2.1
Algirdo sūnus tampa įpėdiniu.
Kada gimė Jogaila, tiksliai nežinoma. Jo kelias į valdžią aiškiau matomas nuo 1377 metų, kai jis paveldėjo tėvo sostą.
Jogaila buvo Algirdo ir Julijonos sūnus. Bychovco kronikoje jis priklauso gausiai kunigaikščių šeimai, kurioje gimimas dar negarantuoja aukščiausios valdžios. Broliai gaudavo atskiras žemes, telkdavo šalininkus ir galėdavo varžytis dėl vyresnybės. Tarp šių giminystės ryšių ir varžybų prasidėjo būsimojo Lenkijos karaliaus gyvenimas. S19 S6
XVI amžiuje užrašyta kronika pasakoja, kad Algirdas iš savo sūnų labiausiai mylėjo Jogailą. Tėvo palankumu ji paaiškina, kodėl būtent jam teko Vilnius. Tai vėlyvas paveldėjimo paaiškinimas: vaikystės dokumentų jis neatstoja, o gimimo diena ir tikslus amžius lieka nežinomi. S19
Toje pačioje kronikoje Jogaila ir Vytautas artimi nuo jaunystės. Jų tėvai, broliai Algirdas ir Kęstutis, esą sutarė dėl būsimų įpėdinių. Vėlesnė pusbrolių nesantaika čia atrodo kaip nutrūkusi šeimos partnerystė. Ką jaunuoliai vienas kitam buvo pažadėję, iš šio draugystės paveikslo nesužinome. S19
1377 metais Jogaila perėmė tėvo Algirdo valdžią. Nuo šio paveldėjimo jo politinį kelią pradeda ir Šapokos redaguota istorija. Tačiau sostą dar reikėjo išlaikyti: susitarti su kitomis giminės šakomis, paskirstyti žemes ir neprarasti jų paramos. S6
2.2
Viena valdžia, skirtingos žemės.
Jogaila paveldėjo valstybę, kurios žemių nesuvienijo nei viena kalba, nei vienas tikėjimas, nei vienodi vietos interesai.
Algirdo valdžia siekė toli už lietuviškųjų žemių. Polockas, Brianskas ir kitos Rusios kunigaikštystės turėjo savas dinastines tradicijas bei stačiatikišką aplinką. Jogailos broliai ten buvo ne vien Vilniaus pavedimų vykdytojai. Jų valdos teikė pajamų, karių ir galimybę ieškoti atramos už didžiojo kunigaikščio dvaro ribų. S6
Vakaruose politiką nuolat veikė karas su Vokiečių ordinu. Pilių gynyba ir atsakomieji žygiai sekino gyventojus, o taika dažnai saugojo tik dalį žemių. Kęstučio Trakų sritis ir Jogailos valdos ne visuomet patirdavo vienodą spaudimą. Tas pats susitarimas vieniems galėjo suteikti atokvėpį, o kitus palikti pavojuje. S6
1936 metų istorijoje vyresnieji valdovai ilgai kariauja, o jaunesnieji ieško platesnių diplomatinių kelių. Kartų skirtumu autoriai aiškina ir Jogailos pasirinkimus. Tai autorių siūlomas aiškinimas, o ne paties Jogailos užrašytas veiksmų planas; jis neįrodo, kad visa jaunesnioji karta mąstė vienodai. S6
Apie Jogailos mokslus, vaikystės buitį ar pirmuosius religinius išgyvenimus šios ištraukos beveik nepasakoja. Tačiau ryškėja vėliau jam svarbūs žmonės: motina Julijona, brolis Skirgaila, pusbrolis Vytautas ir dėdė Kęstutis. Jų ryšiai, valdomos žemės ir skirtinga tikėjimo aplinka veikė būsimus jo sprendimus. S6 S19
2.3
Tėvo sostas, dėdės pripažinimas.
1377 metais mirus Algirdui, Jogaila perėmė didžiojo kunigaikščio valdžią. Kęstutis iš pradžių pripažino naująjį valdovą.
Jogailos įsitvirtinimą palengvino Kęstučio pripažinimas. Vyresnis ir patyręs Trakų valdovas galėjo tapti pavojingu varžovu, tačiau iš pradžių rėmė Algirdo sūnų. Šapokos redaguota istorija šį pasirinkimą sieja su ankstesne brolių santarve bei Vytauto ir Jogailos artumu. Paveldėjimas dar nebuvo virtęs atviru šeimos karu. S6
Bychovco kronikoje tėvai iš anksto numato, kad jų vietą užims sūnūs ir tęs bendrą valdymą. Tokia šeimos santarvė pagrindžia įpėdinių teisę į valdžią. Tačiau vėliau vien giminystės nebepakako susitarti, kas derėsis su Ordinu, vadovaus karui ir skirstys paveldėtas žemes. S19 S6
Naujasis didysis kunigaikštis turėjo savą dvarą. 1936 metų istorijoje reikšmingą vietą užima jo motina, broliai ir artimi patarėjai. Jų įtaką Jogaila turėjo derinti su savo valdovo atsakomybe: sutartys buvo sudaromos jo vardu, o susitarimų pasekmės tiesiogiai veikė jo padėtį. S6
Išlaikyti Vilnių, sutarti su broliais ir Kęstučiu — tokie buvo pirmųjų Jogailos valdymo metų rūpesčiai. Kelias į Lenkijos karūną dar nebuvo atsivėręs. Kol pasiekė sėkmę Krokuvoje, savo valdžią Lietuvoje jis kelis kartus vos išsaugojo. S6
2.4
Giminystė nesustabdė varžybų.
Jogailos vyresnių brolių valdos rytuose tapo savarankiškos politikos atrama ir galimybe spausti Vilnių.
Andrius Polockietis nepripažino Jogailos padėties taip lengvai, kaip Kęstutis. 1936 metų istorija jo veiksmus sieja su Maskvos bei Livonijos ryšiais. Dmitrijus Brianskietis taip pat atsiduria Maskvos politinėje aplinkoje. Vilniaus paveldėjimo ginčas todėl peržengė šeimos ribas: į jį galėjo įsitraukti ir kaimyninės valstybės. S6
Polockas buvo svarbus ne vien kaip broliui paskirta valda. Kunigaikštis, turintis atramą savo valdose, galėjo priešintis pakeitimui kitu giminaičiu. Vėliau Jogailai mėginant sutvarkyti Skirgailos ir Vytauto santykius, ši problema sugrįžo: vienos žemės pažadėjimas priklausė nuo to, ar pavyks įsitvirtinti kitoje. S6
Kulikovo mūšio istorijoje Jogaila yra Mamajaus sąjungininkas, tačiau 1380 metais į patį mūšį neįsitraukia. Šapokos redaguota istorija šį neatvykimą sieja su politine padėtimi. Ar jis slapta pasirinko Maskvą, ar numatė mūšio baigtį, vien iš neatvykimo spręsti negalima. S6
Kojelavičius, XVII amžiuje aprašydamas kovą dėl Polocko, pabrėžia kunigaikščių nesantaiką. Šapokos redaguotoje istorijoje ši kova taip pat atskleidžia, kokia netvirta buvo Jogailos valdžia rytuose. Brolių siekius veikė kaimynų parama, o jų valdos leido šeimos ginčą paversti platesne politine krize. S7 S6
2.5
Taika vieniems, karas kitiems.
1379–1380 metų susitarimai skirtingai saugojo Jogailos ir Kęstučio žemes; slapta Dovydiškių sutartis pagilino nepasitikėjimą.
1379 metų Trakų paliaubos ir 1380 metų vasario susitarimas su Livonijos ordinu skirtingai saugojo Lietuvos žemes. 1936 metų istorija atkreipia dėmesį į šią nevienodą taikos aprėptį: valdovas galėjo apsaugoti vieną pasienį, o kitur jo giminaičio žmonės tebepatirdavo puolimus. S6
Dovydiškėse 1380 metais Jogaila slapta nuo Kęstučio susitarė su Vokiečių ordinu. Susitikimas vyko per medžioklę, įprastą valdovų bendravimo progą. Šapokos redaguotos istorijos aiškinimu, sutartis leido Jogailai išoriškai padėti dėdei ir kartu išsaugoti susitarimą su Ordinu. Tokia politika ardė abipusį pasitikėjimą. S6
Medžioklėje dalyvavo ir Vytautas. Vis dėlto 1936 metų pasakojime laikoma tikėtina, kad apie slaptą susitarimą jis nežinojo: atvykimas į medžioklę dar nereiškė dalyvavimo derybose. Tad pusbrolių asmeninis pasitikėjimas galėjo išlikti net Jogailos ir Kęstučio politiniam bendradarbiavimui yrant. S6
Kojelavičius ir Bychovco kronika apie slaptus veiksmus pasakoja Jogailai priešiškiau: giminės nesantaika čia virsta išdavystės istorija. Šapokos redaguotame leidinyje daugiau dėmesio tenka Julijonai, Skirgailai ir Vaidilai. Skirtingai aiškindami krizę, šie pasakojimai palieka nežinomus ir slaptų pokalbių žodžius, ir Jogailos mintis. S7 S19 S6
2.6
Vilnius pakeitė valdovą du kartus.
1381 metais Kęstutis pašalino Jogailą. Kitais metais Jogaila susigrąžino miestą ir atnaujino kovą dėl Trakų.
Kęstutis užėmė Vilnių, suėmė Jogailą ir, radęs slapto susitarimo įrodymų, pats perėmė didžiojo kunigaikščio valdžią. Vytautas užtarė pusbrolį. Šapokos redaguota istorija šiuo užtarimu aiškina, kodėl nuverstasis valdovas liko gyvas ir gavo žemių, kuriose galėjo atkurti savo įtaką. S6
Pasakojimai skirtingai įvardija Jogailai paliktą atramą. 1936 metų istorija mini Vitebską, o Bychovco kronika ir Kojelavičius pabrėžia Krėvą. Šis skirtumas nekeičia bendros padėties: Jogaila neteko Vilniaus, tačiau nebuvo pašalintas iš dinastinės politikos. Jam palikta galimybė telkti šalininkus buvo reikšminga kitų metų įvykiams. S6 S19 S7
1382 metais, Kęstučiui nesant Vilniuje, Jogailos šalininkai atgavo miestą. Hanulo vaidmenį ir birželio perversmą aptaria 1971 metų kronikos leidėjas Rimantas Jasas. Šapokos redaguota istorija paramą Jogailai sieja su pirklių noru prekiauti taikiau. Tai leidinio autorių pateiktas paramos paaiškinimas; pačių miestiečių nuomonės įrašų čia neturime. S19 S6
Iš Vilniaus kova persikėlė prie Trakų. Jogaila vėl valdė sostinę, o Kęstutis tebebuvo autoritetingas ir turėjo rėmėjų. Vytautas stojo tėvo pusėje. Abi giminės šakos galėjo telkti kariuomenę, todėl miestų užėmimas karo neužbaigė. Derybų pažadas atvedė į susitikimą, po kurio padėtis pasikeitė iš esmės. S6 S19
2.7
Atsakomybė už mirtį lieka ginčijama.
Deryboms atvykę Kęstutis ir Vytautas buvo suimti. Kęstutis 1382 metų rugpjūtį mirė Krėvos nelaisvėje.
Derybininkai buvo suimti, nors jiems žadėtas saugumas. Kęstutį išvežė į Krėvą, kur jis netrukus žuvo. Jogaila neteko stipraus varžovo. Tačiau kam buvo naudinga jo mirtis ir kas davė įsakymą — skirtingi klausimai. Pasakojimai apie asmeninę atsakomybę šiuo klausimu išsiskiria. S6 S19
Bychovco kronika smaugėjais įvardija Jogailos aplinkos žmones. Jos 1971 metų leidėjas paaiškina, kad dalis laužtiniuose skliaustuose įrašytų vardų perkelta iš kitos metraščio redakcijos. Taigi išspausdintas sąrašas jungia skirtingus tekstus; visos įsakymo perdavimo grandinės iš jo atkurti negalima. S19
Kojelavičiaus pasakojime žudikus siunčia pats Jogaila. Šapokos redaguota istorija taip pat kalba apie nužudymą, tačiau Jogailos kaltės nelaiko nustatyta ir svarsto Skirgailos vaidmenį. Autoriai nesutaria dėl paties sprendimo: kas liepė nužudyti Kęstutį? S7 S6
Jonas Dlugošas kaltina tiesiai: Kęstutį, suimtą nepaisant saugumo priesaikų, Jogailos įsakymu nužudo jo aplinkos žmonės. Pasakotojas priekaištauja ir Kęstučiui, kad į derybas atvyko kartu su sūnumi. Šis XV amžiaus kaltinimas ankstesnis už Kojelavičiaus pasakojimą. Vis dėlto vien šis pasakojimas ginčo dėl Jogailos atsakomybės neišsprendžia. S140
1936 metų istorija mini ir skelbtą versiją, kad Kęstutis nusižudė, tačiau pati jos nepriima. Kęstučio mirtis suskaldė giminę dar giliau, o Vytautui išlikimas tapo svarbesnis už derybų sąlygas. Jogailos santykiai su pusbroliu nuo šiol apėmė ne tik paveldėtas žemes, bet ir niekur nedingusią tėvo žūties atmintį. S6
2.8
Priešas tapo derybų partneriu.
Vytautas ištrūko iš nelaisvės, rado paramą Ordine ir privertė Jogailą ieškoti naujo susitarimo 1384 metais.
Pasakojime apie Vytauto pabėgimą jam padeda Ona ir moteriški drabužiai. Šapokos redaguotoje istorijoje persirengęs kalinys išeina su žmona. Ištrūkęs į laisvę, jis vėl galėjo priešintis Jogailai. Nesulaukęs pakankamos paramos Mozūrijoje, Vytautas kreipėsi į Ordiną, kuriam jo vardas teikė progą spausti Vilniaus valdovą. S6
Jogaila pats 1382 metais Dubysos susitarimais žadėjo Ordinui žemių, krikštą ir savo veiksmų apribojimą. Vytautas už paramą taip pat sutiko su sunkiomis sąlygomis. Šapokos redaguotoje istorijoje abu varžovai pasirengę pažadėti Žemaitiją. Tačiau įgyvendinti tokius pažadus buvo kur kas sunkiau: gyventojai galėjo nepaklusti, o Ordino valdžia dar turėjo įsitvirtinti. S6
1383 metais Ordino remiamas puolimas pasiekė Trakus ir Vilnių. Vilnius nebuvo paimtas, tačiau Vytautas telkė vis daugiau šalininkų. Jogailai reikėjo susigrąžinti bent dalį jų paramos ir neleisti pusbroliui tapti nuolatiniu priešo įrankiu. 1384 metų susitaikymas sugrąžino Vytautą į Lietuvos politiką, bet neišsprendė visų jo reikalavimų. S6
Vytautui atiteko Gardino ir Brastos sritys bei Luckas, o Trakai liko Skirgailai. Jogaila jų grąžinimą siejo su galimybe perkelti brolį į Polocką. Taigi taika rėmėsi pažadu, kurį dar reikėjo įvykdyti. Susitarę pusbroliai smogė Ordino pilims, tačiau neišspręstas Trakų klausimas vėliau vėl virto karo priežastimi. S6
Remiamasi: S6
2.9
Kelias į karūną atsivėrė per derybas.
Lenkijos sosto paveldėjimo klausimas ir Jadvygos vedybos suteikė Jogailai kitą kelią į krikščionišką valdovų pasaulį.
Po Liudviko mirties Lenkijos diduomenė sprendė, kas valdys karalystę ir su kuo siesis jos valdovė. Šapokos redaguota istorija Jogailos kandidatūrą aiškina politiniais interesais. Lietuvos valdovas galėjo tapti partneriu kovoje su bendrais priešininkais ir sustabdyti ankstesnius konfliktus. Jo krikštas būtų pakeitęs ir santykius su Vakarų krikščionybe. S6
Jogailai vedybos atvėrė kelią į titulą, Lenkijos karalystės išteklius ir diplomatinius ryšius. Visa tai galėjo sustiprinti jo dinastiją. Tačiau svetimoje karalystėje reikėjo tartis su vietos didikais. 1936 metų istorija jo vėlesnius veiksmus nuolat sieja su pastangomis suderinti šeimos siekius ir partnerių sąlygas. S6
Bychovco kronikoje lenkai kviečia Jogailą, nes esą nori apsisaugoti nuo jo jėgos ir puldinėjimų. Tiesa, kronika klaidingai nurodo Jadvygos giminystės ryšius ir ankstesnį sužadėtinį — šias klaidas aptaria Jasas. Lietuvos dinastinės atminties pasakojime išryškėja Jogailos galia; tiksliai atkurti pačių derybų jo nepakanka. S19
Pasiuntinybės, pažadai ir valdovės aplinkos pritarimas rengė kelią vedyboms. 1385 metų dokumente buvo užfiksuoti jau vykusių derybų įsipareigojimai. Jogailos posūkis į Lenkiją brendo per daugelį susitarimų, kuriuose dalyvavo jo giminaičiai ir Lenkijos politinė bendruomenė. S6 S99
2.10
Pažadai, kurių reikšmė tebeginčijama.
1385 metų rugpjūčio 14 dienos Krėvos aktas įtvirtino Jogailos pažadus dėl vedybų, krikšto ir santykio su Lenkijos karūna.
Dokumente Jogaila patvirtina per pasiuntinius išdėstytus įsipareigojimus: priimti katalikų krikštą, vesti Jadvygą ir sutartiems tikslams skirti savo išteklius. Šie pažadai palietė jo žemes, giminaičius ir būsimas pareigas karalystei. Akte išvardyti kunigaikščiai suteikė susitarimui dinastinį pagrindą. S99
Tarp pažadų yra 200 000 florinų atlygis, susijęs su ankstesniu susitarimu dėl Jadvygos vedybų su Austrijos kunigaikščiu, Lenkijos praradimų susigrąžinimas ir krikščionių belaisvių paleidimas. Šapokos redaguota istorija šias sąlygas pateikia kaip derybų rezultatą. Pažadų sąrašas parodo, kiek skirtingų klausimų turėjo būti išspręsta, kad santuoka taptų politiškai priimtina. S99 S6
Daugiausia ginčų kelia pažadas nuolat susieti Jogailos lietuviškąsias ir Rusios žemes su Lenkijos karūna. Lotyniškame tekste vartojamas žodis applicare. Dėl jo reikšmės ginčijamasi, o vėlesnį valdžios veikimą atskleidžia ir kiti įvykiai bei dokumentai. Pats aktas užrašo įsipareigojimą; kaip jis buvo vykdomas, yra atskiras klausimas. S99 S6
1936 metų istorija Krėvą laiko sutartų pažadų patvirtinimu, o vėlesnį ryšį aiškina dinastijos interesais. Kojelavičius labiau pabrėžia ilgalaikę sąjungą. Abu autoriai žvelgia iš savo laikų. Jų aiškinimų neperteiktų nei Lietuvos išnykimas vienu parašu, nei šiuolaikiškos lygių valstybių sąjungos vaizdas. S6 S7
2.11
Karalystė jau turėjo savo valdovę.
Jadvyga valdė Lenkiją dar prieš santuoką su Jogaila. Ji turėjo savas valdovės teises ir veikė savo vardu.
Krokuvos nacionalinio archyvo dokumentų paroda Jadvygos karūnaciją datuoja 1384 metų spalio 16 diena. Ji išlaikė savarankišką valdovės padėtį ir susituokusi. Jos dokumentai bei antspaudai liudija veikimą savo vardu, o ne vien buvimą vyro aplinkoje. S98
Šapokos redaguota istorija daug dėmesio skiria Lenkijos didikų interesams ir ankstesnių sužadėtuvių kliūtims. Taip išryškėja politinės derybų aplinkybės, o Jadvygos asmeniniai jausmai lieka nežinomi. Vėlesni romantiški pasakojimai apie meilę ar pasiaukojimą sukūrė ryškų santuokos vaizdinį. Pačios Jadvygos liudijimo apie šiuos jausmus jie nepateikia. S6
Jogailos valdžia Lenkijoje buvo susijusi su santuoka, bet karaliavimas reikalavo tolesnio bendradarbiavimo su vietos diduomene. 1936 metų pasakojime po Jadvygos mirties šis klausimas iškyla ypač aiškiai. Sutuoktiniai buvo atskiri politiniai veikėjai: jų teisės ir ryšiai su artimaisiais turėjo savą istoriją. S6
Jadvyga rūpinosi ir švietimu. Šapokos redaguota istorija mini sumanymą Prahoje sudaryti sąlygas mokytis Lietuvos dvasininkams. Kuriamoms krikščioniškoms institucijoms reikėjo pasirengusių žmonių — mokytojų ir kunigų, kurie galėtų jose dirbti. Valdovų iškilmes turėjo lydėti ilgesnis mokymasis ir kasdienis darbas. S6
2.12
Vladislovo vardas ir Krokuvos sostas.
1386 metų pradžioje Jogaila priėmė katalikų krikštą, vedė Jadvygą ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.
Šapokos redaguota istorija krikštą datuoja vasario 15 diena, vestuves — vasario 18 diena, o karūnaciją — kovo 4 diena. Krikšto vardas Vladislovas tapo karališkosios tapatybės dalimi. Naujos apeigos keitė Jogailos vietą krikščioniškame valdovų pasaulyje, tačiau jo ryšiai su Lietuvos dinastija niekur nedingo. S6
Kojelavičius krikštą datuoja vasario 16 diena, o Jasas 1971 metų kronikos paaiškinimuose — vasario 15 diena. Šių autorių datos skiriasi viena diena. Krikštas, vestuvės ir karūnacija taip pat buvo atskiros, skirtingomis dienomis vykusios apeigos. S7 S19 S6
Lenkijos karūna nebuvo tiesiog kitas didžiojo kunigaikščio titulas. Jogaila pateko į karalystę su savais didikais, Bažnyčia ir politiniais įpročiais. 1936 metų istorija vėlesnius jo sprendimus rodo kaip nuolatinį derinimąsi su šiais partneriais. Valdovo galimybės augo, bet kartu daugėjo žmonių, kurių paramos reikėjo. S6
Jogaila Lietuvos neatsisakė. Išvykus į Krokuvą reikėjo rasti būdą valdyti tėvo palikimą, didžiąją laiko dalį gyvenant kitame dvare. Giminaičiams suteikti įgaliojimai, ištikimybės priesaikos ir nauji susitarimai padėjo valdyti per atstumą. Jo viršenybę Lietuvoje dar reikėjo suderinti su vietoje veikiančia valdžia. S6
2.13
Jogaila sugrįžta krikštyti Lietuvos.
1387 metais Jogaila dalyvavo Lietuvos krikšte. Šis krikštas neapėmė visos valstybės, o Žemaitijos krikštas prasidėjo vėliau.
Sugrįžęs į Lietuvą, Jogaila jau buvo katalikiškas karalius. Šapokos redaguota istorija pasakoja apie Vilniuje telkiamus žmones, krikšto apeigas ir tikėjimo aiškinimą. Valdovas viešai rėmė krikštą. Tačiau iš iškilmių aprašymo dar nesužinome, kaip greitai naująjį tikėjimą priėmė šeimos ir kaip keitėsi jų papročiai. S6
1936 metų pasakojime atvykusiems dvasininkams trukdo kalbos kliūtis: naująjį mokymą suprantamai perteikti padeda Jogaila. Kojelavičius irgi vaizduoja jį aiškinant tikėjimą lietuviškai, tačiau prideda krikščioniškų stebuklo motyvų. Jo pasakojime kalbinė pagalba susipina su vėlesnio autoriaus religine vaizduote; šių dalykų patikimumas vertintinas atskirai. S6 S7
Drabužių dovanos, krikštui grupuojami žmonės — tokias kasdienybės detales pateikia senesnis pasakojimas. Jos suteikia valdovo organizuotai veiklai apčiuopiamą pavidalą. Kiek pakrikštytųjų nuo tada nuosekliai laikėsi bažnytinio mokymo, lieka neaišku: katalikų institucijos buvo kuriamos vienu tempu, o religiniai papročiai kito kitu. S6
Valstybės Rusios žemėse jau gyveno stačiatikių krikščionys, o Žemaitijos krikštas dar laukė ateityje. Todėl Vilniaus įvykiai žymi valdovo remiamos katalikiškos tvarkos pradžią. 1387 metais visa valstybė vienu metu nei pirmą kartą pažino krikščionybę, nei pakeitė tikėjimą. S6
2.14
Nauja tvarka skirtingiems luomams.
Bažnyčios, bajorų ir Vilniaus miesto privilegijos suteikė krikštui institucijas, turtinę atramą ir aiškias religines ribas.
Baronas ir Rowellas aptaria keturis 1387 metų aktus: vyskupijai — vasario 17 dienos, bajorams — vasario 20 dienos, religinėms prievolėms — vasario 22 dienos, Vilniui — kovo 22 dienos. Įprastas trijų privilegijų grupavimas neapima visų dokumentų. S80
Bažnyčiai suteiktas žemes ir imunitetus aptarianti Šapokos redaguota istorija parodo, kaip nauja institucija įsitvirtino valstybėje. Kunigams reikėjo išlaikymo, bažnyčioms — turto bei apsaugos. Valdovo sprendimais buvo keičiamos žemės valdymo ir jurisdikcijos taisyklės. Su šia nauja tvarka susidūrė ir vietos bendruomenės. S6
Katalikų bajorai gavo daugiau teisių. 1936 metų istorija aptaria turto ir vedybų klausimus bei katalikams teiktą pirmenybę. Tačiau skirtingoms gyventojų grupėms galiojo nevienodos sąlygos. Stačiatikiai tebebuvo didelė valstybės gyventojų dalis, o jiems taikytos konkrečios religinės ribos dar nereiškė, kad jie neteko visų teisių. S6
Vilniaus miesto aktas buvo atskiras nuo vyskupijos ir bajorų privilegijų. S80
2.15
Karalius toli, giminaičiai vietoje.
Jogaila valdė Lenkiją, bet išlaikė pretenziją į aukščiausią valdžią Lietuvoje. Kasdienį valdymą turėjo vykdyti jo patikėtiniai.
Skirgaila tapo svarbiausiu Jogailos rėmėju Lietuvoje. Kunigaikščių priesaikos ir žemių paskirstymas turėjo užtikrinti, kad karalius nepraras tėvo palikimo. Šapokos redaguota istorija šią sistemą sieja su dinastiniu valdymu. Atstumas tarp Krokuvos ir Lietuvos reiškė, kad vien karaliaus titulo nepakako kasdieniams ginčams bei gynybai tvarkyti. S6
Skirgailos padėtį šaltiniai apibrėžia skirtingai. 1936 metų istorija paskyrimą sieja su 1387 metais, o Jasas aptaria platesnę vietininkų seką. Jo vaidmenį tenka suprasti pagal konkrečius įgaliojimus ir aplinkybes: viduramžių titulai bei pareigos dar nesudarė tokios tarnybų sistemos, kokią pažįstame šiandien. S6 S19
Vytautui toks sprendimas nebuvo palankus. Trakų klausimas liko neišspręstas, o Skirgaila atrodė turintis daugiau galimybių ir artimesnį ryšį su karaliumi. Susitaikymas 1384 metais buvo sugrąžinęs pusbrolį, bet ne ankstesnę jo šeimos padėtį. Nepasitenkinimas kaupėsi kartu su ginčais dėl rėmėjų, žemių ir valdžios pasidalijimo. S6
Jogailai reikėjo ir brolio, ir pusbrolio paramos. Pašalinęs Skirgailą, jis galėjo susilpninti savo atramą, o atmesdamas Vytauto reikalavimus didino naujo karo grėsmę. Ankstesnis valdžios paskirstymas ramybės neatnešė. Ši patirtis ilgainiui pastūmėjo ieškoti kompromiso su Vytautu — vien atnaujintos draugystės tam nebūtų pakakę. S6
2.16
Vytautas perima Lietuvos valdymą.
Po naujo vidaus karo 1392 metų susitarimas suteikė Vytautui Lietuvos valdymą, išlaikydamas Jogailos aukščiausios valdžios pretenziją.
1389 metais Vytautui nepavyko pakeisti padėties Vilniuje. Jis antrą kartą pasitraukė pas Ordiną ir vėl sulaukė karinės paramos. Vidaus kova traukė į Lietuvą išorės pajėgas ir silpnino pasitikėjimą Jogailos pasirinkta valdymo tvarka. Ankstesnės taikos sąlygos nebeužtikrino saugumo. S6
Šapokos redaguota istorija aprašo spaudimą ieškoti susitarimo ir Henriko Mazoviečio tarpininkavimą. Jogailos politikoje atsirado vietos sprendimui, kurį anksčiau buvo sunku priimti: leisti stipriam varžovui tvarkyti Lietuvą. Tai sumažino Skirgailos vaidmenį, tačiau galėjo atitraukti Vytautą nuo sąjungos su Ordinu ir sustabdyti vidaus karą. S6
1392 metų Astravos susitarimu Vytautas gavo realų Lietuvos valdymą, o Jogaila neatsisakė aukščiausios valdžios. Jasas atskiria pareigas ir titulą. Vytauto savarankiškumas vėliau dar stiprėjo; 1392 metais jis nebuvo iš karto įgijęs visko, ką pasiekė tolesnėmis derybomis. S6 S19
Astravos susitarimą liudija keli išlikę raštai. Šapokos redaguotoje istorijoje aptariama 1392 metų rugpjūčio 5 dienos Onos garantija Jadvygai; kitu raštu tą pačią dieną Ona laidavo Jogailai. Išliko ir Vytauto įsipareigojimas Jadvygai, o Jogailai duotas jo raštas nurodomas kaip žuvęs. Apie paties Jogailos dokumentą knygos šaltinių aptarime žinių nepateikiama. S6
2.17
Partnerystę reikėjo patvirtinti.
Jadvygos mirtis ir Vytauto nesėkmė prie Vorsklos pakeitė abiejų pusbrolių padėtį. 1401 metais jie atnaujino susitarimą.
1399 metais mirė Jadvyga ir jos kūdikis. Šapokos redaguotoje istorijoje ši netektis iškelia ir Jogailos valdžios klausimą: ryšį su Lenkijos sostu reikėjo tęsti be žmonos, per kurią jis atėjo į karalystę. Asmeninė nelaimė persipynė su dinastijos ateitimi. Apie jo gedulo žodžius ar jausmus šios aplinkybės savaime nepasako. S6
Tais pačiais metais Vorsklos pralaimėjimas smogė Vytauto politikai. 1936 metų pasakojimas naują susitarimą sieja su abiejų valdovų poreikiu aiškiau apibrėžti santykius. Jogailai reikėjo partnerio Lietuvoje, o Vytautui — pripažinto savarankiško valdymo. Nei senas šeimos artumas, nei vienas ankstesnis susitaikymas nebuvo pakankama garantija ateičiai. S6
Vilniaus ir Radomo susitarimuose Vytauto valdymas buvo patvirtintas iki jo gyvos galvos, o po jo mirties numatytas Jogailos ir jo įpėdinių teisių sugrįžimas. Lenkijos bajorų pažadas, mirus Jogailai, nespręsti naujo karaliaus klausimo be Lietuvos pusės žinios rodė ir abipusius įsipareigojimus. Ateities paveldėjimas tapo viešai derinamu klausimu. S6
Susitarimuose dalyvavo abiejų kraštų kilmingieji kartu su valdovais. Petrauskas 2019 metų Narbuto leidimo įvade atkreipia dėmesį į anachronizmo pavojų: 1401 metais veikusių politinių bendruomenių negalima vadinti šiuolaikiniu parlamentu. Jų sandara ir susitarimų taisyklės gerokai skyrėsi nuo vėlesnių institucijų. S6 S8
2.18
Bendras karas neatsirado staiga.
Žemaitijos pasipriešinimas ir ginčai su Ordinu ilgainiui suartino Jogailos bei Vytauto politiką ir atvedė į bendrą karinį žygį.
Žemaitiją Lietuvos valdovai ne kartą žadėjo Ordinui. Tačiau gyventojai priešinosi, ir, kaip pabrėžia Šapokos redaguota istorija, vien sutarčių nepakako Ordino valdžiai įtvirtinti. Ankstesnės Jogailos nuolaidos buvo tik dalis krašto istorijos. Vietos bendruomenių veiksmai taip pat darė įtaką jo likimui. S6
Šapokos redaguotoje istorijoje 1409 metų sukilėliai sudegina Ordino pilis ir išvaro jo žmones iš Žemaitijos. Vytauto pasiųsti bajorai veikia kartu su žemaičiais, o Jogaila pareiškia remsiąs Vytautą. Knygoje minimi ir po nederliaus siųsti javai, kuriuos Ordinas sulaikė. Maisto gabenimas, įtarimai ir pasienio kontrolė dar labiau ardė jau ir taip menką pasitikėjimą. S6
Narbutas išsamiau pasakoja apie sulaikytus laivus ir kaltinimus, kad kartu su javais gabenti ginklai. Jo 1839 metų pasakojime šis epizodas atskleidžia, kaip abi stovyklos teisino savo veiksmus artėjant karui. Kaltinimas kontrabanda čia tebėra vienos pusės teiginys; nepriklausomo patvirtinimo jam vien šis paminėjimas nesuteikia. S8
1410 metų kampanijai reikėjo suderinti skirtingų žemių pajėgas ir jų judėjimą. Šapokos redaguota istorija pabrėžia kariuomenių susijungimą prie Červinsko. Jogailos, kaip Lenkijos karaliaus, ir Vytauto, kaip Lietuvos valdovo, bendradarbiavimas čia tapo konkrečiu kariniu veiksmu. Ankstesni varžovai galėjo veikti kartu, nors jų ilgalaikiai interesai nebuvo visiškai vienodi. S6
2.19
Karalius mūšyje ir pasakojimuose.
1410 metų liepos 15 dienos pergalė tapo Jogailos valdymo lūžiu. Jo vaidmenį autoriai aprašo labai skirtingai.
Šapokos redaguotoje istorijoje Jogailai priskiriamas vyriausiasis vadovavimas, o Vytautui — ypač aktyvus vaidmuo mūšio lauke. Vadovavimas visai kariuomenei, atskirų dalinių vedimas ir asmeninis dalyvavimas kautynėse čia yra skirtingi vaidmenys. Visos įsakymų sekos šis pasakojimas neatkuria. S6
Kojelavičiaus XVII amžiaus istorijoje Jogailos maldingumas, lietuvių pasitraukimas ir krikščioniškai suprasta pergalė susijungia į mūšio pasakojimą. Tikėjimu autorius aiškina jo baigtį. Maldos epizodas šiam pasakojimui svarbus, tačiau iš jo nepaaiškėja, kas ir kada davė taktinį įsakymą. S7
Bychovco kronikoje Vytautas prašo pagalbos, o Jogaila vis dar klauso mišių. Mūšį ji datuoja 1412 metais ir ypač išryškina Lietuvos valdovo vaidmenį pergalėje. Tai savita dinastinės atminties versija. Dramatiško pokalbio tikslumo ji negarantuoja; prijungus kitų autorių detales vienos paliudytos scenos vis tiek negauname. S19
Petrauskas, nagrinėdamas Narbuto šaltinius, parodo, kaip jo pasakojime susijungia skirtingos tradicijos, ir atskirai kritikuoja Grunau anekdotą. Tad ilgas, detalių kupinas mūšio aprašymas dar nėra patikima minutės po minutės kronika. Vėliau sukurtos ar pertvarkytos scenos gali pakeisti ir tai, kaip jame atrodo pats Jogaila. S8 S6
2.20
Pergalė mūšio lauke neužbaigė karo.
Malborko apgultis ir 1411 metų Torunės taika parodė ribas to, ką buvo galima pasiekti po Žalgirio.
Po mūšio Jogailos ir Vytauto pajėgos judėjo Ordino sostinės link. Tačiau pergalė mūšio lauke nereiškė, kad stipri pilis savaime pasiduos. Šapokos redaguota istorija pasakoja apie Marienburgo, dabartinio Malborko, apgultį ir jos nesėkmę. Ordinas prarado daug žmonių, bet jo institucijos bei valdžios atramos neišnyko per vieną dieną. S6
Kodėl Vytautas pasitraukė, senesni autoriai aiškina skirtingai. 1936 metų istorijoje svarstoma, kad visiškas Ordino žlugimas galėjo pernelyg sustiprinti Lenkiją. Tai autoriaus prielaida apie politinius interesus; slapto Jogailos ir Vytauto susitarimo ji nepaliudija. Žygį ribojo ir praktiniai rūpesčiai: kariuomenę reikėjo išlaikyti, o jos galimybės tęsti kampaniją nebuvo beribės. S6
1411 metų Torunės taika Žemaitiją sugrąžino Lietuvos pusei iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos. Šią laiko ribą savo pasakojime nurodo Narbutas. Taika davė politinės naudos, tačiau galutinai sienų nesutvarkė. Likęs neapibrėžtumas vedė į naujas derybas, bylas ir konfliktus. S6 S8
1422 metų Melno taika žymi kitą šios ilgos kovos etapą. Žalgiris sumažino Ordino karinę galią, tačiau Jogailai dar ilgai teko derėtis ir sudaryti naujus susitarimus. Pergalės mūšyje politines pasekmes reikėjo įtvirtinti dar ne vienus metus. S6
2.21
Sąjunga pasiekė kilmingųjų šeimas.
1413 metų Horodlės susitarimai susiejo valdovų paveldėjimą, Lietuvos valdymą ir dalį abiejų kraštų katalikų kilmingųjų.
Horodlėje valdovai ir kilmingieji sudarė kelis tarpusavyje susijusius aktus. Šapokos redaguota istorija aptaria jų įsipareigojimus, pareigybes ir konsultacijas dėl paveldėjimo. Taip Jogailos ir Vytauto partnerystė įtraukė daugiau politinių šeimų. Vis dėlto surašyti nuostatas ir pasiekti, kad jos būtų priimtos bei įgyvendintos, buvo skirtingi dalykai. S6
Keturiasdešimt septynios Lietuvos katalikų bajorų giminės buvo priimtos į Lenkijos herbines gimines. Viešas, simbolinis ryšys turėjo ir politinę reikšmę. Tačiau jis apėmė tik dalį kilmingųjų: daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų ir įtakingų šeimų išpažino stačiatikybę. Atranka pagal katalikų tikėjimą neleido visiems suteikti tokių pačių teisių. S6
Kojelavičius Horodlę aprašo draugystės ir lygybės kalba, nors jo pasakojime taip pat lieka religinės ribos. Narbutas mato svarbų Lietuvos įsitraukimo į Europos politinį gyvenimą žingsnį. Šapokos redaguota istorija daugiau nerimo išsako dėl vėlesnių kultūrinių pasekmių. Vienas dokumentų rinkinys tapo skirtingų istorinių vertinimų atrama. S7 S8 S6
Jogailai šie ryšiai padėjo spręsti ateities klausimus, kurių negalėjo išspręsti vien asmeninė taika su pusbroliu. Paveldėjimą turėjo pripažinti žmonės, valdantys žemes ir galintys telkti politinę paramą. Tačiau didesnis jų dalyvavimas reiškė ir naujus apribojimus valdovui. Dinastijos interesų įgyvendinimas vis dažniau priklausė nuo susitarimo su kilmingųjų bendruomenėmis. S6
2.22
Žemaičių balsas pasiekė Konstancą.
Žemaitijos krikštas, Bažnyčios susirinkimas ir ginčai dėl sienų išplėtė Jogailos bei Vytauto kovą už mūšio lauko ribų.
1413 metais Jogaila ir Vytautas atvyko į Žemaitiją pradėti viešos krikšto veiklos. Šapokos redaguota istorija pabrėžia trumpą jų buvimą ir kalbos kliūtis. Tai buvo svarbus valdovų gestas, bet tik dalis ilgalaikio Bažnyčios organizavimo. Vyskupijos kūrimas ir parapijų veikla priklausė vėlesniems etapams, kurie keitė vietos gyvenimą nuosekliau. S6
Konstancos susirinkime Žemaitijos klausimas tapo tarptautine byla. 1936 metų istorija pasakoja, kaip žemaičių delegacija pateikė skundą dėl Ordino valdžios. Greta valdovų diplomatų viešai prabilo ir krašto žmonės. Skundu jie gynė savo pusę, bet kartu neleido Ordinui vienam pasakoti karo ir krikšto istorijos. S6
Ginčai dėl sienų tęsėsi ir po susirinkimo. Šapokos redaguota istorija aptaria arbitražą, skirtingus sprendimus ir valdovų atsisakymą priimti jiems nepalankią baigtį. Jogailos vaidmuo čia buvo ne vien kariuomenės vadovo. Jam reikėjo pasiuntinių, teisinių argumentų ir santykių su popiežiumi bei kitais valdovais, nes pergalei suteiktą prasmę taip pat reikėjo apginti. S6
Rytuose Lietuvos valdžia tebepriklausė nuo vietos kunigaikščių ir kintančių sąjungų. Šapokos redaguota istorija šią politiką daugiausia sieja su Vytautu. Jogailos karališkas titulas nereiškė, kad pusbrolis į kiekvieną žygį traukdavo Krokuvos įsakymu. Abu valdžios centrai turėjo savus interesus, vietos partnerius ir galimybes veikti. S6
Remiamasi: S6
2.23
Valdovą lydėjo žmonės ir raštai.
Dvare reikėjo išsilavinusių žmonių ir kasdienio raštų tvarkymo. Kitokį žvilgsnį į karalių atveria vėlesni pasakojimai apie jo įpročius.
Kuklūs drabužiai, saikingas valgymas, dažnas lankymasis pirtyje, medžioklė ir dosnumas prašantiems pagalbos — tokį Jogailą aprašo Kojelavičius. Jo karalius malonus ir ištvermingas, nors kartais lėtai sprendžia, nenorėdamas įžeisti besikreipiančiųjų. Šį moralinį portretą kūrė XVII amžiaus istorikas, pats karaliaus kasdienybės nestebėjęs. S7
Dlugošas ir giria Jogailą, ir jam priekaištauja. Jo vaizduojamas karalius kukliai rengiasi, geria vandenį, dažnai maudosi, apdovanoja žmones ir rūpinasi našlėmis bei našlaičiais. Tačiau tas pats autorius smerkia išlaidumą, medžioklės aistrą ir viešųjų reikalų apleidimą. Šį portretą kuria pasakotojo moraliniai vertinimai. Jo nereikėtų laikyti patikrintu karaliaus kasdienybės aprašymu. S140
Šapokos redaguota istorija taip pat mini medžioklę ir lietuvius tarnus Krokuvos dvare. Jos autoriams šios detalės rodo išlikusį ryšį su Lietuva. Jų pasakojime karalių traukia gimtinės žmonės ir girios. Jogailos įpročių aprašymas susipina su autorių mintimi, kad valdovas liko prisirišęs prie gimtinės. S6
1400 metais Jogaila atnaujino Krokuvos universitetą. 1936 metų istorija universitetą sieja ir su Lietuvos studentais, ypač būsimais dvasininkais. Bažnyčiai ir valdovo darbams reikėjo išsilavinusių žmonių, gebančių skaityti ir tvarkyti raštus. Universitetas padėjo juos rengti. S6
Privilegijos, priesaikos ir raštu patvirtinti pažadai saugojo derybų rezultatus. Krėvos akte buvo užrašyta, kas ir ką pažadėjo. Tokius dokumentus rengę žmonės prisidėjo prie valdžios darbo, net kai pasakojime jų vardai nepaminėti. Karališkasis raštas įpareigojo Jogailą; lotyniškus jo sakinius nebūtinai kūrė pats valdovas. S99 S6
2.24
Dinastijos ateitis vis liko neaiški.
Jogaila buvo vedęs keturis kartus. Šeimos istorija jo valdyme neatsiejama nuo sosto paveldėjimo, bet neapsiriboja vien juo.
Jogailos žmonos buvo Jadvyga, Ona Celietė, Elzbieta Granovska ir Sofija Alšėniškė. Kiekviena turėjo savą gyvenimo istoriją. Keturios santuokos žymi skirtingus šeimos etapus, kurių neaprėpia vien pasakojimas apie Jogailą ir Jadvygą. S96
Šapokos redaguota istorija mini pirmosios santuokos kūdikio netektį, dukterį iš antrosios santuokos ir įpėdinių nepalikusią trečiąją. Leidinyje daug dėmesio tenka sūnų laukimui ir sosto ateičiai. Tačiau tokia trumpa dinastinė apžvalga neaprėpia nei dukters politinės reikšmės, nei viso valdovo artimųjų gyvenimo. S6
Bychovco kronikoje Vytautas padeda Jogailai išsirinkti Sofiją. Seserų palyginimas ir gyvas pokalbis suteikia pasakojimui beveik anekdoto formą. Jasas aptaria šios tradicijos chronologines problemas. Ji išsaugo valdovų tarpininkavimo vedybose atmintį, tačiau pokalbį užrašė vėlyvas pasakotojas, pats derybose nedalyvavęs. S19
Narbutas perpasakoja tą patį anekdotą, tačiau atmeta nepagrįstą įtarimą, esą Vytautas tikėjosi bevaikės santuokos. Taigi ir pats romantinės krypties istorikas abejojo dalimi paveldėto pasakojimo. Vėlesni autoriai Jogailos vedybose dažnai ieškojo politinių sumetimų, nors jų valdovams priskiriamus ketinimus patvirtinti pavykdavo ne visada. S8
2.25
Gimęs įpėdinis dar negavo sosto.
Sofijos ir Jogailos išgyvenę sūnūs Vladislovas bei Kazimieras suteikė dinastijai ateitį, kurią dar reikėjo politiškai įtvirtinti.
1424 metais gimė Vladislovas, 1427 metais — Kazimieras. Šapokos redaguota istorija šiuos du išgyvenusius sūnus sieja su būsimais sostais. Ji sutelkia dėmesį į būsimus valdovus, o visų gimusių vaikų neišvardija. Todėl jos santraukos nereikėtų suprasti kaip teiginio, kad Jogailai apskritai gimė tik du sūnūs. S6
Kad po Jogailos mirties karaliumi būtų išrinktas jo sūnus, reikėjo Lenkijos kilmingųjų sutikimo. 1936 metų istorija šį pripažinimą sieja su naujomis privilegijomis bajorams. Šeimos ateitis priklausė nuo derybų: įpėdinio gimimas dar nesuteikė jam sosto, o karalystės politiniai partneriai gynė savo teises. S6
Lietuvoje paveldėjimo kelias nebuvo paprastesnis. Po Vytauto mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Švitrigaila, o ne tiesiog iš Krokuvos paskirtas Jogailos sūnus. Šapokos redaguota istorija šį pasirinkimą aiškina Lietuvos kilmingųjų savarankiškumu. Jogaila liko įtakingas, bet šeimos teisių negalėjo įgyvendinti vien paskelbdamas savo norą. S6
Vėliau Kazimieras buvo pasirinktas Lietuvos valdovu ir paskui tapo Lenkijos karaliumi. 1936 metų pasakojime tai nėra mechaniškas senų pažadų įvykdymas: Lietuvos kilmingieji rinkosi atskirą valdovą savomis aplinkybėmis. Jogailos dinastija išliko, tačiau jos kelias priklausė ir nuo sprendimų, kurių pats jos pradininkas jau nebegalėjo kontroliuoti. S6
Remiamasi: S6
2.26
Sena partnerystė atsidūrė ties riba.
1429–1430 metais Vytauto karūnavimo sumanymas vėl iškėlė klausimą, kaip suderinti Lietuvos savarankiškumą ir Jogailos dinastijos teises.
Lucko susitikime pasiūlyta karūna būtų pakeitusi Vytauto padėtį. Šapokos redaguotoje istorijoje Jogaila iš pradžių pritaria, paskui atsitraukia ir susiduria su Lenkijos diduomenės pasipriešinimu. Ginčas palietė ankstesnius susitarimus ir būsimą Lietuvos paveldėjimą. Todėl vien asmeniniu pavydu jo paaiškinti nepavyktų. S6
Bychovco kronika patį pasiūlymą priskiria Jogailai. Jasas 1971 metų paaiškinimuose jį sieja su Zigmantu ir aptaria kintantį Jogailos požiūrį. Šie variantai skirtingai paskirsto iniciatyvą. Zigmantas tuo metu buvo Romėnų karalius, siekęs kitokio jėgų pasiskirstymo regione. Jo parama Vytautui palietė ir ankstesnius Jogailos susitarimus su Lenkijos politine bendruomene. S19 S6
Narbutas išsamiai aprašo pasirengimą ir nesutarimus. Jogaila atvyko į Lietuvą; pusbroliai toliau derėjosi, mėgino atkurti asmeninį ryšį ir ieškojo išeities. Prieštaravimai liko, tačiau vienu protestu jų santykiai nesibaigė. Motyvus čia aiškina vėlesnis autorius — tiesioginių valdovų vidinių svarstymų užrašų jis nepateikia. S8 S6
Vytautas mirė 1430 metais nekarūnuotas. Šapokos redaguotoje istorijoje po jo mirties vėl atsiveria didžiojo kunigaikščio valdžios ir Jogailos šeimos teisių klausimas. Ilga jų partnerystė paliko veikiančią valstybę, tačiau nesukūrė vienos visiems priimtinos ateities formulės. Karūnavimo nesėkmė neužbaigė ginčo, kas turi teisę spręsti Lietuvos paveldėjimą. S6
2.27
Lakštingalos liko pasakojime.
Jogaila mirė 1434 metais. Jo mirtį vėlesni autoriai susiejo su lakštingalomis, tačiau nesutarė dėl aplinkybių.
Enciklopedinė biografija nurodo 1434 metų birželio 1 dieną ir Horodoką prie Lvivo. Šiame straipsnyje remiamasi šia mirties data ir vieta. Kojelavičiaus pasakojime atsiranda gegužės 30 diena ir Gardinas; jo perteiktas paskutinės ligos pasakojimas skiriasi nuo šiuolaikinės biografinės chronologijos. S96 S7
Kojelavičiaus pasakojime pavargęs valdovas prie lango klausosi lakštingalų ir suserga. Po to rūpinasi sūnaus ateitimi, susitaiko su didikais ir krikščioniškai pasirengia mirčiai. Taip XVII amžiaus istorikas užbaigia Jogailos gyvenimo istoriją. Medicininio įrašo ar tiesiogiai užrašytų paskutinių valdovo žodžių ši scena nepateikia. S7
Dlugošas lakštingalos istoriją pradeda Medykoje. Šaltą vakarą Jogaila išeina jos klausytis į mišką, o vėliau Gródeke, dabartiniame Horodoke, jį užklumpa karštligė. Paukščio klausymąsi pasakotojas sieja su pagoniška valdovo praeitimi, o gyvenimo pasakojimą užbaigia krikščioniško susitaikymo scena. Skaitytame vertime minima paskutinė gegužės diena nesutampa su čia vartojama birželio 1 diena. Ši istorija nenustato medicininės ligos priežasties. S140
Šapokos redaguota istorija irgi pasakoja apie lakštingalą, bet mirties vietą nurodo už Lietuvos ribų. Jos pateiktas maždaug aštuoniasdešimt penkerių metų amžius remiasi senesne gimimo chronologija. Paukščio giesmė suteikia pasakojimui jautrumo, tačiau jo variantai skiriasi. Tiksli ligos priežastis ir valdovo amžius iš jų nepaaiškėja. S6
Jogaila buvo palaidotas Krokuvoje. Lenkijos karalystę paveldėjo dar jaunas Vladislovas, o Lietuvos politinis ginčas tęsėsi kitomis sąlygomis. Karaliaus mirtis nepašalino jo per gyvenimą sukurtų ryšių. Žmonės, kurių sutikimo reikėjo sūnui, ir dinastinės pretenzijos, kurias jis paliko, veikė dar ilgai po paskutinės kelionės. S6
2.28
Tas pats valdovas, skirtingi portretai.
Jogailos palikimą sudaro ir jo sprendimų pasekmės, ir vėlesni autorių ginčai dėl to, ką jos reiškė Lietuvai bei Lenkijai.
Šapokos redaguota istorija Jogailą vertina per krikštą, bendrą pergalę ir dinastijos ateitį, bet ypač pabrėžia vėlesnį Lietuvos bajorijos lenkėjimą. Tai 1936 metų žvilgsnis į ilgą tautos istoriją. Pats XIV amžiaus valdovas dar negalėjo žinoti, kaip jo sprendimai atrodys po kelių šimtmečių kultūrinių pokyčių. S6
Kojelavičius išryškina kitokį žmogų: nuosaikų, dosnų, pamaldų ir galintį ištverti sunkumus. Jo moralinis portretas nesutampa su tarpukario istorijoje pabrėžiamu ryžto trūkumu. Šie autoriai vertina skirtingus dalykus. Vienas klausia apie valdovo dorybes, kitas — apie jo sprendimų vietą ilgoje tautos ir valstybės istorijoje. S7 S6
Bychovco kronikoje Jogaila dažnai matomas greta Vytauto. Lietuvos valdovų giminės perspektyva gali palikti mažiau vietos jo veiklai Lenkijoje. Narbutas plečia šią tradiciją ir jungia ją su kitais pasakojimais. Taip keičiasi ir Jogailos portretas: autoriai renkasi skirtingas jo gyvenimo sritis ir nevienodai vertina sprendimų pasekmes. S19 S8
Jo gyvenimo ryšiai nebuvo paprasti: priešai susitaikydavo, giminaičiai vėl susiremdavo, o pažadai būdavo keičiami naujais susitarimais. Jogaila išlaikė Lenkijos karūną ir paliko sūnus, kurie pratęsė dinastiją. Tačiau Lietuva liko politinė bendruomenė, kurios ateities negalėjo vienas pats nuspręsti net jos aukščiausios valdžios siekiantis karalius. S6