01 / Pirmasis skyrius

Prieš vardą. Prieš valstybę.

Nuo pirmųjų stovyklų prie upių iki baltų bendruomenių ir Lietuvos vardo rašytiniuose šaltiniuose.

Priešistorė – 1236 m.

Tapybiška įsivaizduojama neolito žvejybos scena: luotas, tinklas ir molinis puodas prie miškingos lagūnos. — Sukūrė dirbtinis intelektas Šventosios radinių įkvėpta įsivaizduojama rekonstrukcija.

1.1

Po ledynų

Dar gerokai iki Lietuvos vardo paminėjimo žmonės kūrė stovyklas prie būsimosios Lietuvos upių ir ežerų.

Vėlyvojo paleolito medžiotojai ir besikeičiantis kraštovaizdis — nuo jų Gimbutienė pradeda ankstyvųjų gyventojų istoriją. Šapokos 1936 m. veikale pradžia kitokia: vietos paleolito įrodymai dar nelaikomi nustatytais. Šie pasakojimai remiasi skirtingomis chronologijomis, todėl iš jų negalima išvesti vienos tikslios apgyvendinimo pradžios. S11 S6 S22

Tapybiška rekonstrukcija: du medžiotojai ant smėlėtos upės terasos, tolumoje elniai ir retas miškas. — Sukūrė dirbtinis intelektas Po ledynų: įsivaizduojama vėlyvojo paleolito scena. Žmonės, apranga ir aplinka — meninė interpretacija. [S11; S22]

Remiamasi: S11 S6 S22

1.2

Gyvenimas prie vandens

Žvejyba, medžioklė ir rinkimas maitino prie vandens gyvenusias bendruomenes. Jų pasaulį atskleidžia išlikę daiktai.

Molinis indas dar nereiškia, kad jo savininkai vertėsi žemdirbyste. Gimbutienės aprašomose Nemuno ir Narvos kultūrose keramika ir sėslesnis gyvenimas galėjo gyvuoti ir be jos. Šventosios žvejybos įrankiai, medžio dirbiniai, moliniai indai bei gintaro papuošalai atskleidžia kitokią neolito kasdienybę. S11 S23

Remiamasi: S11 S23

1.3

Gintaras ir tolimi ryšiai

Gintaras sieja Baltijos pakrantę su platesne mainų, amatų ir tolimų ryšių istorija.

Pagal gintaro ir metalo dirbinių paplitimą Gimbutienė atkuria žalvario amžiaus mainų ryšius. Jos siūlomi gintaro keliai — tarpininkų ir bendruomenių tinklas, kurio kryptis autorė nustato interpretuodama radinius. S11

Tapybiška iliustracija: rankos apdirba gintarą ant medinio paviršiaus prie vandens. — Sukūrė dirbtinis intelektas Gintaro apdirbimo interpretacija. Daiktų formos ir jų derinys nesusieti su vienu archeologiniu radiniu. [S11; S23]

Remiamasi: S11

1.4

Kaip formavosi baltai?

Apie baltų kilmę pasakoja kalba ir materialinė kultūra, tačiau ilgalaikius jų pokyčius tyrėjai aiškina skirtingai.

Gimbutienė baltus apibrėžia pagal kalbą ir etnografinius bruožus. Jų kilmę ji aiškina vietinių tradicijų sąveika su indoeuropietiškais elementais. Tai archeologija ir kalbotyra paremtas autorės modelis: jo chronologija nenurodo tikslios lietuvių tautos gimimo datos. S11

Remiamasi: S11

1.5

Gentys ir jų kraštai

Baltų istoriją sudaro įvairios bendruomenės, kurių savitumą atskleidžia kapai, dirbiniai ir gyvenvietės.

Prūsai, lietuviai, kuršiai, žiemgaliai, latgaliai ir sėliai Gimbutienės knygoje išryškėja per skirtingų laikotarpių radinius. Jie atskleidžia regionų savitumą, bet ne amžiams nusistovėjusias ribas. Todėl genčių žemėlapį galima suprasti tik žinant, kurį laikotarpį ir šaltinį jis atspindi. S11

Įsivaizduojamas baltų piliakalnis su mediniais įtvirtinimais ir gyvenviete miškingame slėnyje. — Sukūrė dirbtinis intelektas Įsivaizduojamas ankstyvųjų viduramžių piliakalnio kraštovaizdis. Tai nėra konkrečios vietos rekonstrukcija. [S11]

Remiamasi: S11

1.6

Kilmės pasakojimai

Metraščiai ir liaudies padavimai savaip pasakoja apie kilmę, valdovus ir kraštovaizdį.

Kada, pasak legendos, atvyko Palemonas? Net rašytinė tradicija pateikia skirtingus atsakymus: Bychovco kronika jo atvykimą sieja su Atilos laikais, o Kojelavičius — su maždaug 900 metais. Greta šių versijų apie kilmę pasakoja liaudies tradicija ir alternatyvūs autoriai. Pasakojimo užrašymo data ir laikas, kuriuo jame vyksta įvykiai, yra du skirtingi dalykai. S19 S7 S10 S13

Remiamasi: S19 S7 S10 S13

1.7

Lietuvos vardas

1009 metai žymi rašytinį orientyrą — Lietuvos vardą pasakojime, susijusiame su Brunono misija.

Brunono misiją ir Kvedlinburgo analus Beresnevičius aptaria tarp ankstyvųjų rašytinių liudijimų. Ši data padeda atsekti Lietuvos vardą dokumentuose. Žmonės šiame krašte gyveno gerokai anksčiau, o valstybė kūrėsi savo keliu. S12 S11

Remiamasi: S12 S11

1.8

Valstybės link

Politiniai junginiai ir jų konfliktai keitė kraštą, kuriame kūrėsi viduramžių Lietuva.

Šapokos pasakojime politinė valdžia telkiasi pamažu: svarbūs jos orientyrai — 1219 m. susitarimas su Voluine ir 1236 m. mūšis su kalavijuočiais. Ties 1236 metais šį skyrių užbaigiame, tačiau tai pasakojimo riba, o ne viena neginčijama valstybės įkūrimo data. S6

Remiamasi: S6

Kur šaltiniai sutaria ir kur skiriasi

Trumpa viso straipsnio santrauka. Kiekvienas teiginys remiasi šalia nurodytais šaltiniais.

Sutaria

Gimbutienės aprašomos Nemuno ir Narvos kultūros bei Šventosios radiniai rodo neolito gyvenimą prie vandens: keramika ir žvejyba, ne būtinai žemdirbystė. S11 S23
Rašytinė tradicija — Bychovco kronika ir Kojelavičius — kilmę sieja su atvykėlių legenda: Kojelavičius pasakojimą apie atvykimą priima, nors abejoja jo chronologija. S19 S7

Skiriasi

Gimbutienė ankstyvųjų gyventojų istoriją pradeda vėlyvojo paleolito medžiotojais. Šapokos 1936 m. veikale vietos paleolito įrodymai dar nelaikomi nustatytais. S11 S6
Bychovco kronika Palemono atvykimą sieja su Atilos laikais. Kojelavičius abejoja šia chronologija ir, suskaičiavęs valdovų kartas, atvykimą datuoja apie 900 m. S19 S7
Metraščių tradicijoje kilmė siejama su Palemono atvykimu. Gedgaudas pateikia kitą aiškinimą — vizigotus ir lietuvių „vyčius-gudus“ jis laiko tais pačiais žmonėmis. S19 S10

Šaltinių pasakojimai

Skirtingi pasakojimai

Šaltiniai ir istorikai tuos pačius įvykius pasakoja skirtingai. Jų pasakojimus pateikiame greta ir nurodome, kas ir kada juos užrašė.

XVI a. užrašymas

Bychovco kronika

Palemonas ir jo palydovai atvyksta Atilos siautėjimo laikais. Metraštis sieja jų įsikūrimą su Nemuno ir Dubysos kraštu.

Metraščio kilmės legenda · S19

XVII a. pasakojimas

A. Vijūkas-Kojelavičius

Kojelavičius priima pasakojimą apie italų atvykimą, bet abejoja jo chronologija. Suskaičiavęs valdovų kartas, jis siūlo atvykimą datuoti apie 900 metus.

Istoriografinė interpretacija · S7

1972 m. interpretacija

Česlovas Gedgaudas

Gedgaudas savo vartojamą gudų vardą sieja su istoriniais gotais. Jis teigia, kad vizigotai ir lietuvių „vyčiai-gudai“ — tie patys žmonės.

Alternatyvus kilmės aiškinimas · S10

2010 m. rinkinio leidimas

Liaudies padavimas

Padavime „Milžinų supiltas piliakalnis“ milžinai supila Vazgėlių piliakalnį iš vietos, kurioje atsiranda Indrailio ežeras.

Liaudies tradicijos pasakojimas · S13

Šaltiniai

Šaltinių žymos tekste atitinka įrašus šiame sąraše.

S6

Lietuvos istorija

Adolfas Šapoka (ed.) · 1936

Spausdinta knyga. Ieškokite bibliotekoje.

Istorinė sintezė. Ankstyvojo apgyvendinimo chronologija pateikiama su leidimo data.
S11

Baltai priešistoriniais laikais ↗

Marija Gimbutienė · 1985

Pagrindinis šio juodraščio archeologinės sintezės šaltinis. Kilmės modeliai priskiriami autorei.
S12

Lietuvių religija ir mitologija ↗

Gintaras Beresnevičius · 2008

Sisteminė studija, apimanti ankstyvuosius rašytinius liudijimus ir rekonstrukcijos metodą.
S19

Lietuvos metraštis: Bychovco kronika ↗

XVI a. / 1971

Metraščio kilmės legendos šaltinis. Pasakojimo įvykiai nėra pateikiami kaip patikrinta migracijos chronologija.
S7

Lietuvos istorija ↗

Albertas Vijūkas-Kojelavičius · 1650 / 1669 · 1989 ed.

Istoriografijos šaltinis. II knygos pradžioje lyginamos italų atvykimo datos.
S10

Mūsų praeities beieškant ↗

Česlovas Gedgaudas · 1972

Alternatyvaus pasakojimo šaltinis; autoriaus tapatinimai išlieka jam priskirti.
S13

Lietuvių liaudies padavimai ↗

Norbertas Vėlius (sud.) · 2010

Pasakojimas Nr. 3, „Milžinų supiltas piliakalnis“. Liaudies tradicijos sluoksnis.
S22

Senovės gyvenvietės ↗

Dzūkijos nacionalinis parkas

Regioninė Nemuno–Merkio krašto archeologijos apžvalga.
S23

Šventoji – neolitas, akmens amžius ↗

Palangos miesto savivaldybė

Skirtingų Šventosios radaviečių radinių katalogas. Iliustracijos įkvėpimo šaltinis.