Žolinės: istorija ir tradicijos

Paskelbta 2026-08-13.

Kodėl per Žolines į bažnyčią nešamos puokštės? Kodėl ta diena laisva? Ir kas tos Žolinės iš tikrųjų — bažnytinė šventė ar kažkas senesnio? Trumpas atsakymas: viena diena, du sluoksniai, ir jie vienas kitam netrukdo. Šiame puslapyje surinkome, kas apie rugpjūčio 15-ąją žinoma iš patikrinamų šaltinių — ir kur patys tyrėjai nesutaria. Kiekvienas teiginys — su nuoroda. Puslapis aprašo ir nieko nepataria.

Dvi šventės vienoje dienoje

Bažnyčiai rugpjūčio 15-oji — Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų diena. Kaimui tai buvo diena, nuo kurios prasideda naujas maistas: nuo Žolinės jau buvo galima valgyti naujo derliaus vaisius, o iš naujų grūdų kepama duona — taip paprotį aprašo Kauno tautinės kultūros centras. Vienas ir kitas dalykas vykdavo tą pačią dieną, toje pačioje bažnyčioje, tarp tų pačių žmonių.

Ta diena laisva ir šiandien: rugpjūčio 15-oji įrašyta Darbo kodekso 123 straipsnio 10 punkte. 2026 m. ji išpuola šeštadienį — ir čia dažnas klausia, ar bus perkelta į pirmadienį. Nebus. Valstybinė darbo inspekcija nurodo, kad Darbo kodeksas su poilsio diena sutampančios šventinės dienos perkėlimo nenumato.

Iš kur vardas

Vardą lengviausia perskaityti tiesiai: žolynai. Per Mišias jie šventinami, ir nuo jų — Žolinė. Kad žolynų šventinimas iš tikrųjų yra tos dienos apeigų dalis, sako ir liturginis kalendorius, ir Kauno tautinės kultūros centras.

Greta gyvuoja kitas aiškinimas, gerokai vaizdingesnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija vardą kildina iš legendos: atvėrus Marijos karstą jame rasta ne kūno, o kvapnių gėlių. Abu aiškinimai kartojami vienodai dažnai, ir nė vienas neišstūmė kito.

Vietinių vardų diena irgi turi. Etnologas Libertas Klimka mini du: pietų Lietuvoje ji vadinta Kopūstine, o Vilkaviškio krašte ir lietuviškose Baltarusijos apylinkėse — Kanapinėle. Kodėl būtent Kanapinėle, jis pats sako atsargiai: gal todėl, kad iš vasaros pabaigos darbų tik kanapių plotai likdavo nenurauti. Kitų vardų, kurie šiai dienai kartais priskiriami, patikimuose šaltiniuose neradome — tai jų čia ir nėra.

Bažnytinė iškilmė

Bažnyčioje ši diena turi aukščiausią rangą, ir tai ne vien pavadinimas. Lietuvos liturginiame kalendoriuje rugpjūčio 15-oji yra iškilmė, ir privaloma. Per apeigas šventinami tų metų derliaus vaisiai ir žolynai, o šventinant giedamas Magnificat.

Vadinasi, tai, ką žmonės atsineša iš daržo, nėra pakenčiama liaudies priemaiša. Žolynų šventinimas įrašytas į pačias apeigas.

Dogma už šventę gerokai jaunesnė. Marijos Ėmimą į dangų dogma paskelbė popiežius Pijus XII apaštališkąja konstitucija „Munificentissimus Deus“ 1950 m. lapkričio 1 d. Dogma yra tikėjimo tiesos paskelbimas, ne šventės įsteigimas.

Kiek toje šventėje žemdirbio

O dabar — sunkiausias klausimas, ir tyrėjai į jį atsako skirtingai. Kur baigiasi bažnytinė šventė ir prasideda žemdirbių?

Klimka rašo apie tos dienos paskirtį: metų darbas turi pabaigą, o pabaigos nežymi vienas žmogus — žymi visi kartu. Jis cituoja ir patarlę: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.“

Etnologas Jonas Vaiškūnas sveria kitaip. Jo teigimu, senosios gamtinės pasaulėjautos pradas šventėje yra stipresnis, ir jis sieja tą dieną su Žemyna. Tai jo vertinimas, o ne bendras tyrėjų sutarimas.

Etnologė Gražina Kadžytė čia įspėja, ir įspėja griežtai. Svarstymai, kad Žolinė esanti diena, kai susitinka vasara ir ruduo, jos žodžiais, yra tik naujausi išgalvojimai ir poetiniai pagražinimai. Todėl toliau — tik tai, ką šaltiniai iš tikrųjų mini.

Kas dėta į puokštę

Puokštė buvo ne bukietas, o tų metų derliaus santrauka. Šventinti nešta įvairių žolynų, vaistažolių, darželio gėlių, javų varpų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių.

Kraštai skyrėsi, ir gana ryškiai. Enciklopedija nurodo, kad dzūkai dėdavo daržovių, o žemaičiai — piktdagį; parsineštą piktdagį jie sodindavo šaknimis į viršų, kad piktžolės neželtų. Vaiškūnas Dzūkijoje užrašė tris piktžoles: usnį, kietį ir balandą.

Ką su puokšte darydavo paskui

Pašventinta puokštė namuose gyvendavo ištisus metus, ir darbo jai netrūkdavo. Enciklopedija surašo, kur ji atsidurdavo: laikyta garbingiausioje vietoje prie šventųjų paveikslų; ja smilkyti namai žaibuojant, o žmonės ir gyvuliai — jiems susirgus; kai kur Dzūkijoje ir Žemaitijoje šių augalų dėta į mirusiojo pagalvėlę; pašventintų javų varpų grūdai suberti į sėklą, manant, kad javai būsią derlingesni. Klimka priduria dar du adresus: naujo namo pirmojo vainiko kertę ir naujo avilio kamputį.

Numatyta buvo ir pabaiga. Krekenavos tradicijos aprašas Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade mini, kad prieš Velykas likučiai pagarbiai sudeginami drauge su verba.

Susiėjimai

Tvirčiausiai šaltiniuose laikosi ne daiktai, o žmonės. Ta diena buvo lankymosi diena, ir Kadžytė cituoja patarlę, kuri tai pasako be užuolankų: „Kas per Žolinę neviešės, nesusitiks su giminėmis, kaimynais, bendradarbiais, nepasidalins naujo derliaus vaišėmis, tas nugyvens gyvenimą skurdžius ir vienišas.“

Su ta diena siejamos ir talkos, ir paprotys dalį derliaus atiduoti elgetoms prie bažnyčių. Garsiausi Žolinės atlaidai, enciklopedijos duomenimis, vyksta Kaišiadoryse, Krekenavoje, Pivašiūnuose ir Zarasuose.

Krekenava ir Pivašiūnai

Du iš tų keturių turi savo atskirą istoriją. Krekenavos atlaidai žinomi nuo XV a. pabaigos, o jų šventimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą (sertifikatas NKPVS-39). Tai nacionalinis sąvadas — ne tarptautinis sąrašas. Sąvado puslapio šiam tekstui rašant atverti nepavyko, todėl nuorodos į jį nepateikiame.

Pivašiūnuose svarbiausias yra paveikslas. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1825 m., o joje esantis XVII a. paveikslas laikomas stebuklingu. 1988 m. rugpjūčio 14 d. kardinolas Vincentas Sladkevičius jį vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis, o šventovė gavo titulą „Nuliūdusiųjų Paguoda“ — taip rašo Kaišiadorių vyskupija.

2026 metais

Kur tai vyksta šiemet. Ši dalis pasensta greičiausiai; patikrinta 2026-08-13.

  • Krekenavoje didieji Žolinės atlaidai vyksta rugpjūčio 14–21 d. — bazilikos programa.
  • Pivašiūnuose — rugpjūčio 14–22 d.; svarbiausia atlaidų diena rugpjūčio 15-oji, ir tos dienos Mišias iš šventovės transliuos Lietuvos televizija — vyskupijos pranešimas.
  • Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejuje, rugpjūčio 15 d.: Mišios 12:00, šventinė eisena 13:00, kermošius 11:00–17:00 — muziejaus programa.

Kodėl tai nedarbo diena

Įstatyme tai parašyta trumpai. Rugpjūčio 15-oji yra viena iš Darbo kodekso 123 straipsnyje išvardytų švenčių dienų: „10) rugpjūčio 15-ąją – Žolinę (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną)“.

Sąraše ji atsirado 2000 m.: Švenčių dienų įstatymo 1 straipsnis tų metų birželio 27 d. papildytas įstatymu Nr. VIII-1761, ir tai skelbia Seimo priimtų teisės aktų rodyklė. Paties įstatymo teksto atverti nepavyko, todėl jo formuluotės čia necituojame.

Šaltiniai