1.1
Tarp Nemuno, ežerų ir miškų
Į pietus nuo kitų baltų žemių gyveno bendruomenės, kurias šaltiniai vadino jotvingiais ir sūduviais. Jų istorija nesibaigia paskutiniu karu.
Adolfo Šapokos redaguota 1936 metų „Lietuvos istorija“ jotvingių gyvenamas vietas nurodo prie kairiojo Nemuno kranto, Suvalkų apylinkėse ir gerokai toliau į rytus. Kraštovaizdį sudaro miškai, pelkės ir sausesnės vietos, kuriose kūrėsi žmonės. S6
Kaimynai čia buvo mazoviečiai, lenkai ir Voluinės Rusios gyventojai. Keliai jungė bendruomenes, bet tais pačiais keliais atvykdavo ir kariuomenės. Pietinių baltų žemės atsidūrė tarp kelių valdžios centrų, kurių siekiai ne visada sutapo. S6
Petro Dusburgiečio pasakojime apie XIII amžiaus pabaigą vieni sūduviai pasiduoda Ordinui, kiti persikelia į Lietuvą ar Sembą. Nukariavimas išardė senąją politinę tvarką, tačiau kronika dar pasakoja apie žmones, šeimas ir jų keliones. S107
1.2
Jotvingiai, sūduviai, Dainava
Skirtingi autoriai kraštą vadino skirtingais vardais. Keitėsi ir tai, kokias žemes bei žmones jie tais vardais įvardijo.
Šapokos istorijoje sūduviai ir jotvingiai minimi drauge. Bychovco kronika Traidenį vadina jotvingių ir Dainavos valdovu. Šie vardai leidžia atpažinti pasakojimo kraštą, tačiau vien jų nepakanka tikslioms visų laikotarpių riboms nubrėžti. S6 S19
Tomas Baranauskas 2023 metais ginčija keturių aiškiai atskirtų grupių schemą. Jo tyrime rašytiniuose šaltiniuose vartojamų vardų persidengimas svarbesnis už prielaidą, kad kiekvienas vardas žymėjo atskirą gentį. S137
Dainavą kronika sieja su Traidenio valdžia, o Sūduvą Ordino pasakojimas — su nukariavimo karu. Išsaugojus autorių vartotus vardus, matyti ir skirtingi jų aprašyti valdžios ryšiai. S19 S107
1.3
Kur driekėsi jotvingių žemės
Senesnėse istorijose jotvingių žemės siekia toli į rytus ir pietus. Tai autorių sudarytas istorinis vaizdas, o ne išmatuota genties siena.
1936 metų istorijoje jotvingių gyvenamos vietos nurodomos nuo Merkinės abiem Nemuno krantais link Naugarduko, Slanimo ir Brastos. Toks platus kraštas atitinka šio veikalo požiūrį į Lietuvos praeitį: pietinius baltus jis glaudžiai sieja su vėlesne Lietuva. S6
To paties veikalo pasakojime pietiniai kaimynai slenka į Gardino, Naugarduko ir Slanimo kraštus dar prieš sustiprėjant Lietuvos valstybei. Gyvenamos vietos, karinė įtaka ir valdovų reikalaujama duoklė čia susipina; vienas žygis dar nenusako, kas nuolat valdė visą kraštą. S6
Aptardama archeologiją, ši ankstyva sintezė pripažįsta, kad iš radinių sunku nustatyti žmonių tautybę. Toliau apie gyventojų tęstinumą ji kalba drąsiau. Tačiau daikto radimo vieta dar nepasako, kaip save vadino viduramžių bendruomenė. S6
Remiamasi: S6
1.4
Kasdienybė tarp karo žygių
Karo pasakojimuose dažniausiai matyti raiteliai ir vadai. Šapokos istorijoje už jų išryškėja žemę dirbantys, gyvulius laikantys ir prie vandens gyvenantys žmonės.
Šapokos istorija aprašo, kaip sunkiai baltai dirbo žemę miškingame krašte. Tai bendras jų ūkio vaizdas, padedantis suprasti aplinką; kiekvienos jotvingių sodybos gyvenimo jis neatskleidžia. S6
Šalia dirbamų laukų šiame aprašyme lieka miškas ir vanduo. Žmonės augina gyvulius, medžioja, žvejoja, renka medų ir vašką. Šie darbai sudaro kasdienybę, kurios kronikų pasakojimai apie žygius beveik neatskleidžia. S6
Pietinių baltų gyvenvietes sintezė išdėsto sausesnėse atvirose miško vietose. Žmonės gyvena išsisklaidę, tad nė viena pilis, nė vieno vado būrys neaprėpia viso gyvenamo krašto. S6
Remiamasi: S6
1.5
Darbai, išlaikę namus
Maistas, drabužiai ir mainai siejo sodybas su tolimesniais kraštais. Bendrame baltų ūkio aprašyme karas užima tik dalį gyvenimo.
Šapokos istorijoje už miško gėrybes ir gintarą žmonės gauna druskos, geležies, ginklų bei audinių. Tai bendras baltų prekybos vaizdas: ryšiai siekia kitus kraštus, bet ne kiekvieną išvardytą daiktą galima priskirti kiekvienai jotvingių sodybai. S6
Marija Gimbutienė Šveicarijos kapinyne prie Suvalkų aprašo II–III amžių medinio arklo geležines dalis. Su kapinynu ji sieja netoliese esančius Osinkus; šios ankstyvos vietos neparodo XIII amžiaus gyvenvietės plano. S11
Žemės darbai šiame bendrame baltų gyvenimo aprašyme eina greta mainų ir miško gėrybių rinkimo. Ūkis nesibaigė prie sodybos tvoros: jam reikėjo ir vietos išteklių, ir iš kitur atkeliaujančių daiktų. S6
1.6
Pilys ir jų žmonės
Kronikose pilis dažniausiai pasirodo užpulta. Jos gyventojus trumpam atskleidžia derybos dėl turto, gyvybės ir pasidavimo sąlygų.
Petro Dusburgiečio pasakojime Kimenovijos gynėjai derasi, kad liktų gyvi ir išsaugotų turtą. Už pasidavimą jie žada priimti krikštą. Derybos trumpam atskleidžia bendruomenę, kuri mėgina išlikti ir netekusi savo įtvirtinimo. S107
Vėlesniame epizode kronikininkas mini Kimenovijos vadą Jedetą ir kartu su juo pasiduodančius žmones. Kitam vadui Skurdui jis priskiria kitą kelią — išvykimą į Lietuvą. Skirtingi sprendimai išlieka net tada, kai kronika visą kraštą jau vaizduoja palaužtą. S107
Užėmus pilį jos žmonių istorija tęsiasi. Vieni persikelia, kiti pasiduoda kitomis sąlygomis ar ieško kito valdovo. Įtvirtinimui žlugus, bendruomenės likimas dar nėra nuspręstas. S107
Remiamasi: S107
1.7
Skirtingi laidojimo pėdsakai
Kapinynai atskleidžia praktiką, kurios karo kronikos beveik nemini. Vienas laidojimo būdas neapibūdina visų jotvingių.
Ludwika Jończyk Mosiężysko kapinyne tiria XII–XIII amžių išsklaidytus degintinius palaidojimus. Žmonių kaulai, keramika ir pažeisti metaliniai daiktai rodo laidoseną, kurios vien pilkapių vaizdas neaprėpia. S136
Autorė įspėja netapatinti istorikų brėžiamų ribų su archeologinių radinių paplitimu. Ji tiria konkrečią vietą, o ne visam kraštui bendrą ritualą. S136
Remiamasi: S136
1.8
Sielos likimas svetimame pasakojime
Apie jotvingių sielos sampratą liko svetimo autoriaus pasakojimas ir ginčas dėl jo prasmės.
Gintaras Beresnevičius aptaria Vincento Kadlubeko žinią, esą jotvingiai tikėjo sielų grįžimu į naujagimius. Beresnevičius svarsto antikinio skolinio galimybę ir pažymi, kad kito tokio liudijimo nėra. S12
Jonas Dlugošas jotvingių drąsą sieja su viltimi, kad dainos išsaugos jų žygdarbius po mirties. 1264 metų pasakojime jis aiškina kovotojų elgesį, bet nepateikia išlikusios jotvingių dainos žodžių. S140
Šapokos istorija materialinius radinius laiko žinių apie praeities gyvenimą ir laidojimo papročius šaltiniu. Kartu ji pripažįsta, kad žmonių tapatybę iš šių pėdsakų nustatyti sunku. Archeologijos pasakojimas čia turi savo ribas. S6
1.9
Žygiai, duoklė ir atsakomieji smūgiai
Lenkų, mazoviečių ir Voluinės Rusios valdovai veikė greta jotvingių žemių. Pietinė kaimynystė reiškė ir karinius susidūrimus.
Šapokos istorijoje jotvingių žygius keičia kaimynų atsakomosios ekspedicijos. Lenkų valdovai ieško Voluinės pagalbos. Pietinių baltų kraštą spaudžia keli kaimynai dar iki Ordino atėjimo. S6
Albertas Vijūkas-Kojelavičius Romanui priskiria 1200 metų žygį ir pasakoja apie užkariautų kraštų pajėgų įtraukimą į jo kariuomenę. Tai XVII amžiaus istoriko sudėliota ankstyvųjų karų seka; joje pateiktos datos čia nelaikomos patikrintomis. S7
Senuosiuose pasakojimuose jotvingiai puola kaimynus ir patys patiria antpuolius, moka ar atsisako mokėti duoklę. Šalia gyvenantys valdovai gali tapti ir partneriais, ir priešais. Iš šios kaimynystės vėliau kyla nevienodos sąjungos. S6 S7
1.10
Sąjunga prieš Mindaugą
Jotvingių politiniai sprendimai ne visada sutapo su Lietuvos valdovo siekiais. XIII amžiaus viduryje dalis jų stojo į jo priešininkų pusę.
Šapokos istorijoje 1249–1250 metais jotvingiai prisideda prie sąjungos prieš Mindaugą. Greta jų veikia Tautvilas, Erdvilas, Vykintas, Danielius, žemaičiai ir Livonijos ordinas. Juos trumpam suveda bendri interesai. Ši sąjunga neatitinka paprasto skirstymo į baltus ir jų priešus. S6
Bychovco kronika pasakoja, kad Vykintas dovanomis patraukė jotvingius ir dalį žemaičių. Vorutos epizode jotvingiai su trumpomis ietimis atsiduria Tautvilo pajėgose. Ši ginkluotės detalė priklauso konkrečiam susidūrimui; ji nėra visų jotvingių karių apibūdinimas. S19
1971 metų leidimo rengėjas Rimantas Jasas aiškina, kad kronikos pasakojimas apie Mindaugo laikus remiasi Ipatijaus metraščio tradicija. Tad panašūs tekstai nėra du nepriklausomi liudijimai. Tačiau juose jotvingiai patys renkasi, prie kurios sąjungos prisidėti. S19
1.11
Komato mūšis skirtinguose pasakojimuose
Kojelavičius pasakoja apie vadą Komatą ir jo žūtį. Nors pasakojimą apie mūšį jis užbaigia teiginiu apie genties sunaikinimą, jo istorijoje lieka išgyvenusių žmonių.
Aprašydamas 1264 metų įvykius, Kojelavičius pasakoja apie jotvingių žygius Liublino ir Mazovijos kryptimi bei Boleslovo Droviojo atsakomąjį įsiveržimą. Komatas vadovauja puolantiems kariams ir žūsta. Kritusiųjų vietą užima kiti, kol pasakotojas mūšio lauke nebepalieka gyvų kovotojų. S7
Istorikas kalba apie visos genties sunaikinimą, bet tuoj pat pasakoja apie žemdirbius, pasitraukusius į Lietuvą, ir kitus, prievarta pakrikštytus bei pajungtus lenkų valdžiai. Mūšio pabaiga jo paties tekste nesutampa su visų žmonių mirtimi. S7
Vėliau Kojelavičius vėl mini išlikusius jotvingius: pasakojime apie Traidenį ir 1282 metų karo epizode. Jo aprašyta mūšio pabaiga įtaigi, bet nėra gyventojų surašymas. S7
Dlugošo 1264 metų pasakojime vadas vadinamas Komiat, skliaustuose — Comath, o mūšis datuojamas birželio 23 diena. Vadas žūsta puldamas lenkų rikiuotę. Nors autorius kalba apie beveik visos tautos žūtį, toliau mini išlikusius žemdirbius ir sužeistuosius. Vieni patenka Boleslovo valdžion, kiti susijungia su lietuviais. Net ir po tokios mūšio pabaigos jo tekste lieka gyvų žmonių. S140
1.12
Ordino žygiai į Sūduvą
Petro Dusburgiečio kronikoje Sūduvos nukariavimą sudaro atskirų vadų ir gyventojų istorijos. Pasidavimą joje lydi pažadas priimti krikštą.
Kronikoje Liudvikas iš Libencelės atveda Kantigerdą ir jo žmones. Ordino magistras juos siunčia į Sembą. Karinė pergalė pasakotojui reiškia ir naują pavaldumą, ir krikštą. S107
Kimenovijos gynėjams pažadama išsaugoti gyvybes ir turtą, o jie sutinka pasiduoti ir priimti krikštą. Gavę nurodymą vykti į Sembą, kitą dieną jie nužudo vedlį ir kitu keliu pasitraukia į Lietuvą. Įvykiai išsprūsta iš Ordino numatyto scenarijaus. S107
Liudviko atvesta grupė pasiekia Sembą ir, kronikos teigimu, priima krikštą. Kiti pasitraukia iš Ordino kontrolės. Tame pačiame skyriuje nukariavimas žmonėms baigiasi skirtingai. S107
Remiamasi: S107
1.13
Vadas keičia savo kelią
Kojelavičius ir Dusburgietis panašiai skambančius vardus įrašo į skirtingai sudėliotus pasakojimus. Šių tekstų negalima nepastebimai sulieti.
Kojelavičius Skomantą vadina Žemaitijos valdovu. Skomantas veda pajėgas į Kulmo kraštą, vėliau pasirodo su žemaičiais ir sūduviais. Taip XVII amžiaus istorikas Sūduvos karą susieja su platesniu pasipriešinimu Ordinui; vado titulą pateikia pats pasakotojas. S7
Dusburgiečio III knygos 206 skyriuje Scumandus vadinamas įtakingu ir turtingu Krasimos vadu. Nebepakeldamas puolimų jis su šeima ir bičiuliais išvyksta į Rusią, vėliau grįžta. Nauji antpuoliai baigiasi jo ir jo namų žmonių pasidavimu. Šioje pastraipoje nėra tikslios datos. S107
Kojelavičiaus Skomantas vėliau taip pat atsiduria tarp krikščionybę priėmusių didikų Prūsijoje, o paskui veda prūsų pajėgas Gardino link. Pasikeitusi priklausomybė jo istorijoje reiškia ir pasikeitusią karo pusę. Tai dar viena priežastis šio veikėjo nepainioti su anksčiau žuvusiu Komatu. S7
1.14
Kronika kraštą atiduoda Traideniui
Bychovco kronikoje jotvingių žemės įtraukiamos į valdovų giminės istoriją. Šalia šio pasakojimo 1971 metų leidimas pateikia kitą jo aiškinimą.
Kronikos Narimantas sužino, kad jotvingių kunigaikščiai išmirę, ir priima kraštą be mūšio. Jis paskiria žmones broliui Traideniui, kad šie mokėtų duoklę. Traidenis tampa jotvingių ir Dainavos valdovu, prie Bebro įkuria Raigardą ir kariauja su kaimynais. S19
Kojelavičius šią istoriją išplečia: aprašydamas 1281 metus, pasakoja apie krašto atkovojimą iš lenkų ir jotvingius, atsisakančius jų valdžios. Raigardas tampa nauja Traidenio tvirtove. Tai giminingas vėlesnis pasakojimas, o ne nepriklausomai paliudytas tos pačios statybos aprašymas. S7
Rimantas Jasas 1971 metų komentare neranda patikimo Narimanto valdžios paliudijimo. Raigardo vietą jis nurodo ežero pusiasalyje, o įkūrimo istoriją sieja su žinia apie Danieliaus matytą jau stovėjusią pilį. Jasas taip pat pabrėžia pabėgėlių apgyvendinimą Lietuvos pasienyje. S19
1.15
Politinio savarankiškumo pabaiga
Dusburgietis 1283 metais pradeda naują karo pasakojimo etapą — karą su Lietuva. Prieš šį etapą aprašytas Sūduvos palaužimas nepanaikina visų jos žmonių.
III knygos 214 skyriuje Jedetas pasiduoda su savo namų žmonėmis ir dideliu abiejų lyčių žmonių būriu. Tame pačiame skyriuje Skurdas su savaisiais pasitraukia į Lietuvą. Tik po šių kelionių pasakotojas pareiškia, kad Sūduva ištuštėjo. S107
216 skyriaus pradžioje kronika nurodo 1283 metus ir pereina prie karo su lietuviais. Tai svarbi pasakojimo riba: Ordinas vaizduojamas užbaigęs vienų kraštų pajungimą ir nukreipiantis karą toliau. Šie metai nežymi paskutinio jotvingio mirties. S107
Jasas šį lūžį komentare apibūdina kaip jotvingių politinės organizacijos suardymą per 1278–1283 metų kampanijas. Taip jo aiškinime atskiriama valdžios struktūros pabaiga nuo bendruomenių išlikimo kitose žemėse. S19
1.16
Žmonės peržengia naujas ribas
Pasidavimas, pabėgimas ir persikėlimas vedė skirtingomis kryptimis. Lietuva ir Semba šaltiniuose tampa naujomis jotvingių gyvenimo vietomis.
Dusburgiečio aprašyti žmonės išvyksta nevienodomis aplinkybėmis. Vienus Ordino magistras siunčia į Sembą, kiti pakeliui pabėga į Lietuvą. Karas vienus verčia paklusti, kitiems dar lieka galimybė ištrūkti. S107
Šapokos istorijoje Traidenis priima nuo Ordino bėgančius žmones ir apgyvendina juos prie Voluinės sienos gynybai sustiprinti. Pabėgėlių priėmimas čia yra ir valdovo politika. Tačiau bendras pasakojimas apie prūsus pabėgėlius nereiškia, kad kiekvienas jų buvo jotvingis. S6
Jasas įvardija Gardiną ir Slanimą, kur Traidenis apgyvendino prūsus ir jotvingius. Naujoje vietoje jie turėjo kitą valdovą ir gynybos pareigą. Žinios apie juos liudija išlikimą, tačiau neleidžia atsekti visų palikuonių iki mūsų dienų. S19
1.17
Sūduvių vardas vėlesniame tekste
Po nukariavimo šaltiniuose dar minimi sūduviai. Tačiau vėlesnis tekstas atsiranda kitame krašte ir kitoje epochoje.
Rolandas Kregždys nagrinėja maždaug 1520–1530 metais datuojamą vokišką „Sūduvių knygelę“. Jis aptaria galimą skirtingų vakarų baltų tradicijų susiliejimą knygelėje aprašytuose Sembos papročiuose. Tai nėra išlikusi viduramžių jotvingių gimtąja kalba parašyta knyga. S138
Dusburgietis persikėlimą į Sembą aprašo kartu su karu ir krikštu. Jis vardija vadus, namų žmones ir pasitraukimo kryptis. Šios ištraukos padeda sekti žmones po nukariavimo, bet nepateikia jų pačių gimtąja kalba užrašyto pasakojimo. S107
1.18
Krašto vardas sugrįžta
Jotvingių atmintį kūrė istorikai, šiandien ją iš naujo pasitelkia kultūros projektai. Kiekviename pasakojime matyti ir jį sukūręs laikas.
1845 metų „Būde“ Simonas Daukantas jotvingius įtraukia į pasakojimą apie drąsą ir laisvės gynimą. Jis pasakoja, kad jotvingiai pasiryžo mirti, užuot tarnavę lenkams, ir tai datuoja 1250 metais. Tai XIX amžiaus istorinis ir dorovinis aiškinimas, kurio data nesutampa su Kojelavičiaus Komato pasakojimu. S20 S7
2025 metų sausį Lazdijų kultūros centras ir Punsko savivaldybė paskelbė bendrą paveldo projektą. Pranešime numatyta jotvingių pažinimo erdvė Rudaminos amatų centre. Tai paskelbti sumanymai, ne jų įgyvendinimo patvirtinimas. S139
Senieji autoriai krašto istoriją ne kartą užbaigė mūšiu. Tačiau jų pačių tekstuose išlieka pasitraukę žemdirbiai, persikėlusios šeimos ir naujam valdovui paklusę vadai. Jotvingių palikimą padeda suprasti ir šis skirtumas: politinės tvarkos žlugimas nėra visų žmonių išnykimas. S7 S107 S19