1.1
Vienas įrašas, daug klausimų
1009-aisiais užrašytas Lietuvos vardas. Valstybės pradžios šis įrašas nedatuoja.
Kvedlinburgo analų 1009 metų žinia apie Brunono žūtį mini Lietuvos ir Rusios paribį. Tai trumpas išorinis liudijimas, o ne Lietuvos valdovų ar sienų aprašymas. S27
Kituose su Brunono misija siejamuose pasakojimuose minimas vietinis valdovas Netimeras, krikštas ir pasipriešinimas misionieriui. Beresnevičius juos nagrinėja kaip religijos istorijos šaltinius. Tai išsamesni pasakojimai nei trumpasis analų įrašas, tačiau jų detalės savaime neleidžia Netimero vadinti visos Lietuvos karaliumi. S12
1936 metų istorijos sintezė Brunono žūtį sieja su jotvingių žeme. Taip vietą aiškina vėlesnis autorius. Net sugretinę pasakojimus, tikslaus misijos taško dabartiniame žemėlapyje nenustatome. S6
1.2
Gyvenimas tarp retų žinių
Apie tolesnius du šimtmečius pasakoja skirtingi liudijimai, kiekvienas atskleidžiantis kitą gyvenimo dalį.
Po 1009 metų žinios apie Lietuvą lieka pavienės. Šapokos redaguota sintezė iš kaimynų pranešimų ir bendro politinės kaitos aiškinimo dėlioja ankstyvąją istoriją. Tačiau nei nenutrūkstamo valdovų sąrašo, nei kasmetinių įvykių sekos sudaryti nepavyksta. Kai kuriems dešimtmečiams neturime patikimų žinių apie valdžią. S6
Kapai, ginklai, papuošalai ir amatininkų dirbiniai leidžia pažinti kitą šio pasaulio pusę. Gimbutienė pagal juos nagrinėja turtinius skirtumus ir bendruomenių ryšius. Vis dėlto radiniai neįvardija valdovų, o turtingas kapas pats savaime neįrodo, kad jau gyvavo vieninga valstybė. S11
1.3
Žmonių darbas ir valdžios ištekliai
Už kronikų karų slypi ūkis, amatai ir bendruomenių ištekliai.
Gimbutienės aprašytoje vėlyvojoje baltų materialinėje kultūroje greta ginklų matyti žemdirbių ir amatininkų gyvenimas. Vietos gaminius papildo atvežti daiktai, o kai kurios dirbtuvės siejamos su įtvirtintais centrais. Tai radiniai iš skirtingų baltų žemių: juos sudėję į vieną sodybą, sukurtume tariamą „tipinę Lietuvą“. S11
Pylimui supilti, grioviui iškasti ar mediniams įtvirtinimams pastatyti reikėjo bendro darbo. Gimbutienė šiuos darbus sieja su visuomenės organizacija ir turto skirtumais. Jie padeda suprasti priklausomybės bei valdžios santykius, tačiau neįrodo, kad kiekviena žemė tvarkėsi vienodai. S11
Turtinguose kapuose išlikę daiktai daug pasako apie jų savininkų padėtį. Skurdžiausių gyventojų patirtį įžvelgti sunkiau. Greta kunigaikščių ir brangių kalavijų istorijos gyvavo bendruomenių kasdienybė, kurios didelė dalis mums lieka menkiau pažįstama. S11
Remiamasi: S11
1.4
Žemės, vadai ir auganti jų galia
Šaltiniuose valstybės kūrimasis išryškėja kaip ilgas valdžios telkimasis.
1936 metų sintezėje iš pradžių matome mažesnes apylinkes ir jų vadus. Bendruose žygiuose vienas vadas galėjo suburti daugiau pasekėjų, gauti daugiau grobio ir išlaikyti įtaką tarp karų. Taip autorius aiškina valdžios telkimąsi; išlikusio visų ankstyvųjų kunigaikščių susitarimo, kuris tai patvirtintų, neturime. S6
Giminystė padėjo perduoti valdžią ir telkti sąjungininkus, bet nepanaikino varžybų tarp giminių ar tos pačios šeimos narių. Vėlesnė Mindaugo kova su giminaičiais rodo, kad bendras žygis ir vieno valdovo viršenybės pripažinimas buvo skirtingi dalykai. S6
Remiamasi: S6
1.5
Karai ir susitarimai su Rusia
Kaimyniniai ryšiai neapsiribojo viena siena ar nuolatiniu priešu.
Šapokos redaguotoje istorijoje XI–XII amžiais Rusios kunigaikščiai rengia žygius į baltų žemes, o vėlesniame XII amžiuje vis aktyviau puola lietuviai. Sintezė karą aiškina ir kaip gynybą, ir kaip būdą užgrobti išteklių bei sustiprinti vadų padėtį. S6
Chronikų ištraukos išsaugojo kelis karo epizodus. 1040 metais Jaroslavas žygiavo prieš Lietuvą; 1132 metais per Mstislavo žygį lietuviai užpuolė atskirai grįžtančius kijeviečius. Naugardo pirmasis metraštis mini 1183 metų lietuvių kovą su pskoviečiais. Šios žinios liudija susidūrimus, tačiau visos to meto santvarkos neaprašo. S31
Rusios kunigaikštystės nebuvo viena nekintama politinė jėga, o jų santykiai su lietuvių kunigaikščiais keitėsi. Su vienais buvo kariaujama, su kitais tariamasi. Ryškus tokios diplomatijos pavyzdys — 1219 metų susitarimas su Voluine. S6
1.6
Naujos jėgos šiaurėje
Prekybos ir misijų ryšius papildė naujos karinės bei bažnytinės institucijos.
XII amžiaus pabaigoje Dauguvos žemupyje stiprėjo iš Vakarų atvykstančių pirklių ir misionierių veikla. 1201 metais įkurta Ryga, o 1202 metais — Kalavijuočių ordinas. Šie procesai keitė lyvių, latgalių ir kitų regiono bendruomenių padėtį bei lietuvių kunigaikščių galimybes veikti šiaurėje. S6
Vyskupą, karinį ordiną ir miestiečius siejo bendri reikalai, tačiau jų tikslai ne visada sutapo. 1936 metų sintezė aprašo ir tarpusavio nesutarimus. Kovojančios pusės pačios buvo susiskaldžiusios, tad jų santykiai nesusivedė į nenutrūkstamą dviejų vieningų stovyklų karą. S6
Krikščionybės sklaidą lydėjo pilių statyba, žemių valdymas ir karo žygiai. Dalyvavimas konflikte dar nepasako, kuo tikėjo kiekvienas žmogus ar ką rinkosi visos bendruomenės. Beresnevičius, nagrinėdamas religinius šaltinius, atkreipia dėmesį ir į juos užrašiusių krikščionių autorių požiūrį. S6 S12
1.7
Žvelgaitis ir Dangerutis
Ankstyvojo XIII amžiaus žinios rodo savarankiškus karo ir diplomatijos veikėjus.
1205 metais Žvelgaitis dalyvavo žygyje į estų žemes. Jis žuvo grįžtančius lietuvius užpuolus žiemgalių ir Rygos pajėgoms. Baltų bendruomenės galėjo atsidurti priešingose pusėse, o kunigaikščio galia saugaus grįžimo negarantuodavo. S32
Dangerutis, dar vadinamas Daugeručiu, siejamas su Jersikos dinastiniais ryšiais ir susitarimu su Naugardu. Grįžtantį iš Naugardo jį suėmė kalavijuočiai; 1213 metais jis mirė nelaisvėje Cėsyse. Šie ryšiai atskleidžia iki Mindaugo veikusį platesnį politinį tinklą. S33
1.8
Kunigaikščiai tariasi su Voluine
1219 metų žinia leidžia išvysti kunigaikščių hierarchiją ir bendrą veikimą.
Voluinės metraštinėje tradicijoje užrašytame 1219 metų susitarime išskiriami penki vyresnieji kunigaikščiai: Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, Mindaugas ir Viligaila. Mindaugas jau priklauso svarbiausiųjų grupei, tačiau įrašas jo nepateikia kaip vienintelio Lietuvos valdovo. S28
Dubonis šiame sąraše įžvelgia hierarchišką kolektyvinę valdžią, o 1936 metų sintezė pabrėžia giminių telkimąsi. Penki vyresnieji kunigaikščiai dar nereiškia penkių giminių. S28 S6
Sintezės aiškinimu, taika su Voluine galėjo leisti daugiau jėgų nukreipti į šiaurę. Joje aprašomi bendri lietuvių ir Naugardo veiksmai prieš Livonijos jėgas, taip pat sunkumai užimant įtvirtintas pilis. Kunigaikščiai galėjo veikti drauge ir išlikti savarankiški. S6
1.9
Mindaugas siekia viršenybės
Iš kunigaikščių tinklo kilo valdovas, galintis pajungti konkurentus.
1936 metų istorijoje Mindaugas stiprėja pašalindamas ar išvarydamas kitus kunigaikščius, paversdamas juos priklausomais valdovais. Valdžia telkėsi ir jėga, ir per giminystę. Šio telkimosi nauda bei kaina skirtingiems dalyviams buvo nevienoda: vien taikaus bendruomenių susitarimo čia nepakako. S6
Kas buvo Mindaugo tėvas ir kur buvo pradinės jo valdos? Toje pačioje sintezėje pripažįstama, kad abu dalykai lieka tiksliai nežinomi. Ankstyvoje jo biografijoje tebėra spragų, kurių sklandus pasakojimas neturėtų užmaskuoti. S6
Remiamasi: S6
1.10
Karūna dar priešakyje
XIII amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį pasakojimas pereina į Mindaugo laikus, nors tikslios jo įžengimo į valdžią datos neturime.
1936 metų sintezė Lietuvos sutelkimą vieno valdovo rankose nukelia iki 1236 metų, kartu pripažindama, kad tiksli data nežinoma. Viena „valstybės gimimo diena“ šio proceso neaprėptų. 1009 metų vardas, 1219 metų susitarimas ir Mindaugo viršenybė yra skirtingi jo orientyrai. S6
1236 metų Saulės mūšis ir 1237 metais įvykęs Kalavijuočių ordino likučių įjungimas į Vokiečių ordiną keitė šiaurinę politinę aplinką. Mindaugui teko veikti tarp regioninių kunigaikščių, Rusios valdovų ir naujų Livonijos institucijų. Jo krikštas, karūna ir žūtis jau priklauso kitam, atskiram pasakojimui. S6
Remiamasi: S6