2.1
Vilnius atitenka Algirdui.
Algirdo valdymas prasidėjo kova dėl valdžios Gediminaičių šeimoje.
Po Gedimino mirties jo sūnūs valdė skirtingas žemes, o Vilnius atiteko Jaunučiui. Tačiau vien Vilniaus valdymas neužtikrino, kad vyresnieji broliai jo besąlygiškai klausys. Reikėjo atremti Ordino puolimus ir padėti dėl Voluinės kovojančiam Liubartui. Nuo brolių santykių priklausė visos valstybės politika. S6
1345 metais Algirdas ir Kęstutis nuvertė Jaunutį. Kęstutis užėmė Vilnių ir užleido jį Algirdui, kuris tapo didžiuoju kunigaikščiu. Valdžia pasikeitė per perversmą, o ne pagal iš anksto sutartą paveldėjimo tvarką. Vėliau Jaunutis susitaikė su broliais ir gavo valdyti Zaslavlį. S6
Algirdas jau buvo valdęs Krėvoje ir Vitebske, dar prieš įsikurdamas Vilniuje užmezgė ryšius su Rusios kunigaikščiais. Kai jis tapo didžiuoju kunigaikščiu, ši patirtis pravertė sprendžiant platesnius klausimus. Dabar reikėjo ir saugoti savo valdas, ir derinti daugelio dinastijos narių veiksmus. S6
Remiamasi: S6
2.2
Didysis kunigaikštis ir jo brolis.
Veikdami išvien, Algirdas ir Kęstutis galėjo rūpintis ir vakarų gynyba, ir Rusios žemėmis.
Algirdas buvo didysis kunigaikštis, o Kęstutis valdė Trakų ir vakarų pasienio žemes. Kęstučiui teko didelė kovų su Vokiečių ordinu našta, Algirdas daugiau dėmesio skyrė Rusios žemėms. Broliai valdė vienoje valstybėje, rengė bendrus žygius ir padėjo vienas kitam. S6
Broliams buvo svarbūs ir kitų Gediminaičių ryšiai: Liubarto kova Voluinėje, giminaičių valdos ir dinastinės santuokos. Tačiau vietos kunigaikščiai turėjo savų interesų, kuriuos reikėjo derinti su Vilniaus siekiais. Plati valdžia dar nereiškė, kad visos žemės buvo vienodai tiesiogiai valdomos. S6
Remiamasi: S6
2.3
Žygiai kartojosi abipus sienos.
Algirdo laikais kovos su Ordinu nesibaigė vienu lemiamu mūšiu.
Ordino pajėgos iš Prūsijos ir Livonijos žygiuodavo į Lietuvos žemes, Lietuvos kariuomenė puldavo jų valdas. Kariai niokojo apylinkes, varėsi gyvulius ir ėmė belaisvius. Už valdovų ir riterių sprendimus mokėjo ir kaimų gyventojai: karo kelyje atsidurdavo jų sodybos bei atsargos. S6
Nemuno pakrančių pilys saugojo kelius ir nuolat patirdavo puolimus. Sugriautą pilį buvo galima atstatyti, bet jai ginti reikėjo įgulos, atsargų ir darbo. Todėl pilies praradimas ne visada ilgam pakeisdavo sieną, o sėkmingas žygis dar neužtikrindavo, kad užimtas kraštas bus išlaikytas. S6
1348 metais įvyko Strėvos, 1370 metais — Rūdavos mūšis. 1936 metų istorijos sintezė abejoja Ordino skelbtais pergalių mastais ir kariuomenių skaičiais. Prie Rūdavos ji aprašo lietuvių atsitraukimą, bet nelaiko jo valstybės karinių jėgų sunaikinimu. Šiame kare nė viena pusė nelaimėdavo be pertraukos. S6
Remiamasi: S6
2.4
Kauno pilies žūtis parodė karo kainą.
1362 metais Ordinas sugriovė svarbią Lietuvos atramą prie Nemuno ir Neries.
Kauno pilis saugojo svarbų kelią į krašto gilumą. 1362 metais ją apgulė Ordino kariuomenė. Įgulai vadovavo Kęstučio sūnus Vaidotas. Gynėjai priešinosi, tačiau pilis buvo sugriauta, o Vaidotas pateko į nelaisvę. Algirdo ir Kęstučio pajėgų nepakako jai išgelbėti. S6
Užėmęs pilį, Ordinas dar negalėjo nuolat valdyti viso krašto. Kovos dėl Kauno apylinkių ir naujų įtvirtinimų tęsėsi. Pasienio gynybai reikėjo ilgų pastangų: praradus vieną atramą, tekdavo ieškoti kitos ir išsaugoti galimybę sugrįžti. S6
Remiamasi: S6
2.5
Pietvakariuose kirtosi dinastijų pretenzijos.
Padėdami Liubartui išlaikyti valdas, broliai susidūrė su Lenkijos interesais.
Į Haličo ir Voluinės palikimą pretendavo keli valdovai. Liubartas, Algirdo ir Kęstučio brolis, valdė dalį Voluinės, o Lenkijos karalius Kazimieras Didysis taip pat reiškė paveldėjimo teises. Gediminaičių giminystės ryšiai įtraukė juos į ilgus karus ir derybas. S6
Algirdas ir Kęstutis padėdavo Liubartui, tačiau su Lenkija galėjo ir derėtis dėl Lietuvos krikšto. Santykiai keitėsi sprendžiant žemių, įgulų ir sąjungų klausimus. Per visą Algirdo valdymą draugai ir priešai nesudarė nekintamo sąrašo — valdovų interesai nuolat persipindavo. S6
Remiamasi: S6
2.6
Algirdas stiprina valdžią pietuose.
Pergalė prie Mėlynųjų Vandenų siejama su įsitvirtinimu Kijeve ir Podolėje.
Algirdas stiprino valdžią Dniepro ir Desnos baseino žemėse. Čia savo interesų turėjo vietos kunigaikščiai, Lietuvos dinastija ir Aukso orda. Kova dėl Černigovo, Briansko bei kitų žemių priklausė platesnėms varžyboms dėl Rusios politinio palikimo, vykusioms greta karo vakaruose. S6
1936 metų sintezė Algirdo pergalę prieš totorius prie Mėlynųjų Vandenų datuoja 1362 metais. Su šiuo žygiu ji sieja tvirtesnį Kijevo pajungimą ir Algirdo sūnaus Vladimiro įsitvirtinimą mieste. Kijevo valdymas suteikė dinastijai svarbią atramą pietinėje Rusioje. S6
Podolėje įsitvirtino Karijoto sūnūs Karijotaičiai. Juos siejo ryšiai su Lietuva, vietos valdovais ir Lenkija, tad plėtra visur nesukūrė vienodos valdymo tvarkos. Algirdo giminaičio žemė galėjo būti susijusi su Vilniumi, o pats kunigaikštis vis tiek turėjo savų politinių pasirinkimų. S6
2.7
Maskva tapo galingu varžovu.
Varžydamasis dėl įtakos Rusioje, Algirdas pasiekė Maskvos prieigas.
Algirdą su Tvere siejo antroji žmona Julijona. Remdamas Tverės kunigaikštį Michailą, jis 1368, 1370 ir 1372 metais rengė žygius prieš Maskvą. Jos neužėmė; 1372 metais sudaryta Liubutsko sutartis. S34
Karas su Maskva parodė ir Algirdo galios ribas. Giminystė padėjo rasti sąjungininkų, bet juos remti reikėjo žygiais ir ištekliais, kurių reikėjo ir vakaruose. Vėlesnė Bychovco kronika žygį į Maskvą pavertė beveik besąlygiško Algirdo triumfo legenda. Ji pasakoja apie valdovo šlovę, o ne tikslina karinių įvykių chronologiją. S6 S19
2.8
Skirtingi tikėjimai vienoje valstybėje.
Algirdo valdžiai priklausė skirtingų tradicijų ir tikėjimų žemės.
Algirdo šeimos ryšiai siejo jį su stačiatikiškomis Rusios kunigaikštystėmis. Iš jų buvo kilusios jo žmonos; dalis sūnų valdė Rusios žemes ir buvo stačiatikiai. Skirtingi tikėjimai buvo ir užsienio politikos, ir pačios dinastijos kasdienio gyvenimo dalis. S6
Politikoje buvo svarbu ir tai, kam pakluso Bažnyčia. Algirdas siekė, kad jo valdomų stačiatikių religinis centras nepriklausytų nuo Maskvos aplinkoje veikiančio metropolito. Ryšiais su Konstantinopoliu ir pastangomis turėti atskirą metropoliją jis siekė įtakos Rusioje, kaip ir santuokomis bei karinėmis sąjungomis. S6
1936 metų sintezė Algirdą apibūdina kaip pakantų kitiems tikėjimams valdovą. Viduramžių valdovui reikėjo išlaikyti skirtingų bendruomenių lojalumą ir ryšius, kurių sąlygos nevienodos. Šių bendruomenių ir jų šventovių buvimas dar nereiškė dabartinės visų gyventojų lygių teisių sistemos. S6
Remiamasi: S6
2.9
Derybose dėl krikšto — žemės ir saugumas.
Krikšto derybose buvo kalbama apie žemes, saugumą ir Ordino padėtį.
1358 metais Algirdas ir Kęstutis dėl krikšto derėjosi su imperatoriaus Karolio IV atstovais. Broliai kėlė dideles teritorines sąlygas ir reikalavo iškelti Vokiečių ordiną iš Pabaltijo. Jie siejo savo krikštą su platesniais politinės tvarkos pokyčiais. Susitarti nepavyko, krikštas neįvyko. S6
Net ir kariaujant liko vietos bendravimui. Beresnevičius, remdamasis Vygando Marburgiečio pasakojimu, aptaria Algirdo kvietimą Ordino vadovams vaišintis jo dvare. Tyrėjas čia įžvelgia riterišką elgesį ir abipusį pripažinimą. Tačiau mandagumas dvare karo nepavertė nekenksmingu ir jo žiaurumų nepanaikino. S12
2.10
Didelė valstybė ir ginčijamas palikimas.
Algirdui mirus 1377 metais, kitai dinastijos kartai teko spręsti paveldėjimo klausimą.
Algirdas mirė 1377 metais. Šapokos redaguota istorija pasakoja, kad jis buvo sudegintas pagal senąsias laidojimo apeigas. Tačiau vėlesni pasakojimai neleidžia patikimai nurodyti vienos kapo vietos ar tiksliai atkurti laidotuvių — jie nėra tiesioginiai ceremonijos liudijimai. S6
Jonas Dlugošas pasakoja, kad Algirdas sudegintas Kokiwejtos vadinamoje giraitėje prie Maišiagalos. Kartu su valdovu degė geriausias jo žirgas, puošnūs drabužiai ir paauksuotas sidabrinis diržas. Taip autorius papildo bendrą senųjų papročių aprašymą. Jo įvardyta vieta ir įkapės priklauso vėlesniam pasakojimui — archeologiškai patvirtinto Algirdo kapo jos nenustato. S140
Valdžią paveldėjo Jogaila, ir Kęstutis iš pradžių pripažino sūnėną. Tačiau į palikimą pretendavo ir vyresnieji Algirdo sūnūs. Polocko kunigaikštis Andrius pradėjo priešintis Jogailai. Algirdo ir Kęstučio bendradarbiavimas savaime neužtikrino, kad taip pat sutars kita karta. S6
Algirdo laikų Lietuva gynėsi vakaruose ir smarkiai išplėtė dinastijos valdžią Rusios žemėse. Kartu padaugėjo interesų, kuriuos reikėjo derinti: pasienio pilių, regioninių kunigaikščių, skirtingų bažnytinių bendruomenių ir gausios valdovo šeimos. Šį palikimą perėmė Jogailos ir Vytauto karta. S6