metraščio Diviriksą, bet tai jau tyrėjo tapatinimas, ne tiesiogiai užrašytas Perkūno vardas. Vėlesnės sakmės apie jį pasakoja kur kas plačiau už ankstyvą trumpą žinią. S12
Jonas Dlugošas senąją religiją aiškina per romėnų dievus: Perkūną lygina su Jupiteriu ir perduoda vietinį vardą Perkun. Ugnį jis sieja su Vulkanu, miškus — su Diana, žalčius ir gyvates — su Eskulapu. Šiais palyginimais autorius aiškina papročius ir grindžia romėniškos kilmės pasakojimą. Pačių tikinčiųjų sudaryto dievų sąrašo jis neperduoda. S140
Vienas ryškiausių sakmių motyvų — Perkūno ir velnio nesantaika. Velnias slepiasi po medžiais ar akmenimis, o griausmavaldys jį persekioja. Vieni pasakotojai aiškina, kad velnias pavogęs Perkūno įrankį, kiti kalba apie pasaulio valymą nuo blogio. Taigi net pažįstamo siužeto priežastys aiškinamos skirtingai. S12
Kirvis, rūstus veidas ir audros dangus iliustracijoje primena tautosakos vaizdus. Sakmėse Perkūnas kartais padeda Dievui; Beresnevičius čia įžvelgia krikščionybės poveikį. Senasis griaustinio veikėjas išlieka, bet jo santykis su kitais pasakojimo dalyviais keičiasi. S12
1.4
Velnias: daugiau negu vien krikščioniškasis demonas.
Sakmių velnias gali kurti, gadinti, dirbti ir būti pergudrautas.
Velnias lietuvių pasakojimuose keičia vaidmenis. Beresnevičius sieja jį su žeme, požemiu, turtu ir mirusiaisiais, kartu aptardamas krikščionišką jo pavertimą demonu. Kalbant apie senesnį mitologinį sluoksnį vartojama ir Velino forma. Ji nereiškia, kad kiekviena sakmė išsaugojo atskiro dievo vardą. S12
Pasaulio kūrimo sakmėse Dievas siunčia velnią iš pirmapradžių vandenų parnešti žemių. Užduotis virsta varžybomis: velnio mėginimai ką nors nuslėpti ar pakeisti paaiškina balas, akmenis ir paviršiaus nelygumus. Beresnevičiaus nagrinėjamuose variantuose jis yra ir pagalbininkas, ir sumanymo trikdytojas; kai kur Dievas ir velnias net vadinami broliais. S12
Velnias pajėgus keisti kraštovaizdį, tačiau jį nugali žmogaus gudrumas arba Perkūno jėga. Jo darbai ir pralaimėjimai atskleidžia tą patį prieštaringą būdą. Iliustracijos akmenys ir pelkė primena sakmių aplinką; veidas, drabužiai ir statomas kelias yra menininko pasirinkimas. S12
Remiamasi: S12
1.5
Teliavelis: kalvis, nukalęs Saulę.
Viduramžių tekste kalvis nukala saulę ir užmeta ją į dangų.
Teliavelis nukala saulę ir užmeta ją į dangų — taip pasakoja Malalos kronikos slaviškojo vertimo intarpas, siejamas su 1261 metų įrašu. Šis kalvio darbas yra mitas, perduotas viduramžių tekste. Tai ne paties VI amžiaus autoriaus Malalos tiesioginis Lietuvos religijos aprašymas. S12
Kalvis įrankiu ir jėga padaro tai, kas kasdien apšviečia pasaulį. Įprastas amatas čia tampa pasaulio kūrimu. Beresnevičius svarsto Teliavelio ryšį su velniu ir kalvyste, bet perspėja jo netapatinti su tautosakos velniu. Panašumų yra; jie dar neįrodo, kad tai tas pats veikėjas. S12
Saulė nukalama vieną kartą. Apie kasmetinį jos gaminimą iš naujo ši žinia nepasakoja; Gimbutienės knygos pabaigoje Beresnevičius tokį išplėtimą kritikuoja. Paveiksle pasirinktas vienas mitinis kalimo momentas. Dirbtuvę ir kalvio išvaizdą sukūrėme iliustracijai. S14 S12
1.6
Medeina: miško riba ir žvėrių pasaulis.
Ankstyvi vardai leidžia įžvelgti miško ir medžioklės dievybę, bet ne išsamų jos gyvenimo pasakojimą.
Medeinos vardas minimas metraščio žinioje apie Mindaugo garbintus dievus, ties 1252 metų data. Greta pasakojama apie zuikį: perbėgęs medžiotojų kelią jis galėdavęs sustabdyti žengimą į mišką. Kaip vardas ir ženklas siejasi, šaltinis iki galo nepaaiškina. Beresnevičius dar svarsto, ar „Zuikių dievas“ neatsirado autoriui ką nors supratus klaidingai. S12
Kitame XIII amžiaus tekste Žvorūna apibūdinama kale. Beresnevičius mano, kad Medeina ir Žvorūna tikriausiai yra tos pačios dievybės vardai. Tai jo rekonstrukcija. Patys šaltiniai vartoja skirtingus vardus ir tiesiogiai nesako „Medeina yra Žvorūna“. S12
Miškas, kiškis ir tolumoje esantis šuo portrete primena skirtingus liudijimus. Juos sugretino menininkas. Patikimai nustatyto tokio senovinio Medeinos atvaizdo neturime, todėl jos veido, aprangos ir visų atributų atkurti negalime. S12 S17
1.7
Žemyna: žemė, kuri maitina.
Derlingumas čia reiškia žmogaus priklausomybę nuo dirvos ir jos gyvybės.
Gimbutienės aptariamuose tikėjimuose Žemyna yra ir moteriškai įsivaizduojama dievybė, ir pati gyvybinga žemė. Su ja siejami javai, augimas ir pagarbus elgesys su dirva. Žemės bučiavimas ar draudimas ją niekinti leidžia pamatyti santykį, kuriame maitinanti aplinka turi orumą ir į žmogaus veiksmus atsiliepia. S14
Vėlesnių šimtmečių maldose ir apeigų aprašymuose žmonės prašo javų augimo, sveikina žemę ir nupila jai dalį gėrimo. Gimbutienės cituojamos žinios pasakoja apie žemdirbių santykį su aplinka. Tačiau XVII ar XIX amžiuje užrašytų apeigų negalime be papildomo pagrindimo perkelti į XIII amžių. S14 S12
Gimbutienė Žemyną sieja su senosiomis deivėmis ir gyvybės ciklais. Beresnevičius knygos pabaigoje primena, kad jos siūlomas priešistorės aiškinimas lieka hipoteze. Paveikslo žemės ir javų globėja todėl yra simbolinis vaizdas; archeologija tokio deivės portreto nenustatė. S14
1.8
Gabija: ugnis, su kuria kalbamasi.
Namų židinys gali būti ir šventa ugnis, ir suasmeninta globėja.
Gabijos pasaulis telpa kasdienėje ugnyje: ji šildo, verda valgį, bet neprižiūrėta gali sunaikinti namus. Gimbutienė aprašo ugnies apgaubimą pelenais, jos „maitinimą“ ir kreipinius, kuriais prašoma ramybės. Šventumas čia pasirodo per rūpestį, saiką ir artimą sugyvenimą su pavojinga jėga. S14
Gabija gali būti ir pačios ugnies vardas. Pranas Skardžius, kurio tekstas išspausdintas „Lietuvių mitologijos“ trečiame tome, jį laiko iškilmingu ugnies pavadinimu. Vilniaus universiteto etimologinė duomenų bazė taip pat pateikia šventos namų ugnies reikšmę. Pagarbiai kreiptis į ugnį ir vaizduoti ją moterimi — du skirtingi šio vardo skaitymai. S17 S51
Moters kontūras iliustracijoje vos išnyra iš židinio šviesos. Vaizdas palieka abu skaitymus atvirus: ugnį galima laikyti artima gyva esybe, neteigant, kad kiekviena šeima ją vaizdavo vienodai ar pasakojo tą pačią jos kilmės istoriją. S14 S17
1.9
Laima: kas žmogui skirta.
Gimimo ir likimo pasakojimuose laimė yra daugiau negu atsitiktinė sėkmė.
Laima, arba Laimė, siejama su žmogaus gimimu ir jam skirta gyvenimo dalia. Gimbutienė aptaria XVII–XVIII amžiaus žodynų bei aprašymų liudijimus ir vėlesnę tautosaką. Jos pateikiamoje medžiagoje likimas apima ne vien turtą ar sėkmę, bet ir gyvenimo ilgumą, sunkumą bei galimybę išvengti nelaimės. S14
Prie gimusio vaiko pasirodo viena ar kelios būtybės ir ištaria jo lemtį. Ar tai, kas jau pasakyta, dar gali pasikeisti? Tokį klausimą kelia šie pasakojimai. Beresnevičius Laimą aptaria kaip sunkiai permaldaujamą likimo galią, kurios vietos dievų pareigybių sąrašas nepaaiškina. S14 S12
Portreto siūlas reiškia skirtą gyvenimo tąsą — tai poetinė metafora. Gimbutienė plačiau aiškina verpimo simboliką, tačiau knygos pabaigos komentare abejojama dalies tokių apibendrinimų pagrindimu. Laimos išvaizda ir kambarys taip pat sukurti iliustracijai, o ne atkurti pagal senovinį atvaizdą. S14
1.10
Saulė: šviesa, motina ir dainų veikėja.
Dangaus šviesulio personifikacija neišsitenka viename kilmės mite.
Dainose ir mitiniuose pasakojimuose Saulė turi žmogiškų santykių bei jausmų. Beresnevičius aptaria motinišką Saulę lietuvių dainose. Gimbutienė daug dangaus šeimos ir vestuvių vaizdų ima iš latvių dainų. Šis skirtumas svarbus: latvių pasakojimai padeda lyginti giminingas tradicijas, bet nėra lietuviško siužeto užrašymai. S12 S14
Teliavelis saulę nukala ir užmeta į dangų. Dainose ji elgiasi kaip žmogus. Tai skirtingi pasakojimai, iš kurių nesusidaro viena nuosekli Saulės biografija. Jie rodo, kiek prasmių žmonės suteikė kasdien sugrįžtančiai šviesai. S12 S14
Mūsų Saulė virš laukų yra šiandienos meninė personifikacija. Motiniškas jos šviesos švelnumas padeda skaityti poetinį vaizdą, tačiau neįrodo, kad senovėje egzistavo būtent tokios išvaizdos statula, toks drabužis ar vienodas visoje Lietuvoje paplitęs Saulės šeimos medis. S14
1.11
Mėnuo: kintantis dangaus kaimynas.
Mėnulio fazės ir žmonių likimai susitinka tikėjimuose bei dainų siužetuose.
Mėnuo, arba Mėnulis, lietuvių tikėjimuose tampa pašnekovu. Į jauną mėnulį žmonės kreipdavosi prašydami sveikatos, grožio ar gerovės. Gimbutienė aptaria šiuos kreipinius ir su mėnulio kaita siejamus lūkesčius: jo pasirodymas svarbus žmogaus gyvenimui. S14
Liudviko Rėzos 1825 metų rinkinio dainoje Mėnuo veda Saulę, paskui pamilsta Aušrinę. Supykęs Perkūnas jį perskelia. Šį žinomą siužetą išsaugojo konkreti publikacija; jos data nepasako, kada tokia istorija pirmą kartą atsirado. S14
Rėzos mitologinės dainos turi ir redagavimo istoriją. Bronė Stundžienė primena, kad dėl jos dainas reikia skaityti kritiškai. Šios vestuvės išlieka dainos siužetu, o ne tiksliu visų senovės lietuvių tikėjimo aprašu. Sidabrinis Mėnuo paveiksle — mūsų poetinė interpretacija. S52 S14
1.12
Laumė: dovana ir pavojus prie vandens.
Nakties darbininkė gali padėti žmogui, tačiau jos gerumas turi ribas.
Vėliau užrašytose sakmėse laumės pasirodo prie vandens, skalbia, verpia ir audžia. Gimbutienės apžvalgoje jos yra nepaprastai veiklios: per trumpą laiką nuveikia žmogui neįveikiamą darbą. Jos gali ateiti po kelias, turėti žmogišką išvaizdą ir vis dėlto priklausyti kitai, savas taisykles turinčiai aplinkai. S14
Pagalba lengvai virsta grėsme, kai žmogus laužo tas taisykles, mėgina apgauti ar nepaiso draudimo. Pasakojimai apie vaikus, dovanas ir nebaigtus darbus jungia rūpestį su baime. Dėl šio dvilypumo laumė sunkiai telpa į vien geros pasakų fėjos paveikslą; jos dosnumas neatskiriamas nuo galios nubausti. S14
Laumės ir Laimos vardai panašūs, bet jų pasakojimai skiriasi. Laumė pirmiausia dirba ir susitinka su žmonėmis sakmėse, Laima lemia likimą. Tyrėjai svarsto jų ryšius, o čia kiekviena turi atskirą portretą. Laumės paveikslo upė ir drobė primena jos darbo motyvus. S14 S12
1.13
Aitvaras: turtas, kuris neateina vienas.
Ugninga skraidanti būtybė pasakojimuose neša gėrybes ir nerimą.
Aitvaras gali pasirodyti paukščiu arba ugnine, gyvatiška skraidančia būtybe. Gimbutienė surinko sakmių apie gaidį, netikėtai parsineštą viščiuką ir naktinę šviesą. Pasakojimai keičia jo pavidalą — vieno tikslaus gyvūno aprašo iš jų nesudarysime. S14
Jo šeimininkui pradeda rastis maisto, grūdų ar pinigų. Tačiau ryšys su tokiu pagalbininku nėra ramus: pasakojimuose jį reikia maitinti, jo nepasitenkinimas gresia nelaime, o atsikratyti sunku. Viename knygoje perpasakotame variante šeimininkas išsikrausto ir sudegina senąjį namą, bet nepageidaujamas palydovas iškeliauja kartu. S14
Gimbutienė aitvarą sieja su platesniu gyvybės ir likimo aiškinimu. Beresnevičius knygos pabaigoje prieštarauja jo iškėlimui tarp didžiųjų senųjų dievybių. Čia aitvaras lieka sakmių būtybe, o ugninis paukštis virš stogo — vienu iš galimų, ne vieninteliu tradiciniu jo pavidalu. S14
Remiamasi: S14
1.14
Kaukas: mažas skalsos nešėjas.
Kaukų pasakojimuose didelė vertė gali slypėti menkiausiame šapelyje.
Gimbutienės aptariami kaukai — maži, su namų gerove siejami padėjėjai. Aprašymuose jie gali priminti mažus žmogeliukus arba apvalius, dar ne visai aiškaus pavidalo sutvėrimus. Jų dovana yra skalsa: atneštas šieno šapelis ar keli grūdai pasakojime reiškia daugiau, negu rodytų jų dydis. S14
Namų žmonės priima kaukų dovaną, juos maitina ir aprengia mažais lininiais marškiniais. Taip Gimbutienė, remdamasi ir Greimo analize, aprašo abipusį ryšį. Skalsa nėra besąlygiška: kad išlaikytų pagalbininką, žmogus turi pasirūpinti ir jo poreikiais. Pasakojimas primena susitarimą. S14
Kaukas prie kluono turi šapelį ir maisto dubenėlį. Šį pavidalą iliustracijai pasirinkome iš pasakojimų motyvų. Kaukų ir aitvarų vardai bei darbai kartais persidengia, todėl visoms vietovėms vienodo jų skirstymo į „rūšis“ nėra. S14 S12
1.15
Giltinė: balta viešnia prie gyvenimo ribos.
Mirties pavidalas vėlesnėje tautosakoje gali būti tylus ir žmogiškai artimas.
Giltinė personifikuoja mirtį. Gimbutienė aptaria XIX amžiaus pabaigos tikėjimus ir 1903 metais paskelbtus pasakojimus, kuriuose ji pasirodo kaip aukšta, liesa, baltai apsirengusi moteris. Kai kuriuose variantuose mirtį atneša nuodingas jos liežuvis; kituose svarbiausias ženklas yra pats nepažįstamos viešnios apsilankymas. S14
Viename knygoje pateikiamame pasakojime trys baltai apsirengusios moterys praneša, kada ateis žmogaus pasiimti. Kitame senelis tikisi pergudrauti Giltinę žirklėmis. Tokie variantai leidžia apie neišvengiamą pabaigą kalbėti susitikimo ir derybų kalba, nors baigties žmogus ne visada gali pakeisti. S14
Gimbutienė siūlo Giltinę sieti su labai senais archeologiniais moterų atvaizdais. Tai jos aiškinimas: radinys pats Giltinės vardo nepasako. Iliustracijoje pasirinktas santūrus baltos viešnios pavidalas iš vėlyvų sakmių. Jis neatkuria dokumentuotos priešistorinės mirties deivės išvaizdos. S14
Remiamasi: S14
1.16
Mitai gyvena ir pasikeisdami.
Išlikusių vardų ir pasakojimų vertė nesumažėja dėl to, kad jų istorija nevienoda.
Dievų sąrašas išsaugo tai, ką užrašė konkretus autorius. Šeimos pasakojama sakmė parodo, kaip žmonės suprato pasaulį. Tyrėjas iš šių nuotrupų mėgina atsekti ryšius. Jų pasakojimai atsako į skirtingus klausimus, o nesutapimai padeda matyti, kaip tradicija keitėsi. S12 S17
Dlugošo Vilniaus krikšto pasakojime Znicz vadinamas ugnį prižiūrintis žynys. Šioje ištraukoje kalbama apie žmogų, todėl iš šio žodžio papildomo dievo nekuriame. Ir romėniški palyginimai nereiškia, kad visi čia aprašyti keturiolika veikėjų vienu metu sudarė bendrą panteoną. S140
Keturiolika portretų tėra vienas kelias per daug platesnį mitologijos pasaulį. Kiekvieną lydi atskira šiandien sukurta iliustracija. Žemiau pateikti šaltinių balsai leidžia klausti, ką išsaugojo pats tekstas ir ką pridėjo jo aiškintojas ar dailininkas. S12 S14 S17