1.1
Giraitė, vanduo, kalnas
Daukanto senovė prasideda miške, tačiau kalbėdamas apie medžių naudą jis pasuka į ginčą.
Simonas Daukantas 1845 m. knygoje „Būdas“ pasakoja apie giraites, kuriose nevalia buvo laužti žalios šakos. Toliau jis ginčijasi su autoriais, kurie medžių saugojimą laikė jų garbinimu. Abu teiginiai priklauso tam pačiam pasakojimui apie senovę; vienas nepanaikina kito. S20
Daug anksčiau Petras Dusburgietis mini prūsų šventus miškus, laukus ir vandenis. Jis išvardija darbus, kurių tokiose vietose esą nedrįstama imtis: kirsti, dirbti žemę ar žvejoti. Kronikininkas aprašo religiją, kurią pats smerkia. Daukantui rūpi ir tai, kaip ją suprato ankstesni rašytojai. S107 S20
1.2
Ko prūsai, pasak kronikininko, nedrįso daryti
1326 m. kronikoje Dusburgietis šventas vietas išskiria pagal jose draudžiamus darbus.
Kronikos III knygos 5 skyriuje greta atsiduria giraitė, laukas ir vanduo. Su kiekviena erdve susietas įprastas darbas: medžio kirtimas, žemdirbystė, žūklė. Pasak Dusburgiečio, šventose vietose prūsai šių darbų nedrįso imtis. S107
Dusburgietis čia rašo apie prūsus. Ši pastraipa savaime nenusako visų Lietuvos giraičių ar kiekvienos baltų bendruomenės papročių. Ji taip pat nepasako, kaip atrodė aptariamos vietos. Miškas tekste dar nereiškia pastatytos šventyklos, o draudimas žvejoti neatkuria apeigų prie vandens. S107
Remiamasi: S107
1.3
Romow ir Romos palyginimas
Tame pačiame skyriuje Dusburgietis svetimą religiją aiškina jam pažįstamais krikščioniško pasaulio palyginimais.
Dusburgietis Nadruvoje įvardija Romow ir susieja šį vardą su Roma. Criwe autoritetą jis lygina su popiežiaus autoritetu. Kronikininkas teigia, kad jo įtaką pripažino ir lietuviai bei Livonijos tautos, ir mini palaikomą negęstančią ugnį. Tai jo pateikta religinės tvarkos samprata. S107
Romos ir popiežiaus palyginimai atskleidžia paties autoriaus žvilgsnį. Jis aprašo, kaip supranta svetimą religiją. Tikslios Romow vietos dabartiniame žemėlapyje ar archeologiškai patvirtinto visų baltų religinio centro šis pasakojimas nenustato. S107
Remiamasi: S107
1.4
Senovė, kurioje nelaužoma šaka
Daukantas neliečiamą giraitę įterpia į platų protėvių krašto vaizdą.
„Būdo“ pradžioje miškas supa senovės žmonių gyvenimą. Giraitėje, pasak Daukanto, negalima net žalios šakos nulaužti. Įžengimas į ją siejamas su mišką prižiūrinčio žmogaus žinia. Giraitė jo pasakojime turi savą tvarką. S20
Daukantas šį vaizdą parašė 1845 m., remdamasis ankstesnėmis žiniomis ir savu senovės supratimu. Jis nebuvo aprašomos ikikrikščioniškos giraitės stebėtojas. Įtaigios detalės priklauso jo istorinei rekonstrukcijai. S20
Toliau knygoje jis grįžta prie draudimo kirsti medžius ir medžioti saugomuose miškuose. Tačiau šį kartą pasakojimas virsta ginču: ar ankstesni rašytojai teisingai suprato, kodėl žmonės tas vietas saugojo? S20
Remiamasi: S20
1.5
Kodėl Daukantas prieštarauja
Medžių naudą Daukantas pasitelkia ginčydamas vien religinį jų apsaugos aiškinimą.
Daukantui atrodo, kad rašytojai supainiojo naudingų medžių saugojimą su jų garbinimu. Liepa duoda karnas, žiedai maitina bites, medžiai teikia sulą, medieną ir vaisius. Miške gyvena žvėrys. Autorius vardija priežastis, dėl kurių žmonėms reikėjo gyvo, nenuniokoto miško. S20
Jis primena ir miško reikšmę krašto gynybai. Naudoti mišką ir jį saugoti Daukantui nėra prieštaravimas: svarbu, kas, kur ir kokiu tikslu jame veikia. Ūkinis ir gynybinis aiškinimas jo knygoje atsiduria greta anksčiau aprašytos neliečiamos giraitės. S20
Čia Daukantas ginčijasi su kitais autoriais, o ne pateikia visų baltų šventviečių tyrimo išvadą. Ankstyvas giraitės vaizdas ir vėlesnis jo prieštaravimas lieka greta. Ši įtampa yra paties „Būdo“ pasakojimo dalis. S20
Remiamasi: S20
1.6
Senas medis kaip riboženklis
Daukantas primena dar vieną priežastį saugoti didelį medį: jis gali žymėti ribą.
Kalbėdamas apie didelius senus medžius, Daukantas nurodo XV–XVI a. raštus ir sieja medžių apsaugą su žemių ribomis. Toks medis jo aiškinime padeda atpažinti vietą ir išlaikyti susitarimą dėl jos. Pagarba medžiui čia turi ir žemišką priežastį. S20
Remiamasi: S20
1.7
Šventi vandenys ir neatsakytas klausimas
Dusburgietis mini draudimą žvejoti, o Daukantas pasakoja apie prausimąsi ir pripažįsta žinių ribą.
Daukantas kai kurias upes, ežerus ir šaltinius vadina šventais. Jis sieja jų vandenį su prausimusi prieš maldą ar aukojimą. Tačiau pats pripažįsta: senieji raštai priežasčių nepaaiškina. Jo pasakojime lieka atviras klausimas, kodėl pasirinkti būtent šie vandenys. S20
Jis atskiria šventais vadinamus vandenis nuo baugių vietų, minimų lobių istorijose. Daukantui tai skirtingos pasakojimų sritys. Net jo vientisame senovės vaizde ne kiekviena nepaprasta vandens vieta turi tą pačią reikšmę. S20
1.8
Beresnevičiaus aiškinimas
Šventvietę jis aiškina per santykį.
Beresnevičius šventvietę laiko ryšio su dieviškomis galiomis vieta. Skaitydamas senuosius pranešimus apie giraites ir vandenis, jis skiria pagarbą šventai vietai nuo paties medžio ar vandens garbinimo. S12
Remiamasi: S12
1.9
Daukanto aukų kalnai
Daukantas aukojimo vietas aprašo kalbėdamas apie kalnus ir didelius akmenis.
Aprašydamas aukojimo vietas Daukantas vartoja aukų ir alko kalnų pavadinimus. Jis mini aukurus ir didelius akmenis. Tai jo atkuriamo religinio kraštovaizdžio dalys, bet ne vieno ištirto kalno aprašymas su nustatyta pastatų ar apeigų vieta. S20
Daukantas išvardija skirtingas vietas, nepateikdamas bendro jų plano. Jo žodžiai nenustato, kad kiekvienas Alko vardą turintis kalnas turėjo vienodą aukurą. Konkretaus kalno istorija prasideda nuo jo paties pėdsakų. S20
Remiamasi: S20
1.10
Akmens kelionė
Padavimas užrašytas 1935 m.
1935 m. Knyzlaukiuose užrašytame padavime Mokas traukiasi nuo akmenis daužančių vaikų ir keliasi per Šventąją. Jo žmona ir duktė nuskęsta. Vėliau bandžiusius Moką skaldyti žmones pasakojimas nubaudžia aklumu. S13
Remiamasi: S13
1.11
Ką liudija vietos vardas
Vaitkevičius atskiria vardą nuo radinio.
Alkas — senosios šventvietės pavadinimas. Vaitkevičius 2011 m. skyrė vardais ir pasakojimais pažįstamą mitologinę vietą nuo materialiais radiniais pagrįstos priešistorinės kulto vietos. Jis taip pat pažymėjo, kad vardas su žodžiu „šventas“ gali sietis su ikikrikščionišku šventumu arba kadaise bažnyčiai priklausiusia žeme. Vien vardas vietos nedatuoja. S162
Remiamasi: S162
1.12
Kaimas, kurį išsaugojo vardai ir pasakojimai
Vaitkevičiaus 2008 m. tyrime Perkūnakiemį primena dokumentai, pasakojimai ir aplinkinės vietos.
Perkūnakiemio kaimas sunaikintas XX a. septintajame dešimtmetyje, statant elektrinę ir Elektrėnus. Vaitkevičius jo vardo formas atseka 1744, 1784, 1797 ir 1843 m. dokumentuose. Šios datos liudija užrašytą kaimo vardą; jos nėra šventvietės įkūrimo datos. S163
Aiškindami vietos vardą žmonės pasakojo apie žaibo daužomus ąžuolus, Perkūną ir jo įveiktus priešus. Vaitkevičius surinko skirtingo laiko tekstus, tarp jų — 1935, 2003, 2006 ir 2008 m. užrašymus. Šios datos žymi pasakojimų užrašymą, o ne juose minimus įvykius. S163
Priešai pasakojimuose nevienodi: vienur tai švedai, kitur kryžiuočiai. Perkūno pagalba suteikia vietai išskirtinę praeitį, bet šių versijų negalima sudėti į vieno mūšio eigą. Skirtumas tarp jų yra dalis išlikusio pasakojimų rinkinio. S163
Vaitkevičius šiuos tekstus gretina su aplinkinėmis vietomis. Kaimo vardas jo tyrime nėra vienintelis pėdsakas: atsiranda Gojus, ežeras, pilkapiai ir prisimenamas medis. Kiekvieno jų ryšį su pasakojimu tenka svarstyti atskirai. S163
Remiamasi: S163
1.13
Vieta, kurioje ąžuolo jau nebuvo
2008 m. ieškota atsimenamo medžio vietos, ne stovinčio seno ąžuolo.
2008 m. balandžio 3 d. pagal iš kartos į kartą perduotą pasakojimą nustatyta Gojaus šventojo ąžuolo vieta. Pasak pateiktų žinių, medis nukirstas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tyrimo nuotraukoje matomas atviras laukas — paties ąžuolo jau nėra. S163
Medis išnyko, tačiau žmonių perduota žinia išsaugojo jo vietą kraštovaizdyje. Tyrėjai galėjo atpažinti prisimenamą vietą. Medžio amžius ir viduramžių apeigų eiga iš šios žinios nepaaiškėja. S163
Vaitkevičius Gojų laiko rimčiausiu Perkūno šventvietės vietos kandidatu. Vis dėlto aptardamas galimybes jis neatmeta, kad šventvietė galėjo būti kitur ir su mišku turėti kitokį ryšį. Ši išlyga lieka greta jo siūlomos rekonstrukcijos. S163
Remiamasi: S163
1.14
Kai kapų data nesutampa su padavimu
Perkūnakiemio apylinkėse pasakojimai ir daiktai išsaugojo skirtingas praeitis.
Kai kurie pasakojimai Alinkos, dar vadinamos Raistine, pilkapius laiko švedų kapais. Vaitkevičius pateikia kitą archeologinį datavimą: V–VI ir IX–XII a. Šie laikotarpiai nesutampa su pasakojamu švedų mūšiu. Toje pačioje vietoje išliko ir kapai, ir kitus įvykius menantis padavimas. S163
Autorius mini ir iš Puikino ežero ištrauktas žirgo ekipuotės dalis bei ginklus, saugomus muziejuje. Kartu jis ragina išsamiau tirti jų archeologinį kontekstą. Daiktų buvimas patvirtina radinius, bet dar nenustato pasakojamo mūšio dalyvių ar Perkūno įsikišimo. S163
Gojaus miške autorius išskiria tris pilkapių grupes: bent 40 pilkapių Gojuje, keturis Kloniniuose Mijaugonyse ir šešis Perkūnakiemyje. Tai 2008 m. paskelbti skaičiai. Kirvį iš suardyto degintinio kapo jis datuoja XI–XIV a. Ši plati data taikoma radiniui, ne visiems pilkapiams ar numanomai šventvietei. S163
Remiamasi: S163
1.15
Vienas kalnas, skirtingos patirtys
Andrius Kaniava Šatriją nagrinėja per vieną 1975 m. užrašytą pasakojimą.
2019 m. straipsnyje Kaniava grįžta prie archyvinio Šatrijos pasakojimo ir nurodo tekstą tikslinęs pagal garso įrašą. Jame susipina Joninių prisiminimai, bedugnės skylės motyvas ir sakmė apie raganą. Tai vieno pasakojimo gijos, o ne viduramžių apeigų aprašymas. S164
Kaniavos aiškinime švenčių kalnas yra pažįstamas ir savas. Tačiau tam pačiam žmogui pasakojant apie raganą, kalnas tampa grėsmingas. Autorius šį skirtumą sieja su žmogaus santykiu su vieta. Vienas kalnas talpina skirtingas patirtis. S164
Tokia analizė nenustato vienos amžinos Šatrijos paskirties. Ji leidžia pastebėti, kaip pažįstama vieta keičiasi pačiame pasakojime. Joninių atsiminimas, sakmės grėsmė ir tyrėjo aiškinimas išlieka atskiri, nors visi kalba apie tą patį kalną. S164
Remiamasi: S164
1.16
Pažįstamas ežeras ir pasakojama gelmė
Pasakojimai apie Platelius veda nuo pažįstamų žvejybos vietų prie paslaptingos gelmės.
Kaniava nagrinėja 1996 m. užrašytus pasakojimus apie Platelių ežerą. Jį pažįstantys žmonės įvardija pašales ir valksmus — žvejybos vietas. Ežero paviršius nėra tuščias plotas: vardai jį suskaido į pažįstamas vietas, susijusias su darbu ir patirtimi. S164
Straipsnyje pateiktas valksmų planas 1946 m. rastas daržinėje. Kada jis sudarytas, ši data nepasako. Plane žvejybos vietos įvardytos ir parodytas jų išsidėstymas — ežeras pažįstamas kitaip nei sakmėje. S164
Kaniava aptaria ir pasakojamą povandeninį mirusiųjų pasaulį bei istorijas apie ežero pasiglemžiamas gyvybes. Šios gelmės priklauso pasakojimui. Jos nepatvirtina nei povandeninės gyvenvietės, nei žmonių aukojimo. S164
Autoriaus sugretinime pažįstamas paviršius ir paslaptinga gelmė priklauso tam pačiam ežerui. Vietą galima mokėti įvardyti ir naudoti, o kartu pasakoti apie jos neperprantamumą. Ši įtampa padeda jam aiškinti žmogaus santykį su vieta, ne ežero dugno sandarą. S164
Remiamasi: S164
1.18
Ką išsaugo vieta, ką — pasakojimas
Perkūnakiemis, Šatrija ir Plateliai išsaugo skirtingus vietos pažinimo būdus.
Perkūnakiemio medžiagoje išlieka kaimo vardo dokumentai, skirtingai datuojami pilkapiai ir žmonių pasakojimai. Medis jau nukirstas, bet jo vieta dar atpažįstama iš perduotos žinios. Vaitkevičiaus siūloma šventvietės vieta remiasi šių pėdsakų gretinimu ir išlaiko jo paties aptartą abejonę. S163
Šatrijos ir Platelių analizėje Kaniavai rūpi, kaip vieta patiriama ir pasakojama. Jis laikinai atideda išankstines religines prielaidas, kad galėtų sekti paties pasakojimo eigą. Šis būdas jo straipsnyje neatmeta istorinių ar archeologinių tyrimų; jis kelia kitą klausimą. S164
Pilkapis, išnykusio ąžuolo vieta ir pasakojimo kalnas išsaugo nevienodus dalykus. Vienur galima datuoti radinį, kitur — žinios užrašymą ar prisimenamos vietos nustatymą. Šios datos palieka erdvės kelioms tos pačios vietos istorijoms. S163 S164
