1.1
Motinos ir išlikusi kalba
Simonas Daukantas „Būdo“ pratarmėje kalbos tęsinį randa namuose — motinų perduodamuose žodžiuose.
1845 m. išleistame „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ Daukantas gyvą kalbą priešpriešina sunykusiems praeities dalykams. Jo palyginime ji primena per šalnas žaliuojančią bruknę. Šiuo vaizdu autorius kalba apie išlikimą, ne apie nekintančią kalbą. S20
Daukantas kalbos išsaugojimo nuopelną skiria motinoms miško sodybose. Jo aprašoma motina išlydi vaiką, primena dorą elgesį ir namus. Šia pavyzdine, o ne konkrečioje šeimoje užrašyta scena autorius kasdienį žodį pastato greta raštų. S20
Kalbėdamas apie papročius, Daukantas pateikia pasisveikinimų, pasiteiravimo apie sveikatą ir prašymo pradžios pavyzdžių. Žodis jo pasakojime turi progą ir adresatą: juo sutinkamas kitas žmogus, pradedamas pokalbis. Šių posakių jis nedatuoja atskirai ir nenurodo kiekvieno pateikėjo. S20
Remiamasi: S20
1.2
Kalbinis, o ne politinis vardas
Gimbutienės baltų samprata remiasi kalba.
Marija Gimbutienė baltus skiria kalbiniu ir etnografiniu, ne politiniu kriterijumi. Vandenvardžiai ir skoliniai jai padeda tirti senąjį paplitimą bei ryšius su kaimynais. S11
Remiamasi: S11
1.3
Trys giminingos kalbos
Lietuvių, latvių ir prūsų kalbų žodžius IE-CoR duomenų bazė lygina kaip indoeuropiečių kalbų paveldą.
IE-CoR — indoeuropiečių kalbų giminingų žodžių duomenų bazė — šias tris kalbas priskiria baltų grupei. Lietuvių ir latvių kalbų įrašuose pateikiamos bendrinės atmainos, prūsų kalbos medžiaga surinkta iš istorinių raštų. Kiekvieną palyginimą lydi žinios apie jo šaltinius. S168
Duomenų bazėje žodžių giminystė siejama su bendru paveldėjimu. Skolinimasis nagrinėjamas atskirai: kaimynai gali perimti žodį, nepradėję kalbėti ta pačia kalba. Šis skirtumas leidžia klausti ir apie bendrą kalbų praeitį, ir apie vėlesnius jų susitikimus. S168
Remiamasi: S168
1.4
Giminystė dviejose žodžių eilutėse
Dūmų ir saulės pavadinimai leidžia pamatyti konkrečias IE-CoR lyginamas formas.
Reikšmei „dūmai“ duomenų bazė pateikia lietuvių dū́mai, latvių dūmi ir prūsų dumis. Išlaikyta įrašų lotyniškoji rašyba su visais kirčio ir ilgumo ženklais. Prūsų dumis papildomų ženklų nėra. S168
Antroje eilutėje — lietuvių sáulė, latvių saule ir prūsų saule. IE-CoR šias formas sujungia į vieną giminingų žodžių rinkinį, dūmų pavadinimus — į kitą. Rinkiniai sieja žodžius su bendru paveldu, o ne kildina vieną dabartinę kalbą iš kitos. S168
Vienoda latvių ir prūsų saule rašyba dar nenustato tarimo: pateiktos formos nėra fonetinė transkripcija. Lentelėje gretinamos reikšmės, ne linksnių ar skaičiaus formos. Lyginami žodžiai neturi sutapti kiekviena gramatine detale. S168
Remiamasi: S168
1.5
Bendrinė kalba ir istorinių raštų rinkinys
Po kiekvienu kalbos pavadinimu slypi atrinkta medžiaga.
IE-CoR lietuvių kalbos įrašas apibūdina bendrinę kalbą, kurios tarminis pagrindas — vakarų aukštaičių patarmė. Latvių kalbos įrašas nurodo bendrinę atmainą ir jos pagrindą — vidurinės tarmės Vidžemės patarmę. Tai lyginimui pasirinktos atmainos, ne visas abiejų kalbų tarminis įvairumas. S168
Prūsų kalbos įrašo pagrindas kitoks: trys katekizmai, Elbingo žodynėlis ir Grunau žodynėlis. Pats aprašas šį derinį vadina kompromisu, sujungiančiu šiek tiek skirtingų tarmių duomenis. Jis atstoja skirtinguose raštuose paliudytą kalbą, ne vieną prūsų bendrinę normą. S168
Taigi dū́mai ir dūmi į palyginimą ateina iš bendrinių atmainų, o dumis — iš istorinių šaltinių rinkinio. Greta atsiduria šiandien norminamos kalbos ir raštuose išlikusi medžiaga. S168
Remiamasi: S168
1.6
Kur baigiasi schema?
Kardelis tikrina tradicinio skirstymo pagrindus.
Tradicinėje schemoje prūsų kalba skiriama vakarų, lietuvių ir latvių — rytų baltams. Kuršių ir jotvingių tekstų pėdsakai ginčijami, žiemgalių ir sėlių duomenys daugiausia vardiniai. Kardelis abejoja, ar tradiciniai garsų kriterijai patvirtina šių menkiau paliudytų kalbų savarankiškumą. S166
Remiamasi: S166
1.7
Maldos senesnėje knygoje
Senos knygos lape atsiradęs įrašas turi savo datavimo klausimą.
Jurgio Lebedžio ir Jono Palionio 1964 m. straipsnio santraukoje aptariamos 1962 m. rastos lietuviškos maldos, įrašytos į 1503 m. spausdintą „Tractatus sacerdotalis“. Autoriai teigė, kad įrašas ankstesnis už Mažvydo 1547 m. knygą. 1503 m. datuojamas spaudinys, o ne tiksliai pats rankraštinis tekstas. S170
Remiamasi: S170
1.8
Mažvydo knyga Karaliaučiuje
1547 m. Karaliaučiuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga.
VU bibliotekos aprašomas Martyno Mažvydo katekizmas išspausdintas Karaliaučiuje 1547 m. — tai pirmoji lietuviška knyga. Joje buvo elementorius ir giesmės su natomis. Ši data žymi spausdintos knygos istoriją, ne šnekamosios kalbos pradžią. S25
Remiamasi: S25
1.9
Daukšos 1595 ir 1599 metai
Daukšos knygos lietuvišką spaudą sieja su Vilniumi.
Mikalojaus Daukšos 1595 m. Vilniuje išleistas katekizmas — pirmoji lietuviškai spausdinta knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. VU biblioteka taip pat pristato jo 1599 m. „Postilę“, išverstą iš Jakubo Wujeko veikalo. Pirmoji pasaulyje ir pirmoji Kunigaikštystėje — skirtingos knygų istorijos gairės. S169
Remiamasi: S169
1.10
Katekizmai ir kalbos tęsinys
Prūsų kalbos raštai ir vėlesni kalbėtojai paliko skirtingus pėdsakus.
Vytautas Mažiulis aptaria du 1545 m. ir vieną 1561 m. prūsų katekizmą, paremtus Sembos tarmėmis. Vėlesni liudijimai apie kalbėtojus nesutampa. Jis leidžia šeimose vartotą kalbą sieti ir su XVIII a.; tikslių išnykimo metų šie pranešimai nenustato. S109
Remiamasi: S109
1.11
Aukštaičių ir žemaičių skirtis
Lietuvių kalbos tarmės skiriamos pagal kalbos ypatybes.
Lietuvių kalbos instituto pateikiamoje klasifikacijoje skiriamos aukštaičių ir žemaičių tarmės. Svarbi ie ir uo atliepimo skirtis, taip pat kitos fonetikos ir kirčiavimo ypatybės. 1966 m. Girdenio ir Zinkevičiaus klasifikacija nėra viduramžių politinių ribų žemėlapis. S40
Remiamasi: S40
1.12
Ką gali papasakoti vienas jungtukas
Norbert Ostrowski baltų kalbų ryšius tiria per lietuvių jungtuką beĩ.
2017 m. straipsnyje Ostrowski pradeda nuo žodžio, kuris jungia kitus žodžius. Beĩ ypač tinka glaudžiai susijusioms sąvokoms: tėvui ir motinai, dienai ir nakčiai. Jo nagrinėjama „natūrali koordinacija“ nusako tokį prasminį artumą, o ne draudimą tuos pačius dalykus sujungti jungtuku ir. S167
Ostrowski klausia, kur šis jungtukas pasirodo, ką sujungia ir kuo skiriasi nuo ir. Atsakymų ieško ankstyvuosiuose lietuviškuose tekstuose: nevienoda rašytojų vartosena leidžia tirti ir paplitimą, ir jungtuko darbą sakinyje. S167
Remiamasi: S167
1.13
Dvi postilės, nevienodas dažnis
Ostrowskio palyginime išryškėja Daukšos ir Bretkūno tekstų skirtumas.
Daukšos 1599 m. „Postilėje“ Ostrowski suskaičiuoja 12 beĩ pavartojimų. Panašaus dydžio Jono Bretkūno 1591 m. „Postilėje“ jų randa gerokai daugiau nei 350. Skaičiai priklauso šioms knygoms: tai ne visų Lietuvos gyventojų kalbėjimo dažnis. S167
Pirmojoje Sirvydo „Punktų sakymų“ dalyje, išleistoje 1629 m., Ostrowski beĩ neranda. Vis dėlto iki 1642 m. pasirodęs žodyno įrašas leidžia jam svarstyti, kad Sirvydas jungtuką galėjo pažinoti pasyviai. S167
Didesnį beĩ produktyvumą Ostrowski sieja su Mažąja Lietuva ir siūlo šį senųjų tekstų vaizdą patikrinti tarmių duomenimis. Jį domina, kiek rašytojų vartosena atitiko aplink juos skambėjusią kalbą. S167
Remiamasi: S167
1.14
Kai pasakojime atsiranda naujas veikėjas
Bretkūno pavyzdžiuose beĩ gali nuveikti daugiau negu sujungti porą daiktavardžių.
Ostrowski aptaria Bretkūno pasakojimų sakinius, kuriuose beĩ įveda naują veikėją arba žymi pasakojimo posūkį. Tuo tarpu ir jo lyginamuose pavyzdžiuose pratęsia nuoseklią įvykių eigą. Autoriui rūpi ne vien jungtuko buvimas, bet ir vieta pasakojime. S167
Šiuose senuosiuose pavyzdžiuose jungtuko vieta padeda suprasti sakinių ryšį. Beĩ dažnis ir jo paskirtis pasakojime todėl tampa dviem atskirais tyrimo klausimais. Ostrowskio analizuota vartosena nepadaroma taisykle kiekvienam lietuviškam sakiniui. S167
Remiamasi: S167
1.15
Tarp bè, ir ir rekonstruoto *beir
Ostrowskio siūlomas kilmės aiškinimas prasideda nuo ankstesnių tyrėjų sprendimų.
Aiškindamas beĩ kilmę, Ostrowski pirmiausia aptaria ankstesnius aiškinimus: pridėtą -i ir analogijos vaidmenį. Pats siūlo jungtuko bè „ir“ bei pridedamąją reikšmę turinčio ir „taip pat“ susiliejimą. Tarpinę formą jis rekonstruoja kaip *beir; žvaigždutė žymi atkuriamą, ne rankraštyje perskaitytą žodį. S167
Tolesnis jo siūlomas kelias — rekonstruotos formos trumpėjimas iki beĩ. Šią naujovę autorius sieja su dvikalbe prūsų ir lietuvių aplinka. Tai kontaktinės kilmės hipotezė, kurios pats nevadina vienareikšmiškai įrodyta; ji nereiškia nustatyto tiesioginio skolinio iš prūsų kalbos. S167
Remiamasi: S167
1.16
Dainuojamas ir surenkamas žodis
Daukanto pasakojime kalba lydi kelionę, darbą ir susibūrimus, o paskui patenka į rinkinius.
„Būde“ Daukantas aprašo dainavimą keliaujant, dirbant, ilsintis ir susirinkus draugėn. Jo pasakojime daina nėra vien atskiras kūrinys: ji susijusi su tuo, ką žmonės tuo metu veikia. Šis autoriaus piešiamas papročių vaizdas jungia jo dabartį su įsivaizduojama senove. S20
Daukantas mini 1825 m. Liudviko Rėzos dainų rinkinį. Toliau nurodo Simono Stanevičiaus rinkinį, išleistą Vilniuje 1829 m. Gyvu balsu perduodamas žodis jo pasakojime atsiduria knygoje, kurią gali nurodyti kitas autorius. S20
Aprašydamas dainavimą, Daukantas nenurodo kiekvienos progos datos ar kiekvieno dainininko. Jam rūpi platesnis papročių vaizdas ir dainų rinkimas. Kultūros istoriją lietuviškai rašantis autorius nori išsaugoti tai, ką dar galima išgirsti. S20
Remiamasi: S20
1.17
Ką moka raidžių nepažįstantis žmogus
Daukantas raštingumo klausimą susieja su galimybe mokytis.
Daukantas mini vyrus, kurie, anot jo, nepažindami raidžių geba daryti įspūdingus laikrodžius. Jis aprašo ir nemokantį skaityti tapytoją, iš upėje surinktų akmenų ruošiantį dažus bažnytiniams paveikslams. Šiuos pavyzdžius pateikia kaip žmogaus gebėjimų argumentą. S20
Autoriaus priekaištas tenka turtingiems ir dvasininkams, nesuteikusiems mokymosi atramos. Jo pasakojime rašto nemokėjimas nėra talento stoka. Konkrečiais pavyzdžiais jis ginčija požiūrį, kuris žmogaus galimybes matuotų vien skaitymu. S20
Šie pavieniai pavyzdžiai nepateikia krašto raštingumo procento. Juose ryškėja kitas klausimas — kam sudarytos sąlygos mokytis. Daukanto kultūros istorijoje vietos užtenka ir motinų perduodamai kalbai, ir skaityti nemokančio meistro išmonei. S20
Remiamasi: S20
1.18
Kvietimas surinkti tai, kas dar skamba
Daukantas ne tik naudojasi gyvu žodžiu — jis prašo jį rinkti.
Aiškindamas savo darbo būdą, Daukantas mini ankstesnius raštus ir tebevartojamas patarles. Jis siekia pateikti raštų vietas, o gyvu posakiu paremti savo aiškinimą. Į skaitytoją kreipiasi kaip į galimą talkininką, galintį papildyti tai, ko pats nepasakė. S20
Kitur jis ragina kalbos mokovus surinkti išlikusius dalykus, ypač dainas, ir atkreipia dėmesį į Kuršo pasienio papročius. 1845 m. knygoje tai skamba kaip užduotis ateičiai. Rinkinys, kurio reikia istorikui, dar turi būti sudarytas. S20
Čia susitinka motinų išsaugotas žodis ir autoriaus rašoma knyga. Daukantas nori vieną paremti kitu: užrašyti dar skambančias dainas bei posakius ir jais papildyti kultūros istoriją. S20
Remiamasi: S20